1871 metais projektiniame plane gatvė pavadinta Griaznaja ulica (Purvinoji). Miestiečiams ne itin patiko naujai pasiūlytas pavadinimas, todėl beveik iki Pirmojo pasaulinio karo buvo vartojamas senasis.

Vokiečiai feldmaršalo Paul’o von Hindenburgo garbei šią gatvę pakrikštijo jo vardu. Po karo sugrąžintas Posadnoji pavadinimas.

1924 metais patvirtintas Pagyžių gatvės pavadinimas, nors daugeliui gyventojų jis atrodė nevykęs. Tik 1940 metais, mirus šioje gatvėje gyvenusiam advokatui Kazimierui Venclauskiui, miesto taryba gatvę pavadino jo vardu.

Prasidėjus vokiečių okupacijai, socialdemokrato K. Venclauskio vardas netiko, todėl 1942 metais gatvė pavadinta Vytauto vardu. Pastarasis pavadinimas liko nepakeistas sovietmečiu.

Kuršėnkelis

Kaizerinės Vokietijos okupacijos metu dabartinė Vilniaus gatvė Šiauliuose buvo perskelta į dvi dalis — Šeduvos ir Kuršėnų. Kaizerinei Vokietijai okupavus miestą, vokiečiai vieną iš ilgiausių miesto gatvių padalino į dvi dalis: nuo Prūdelio ežero iki dabartinės Tilžės gatvės vadinosi Szadow Strasse (Šeduvos gatvė), o nuo Tilžės gatvės Sukilėlių kalnelio link — Kurszany Strasse (Kuršėnų gatvė).

Jonas Krikščiūnas Jovaras

Lietuvos poetas, knygnešys. 1897–1904 m. vienas aktyviausių draudžiamos spaudos platintojų. 1905–1907 m. revoliucijos dalyvis. Už aktyvią veiką ne kartą policijos persekiotas, suimtas. 1918 m. revoliucionieriai buvo išrinkę į Kairių darbininkų atstovų tarybą. Laikė knygynėlį jaunimui, kuriuo vaikystėje naudojosi ir Juozas Grušas. 1911–1945 m. gyveno Kalniškiuose, vertėsi žemės ūkio darbu. 1946 m. persikėlė į Šiaulius.

Rašyti eilėraščius pradėjo paskatintas Povilo Višinskio. Eilėraščius daugiausia rašė 1904–1910 m., todėl juose atsispindi ir jaunatviškos nuotaikos, ir to meto revoliucinis patosas.  Prasidėjus 1905 m. revoliucijai poezijoje pradėjo vyrauti socialdemokratinės spaudos agitacinė frazeologija. Daugelis jo eilių, tokių kaip „Ko liūdi, berželi?“, „Tylus, tylus vakarėlis“ tapo liaudies dainomis.

Išliko namas, kuriame gyveno poetas, Vytauto g. 116.

Venclauskių namai – muziejus

Venclauskių namai buvo pastatyti 1926 metais. Namo projekto autorius žymus architektas Karolis Reisonas.

Tarpukariu šiauliečiai šį pastatą vadindavo Baltaisiais rūmais. Venclauskių šeimai pastatas priklausė iki 1944 metų. Antrojo pasaulinio karo metais S. Venclauskienė su dukromis savo namuose, cokolyje ir mansardoje įrengtose slėptuvėse, glaudė Šiaulių žydus.

Nuo 1957 metų pastatas buvo perduotas naudoti Šiaulių „Aušros“ muziejui. 1991 metais Danutė ir Gražbylė Venclauskaitės savo tėvų namą padovanojo “amžinai naudoti muziejaus reikalams”.

Venclauskių namų šeimininkai Kazimieras Venclauskis ir Stanislava Jakševičiūtė

Venclauskis teisės studijas baigė Tartu universitete, dirbo Rygoje. 1908 metais atsikėlė advokatauti į Šiaulius. Su būsima žmona Stanislava Jakševičiūte (1874–1958) susipažino 1902 metais, susituokė Rygoje. Abu buvo veiklūs visuomenės žmonės, įsijungę į lietuvybės veiklą, dalyvaudavo įvairiose tautinio atgimimo akcijose, buvo vieni iš Šiaulių rajone, Aleksandrijoje, vykusių gegužinių organizatorių. K. Venclauskis buvo pirmasis Šiaulių miesto burmistras, Steigiamojo Seimo, Pirmojo ir Antrojo Seimų narys.Jakševičiūtė – pirmoji lietuvė – profesionali aktorė ir režisierė. Studijas baigė Sankt Peterburge, grįžusi į Šiaulius, vaidino Rusų teatro trupėje, pati organizavo veiklas. 1899 metais režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį Juozo Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ ir atliko pagrindinį vaidmenį. Spektaklis spaudos draudimo metais buvo parodytas Palangoje, o 1904 metais atgabentas ir į Šiaulius.Venclauskienė buvo ir aktyvi visuomenininkė. Labai rūpinosi vaikais, dalyvavo įvairių draugijų veiklose, buvo Šiaulių miesto tarybos narė.

Venclauskių šeima

100 užaugintų, išmokslintų ir į pasaulį paleistų globotinių – tik vienas Venclauskių šeimos nuopelnas. Globotinius Venclauskiai apsupdavo tokia šiluma ir meile, kad jų dukros nesijautė niekuo išskirtinės, viena jų tik būdama 10 ar 12 metų sužinojo, kad ji – tikra Venclauskių dukra, o ne globotinė. Nors K. Venclauskis bandė riboti globotinių skaičių ir prašė, kad vienu metu prie stalo nesėstų daugiau kaip 30 vaikų, laikytis šios taisyklės ne visada pavykdavo.

Ši didelė šeima buvo labiau Stanislavos iniciatyva – pats Kazimieras tokios didelės šeimos gal ir nebūtų pasirinkęs, bet buvo demokratiškas ir tolerantiškas žmogus, todėl žmonos pasirinkimą rėmė. Vaikai Venclauskių šeimoje jautėsi labai gerai, jie buvo labai šiltai priimami, namuose vyravo demokratiška atmosfera. Stanislava savo globotiniams suteikdavo ne tik būstą ar stogą virš galvos – jai buvo labai svarbu suteikti vaikams mokslo ir žinių. O tam ji turėjo puikias galimybes – kai buvo statoma berniukų gimnazija, dalį sklypo jos statyboms skyrė Stanislavos tėvas. Buvo sudaryta sutartis, kad dvi šios šeimos palikuonių kartos gimnazijoje galės mokytis nemokamai. Stanislava norą rūpintis kitais atsinešė iš savo šeimos. Jakševičiai irgi rūpinosi keletu beglobių vaikų, Stanislava, galima sakyti, paveldėjo gerumą iš savo tėvų.

Pirmoji miesto ligoninė – Šiaulių žydų ligoninė

Žydų bendruomenė atidarė moderniai įrengtą ligoninę dabartinėje Vytauto gatvėje. Yra žinoma, kad jos statybą savo lėšomis rėmė Chaimas ir Dora Frenkeliai. Ligoninė buvo erdvi ir šviesi, pastate buvo įrengtas vandentiekis, ligonius prižiūrėjo gailestingosios seserys, neturtinguosius globojo čia įkurta rūpybos draugija. Visą ligoninės kompleksą sudarė mūrinis dviejų aukštų pastatas ir dar du mediniai pastatai, kuriuose buvo vaistinė, chemijos laboratorija, skalbykla, patalpos inventoriui laikyti.

Tarpukario laikotarpiu žydų bendruomenė nutarė ligoninės nebenaudoti vien žydams gydyti, todėl pastatą išnuomojo miesto savivaldybei ir sudarė sąlygas joje gydytis kitų tautybių žmonėms

Centų kambarys. Atsisveikinimas su nacionaline valiuta – litais

Artėjant euro įvedimui, gimė paminklo lietuviškai valiutai – Centų kambario – idėja, kurią įgyvendinti ėmėsi menininkai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. 2014 m. rugpjūčio 29–30 d. per „Šiaulių naktų“ ir rugsėjo 12–13 d. per „Šiaulių dienų“ renginius rinkosi šiauliečiai, nešini centais ir litais bei kupini idėjų, kaip išradingai galima būtų tuos pinigus panaudoti. Kiekvienas, atnešęs bet kokio nominalo centą ar litą ir prisidėjęs prie akcijos, buvo įrašytas į knygą. Apipavidalinta knyga palikta ateities kartoms Centų kambaryje – joje pasirašė apie 2500 šiauliečių ir miesto svečių iš kitų Lietuvos miestų, užsienio šalių: Latvijos, Vokietijos, Portugalijos, Lenkijos, Kinijos ir kt. Centų kambario idėją sutiko padėti įgyvendinti Šiaulių universiteto bibliotekos direktorė Gražina Lamanauskienė – bibliotekoje tam paskirta auditorija. 2015 m. kovo 5 d. Centų kambario monetos buvo suskaičiuotos (14-os Šiaulių profesinio rengimo centro mokinių darbas užtruko 1 val. ir 40 min). Rezultatams užfiksuoti buvo sudaryta speciali komisija. Paskelbta, kad Centų kambariui įrengti panaudota 157 130 monetų. Bendra monetų vertė – 3305 litai ir 65 centai. Skaičiavimo komisijos pasirašyti protokolai perduoti Lietuvos rekordų agentūrai „Factum“.

Vandentvarkos muziejus

Vandentiekio bokštas pradėtas statyti 1939 m. pagal profesoriaus P. Morkūno eskizus ir kai kuriuos A. Janulionio darbo brėžinius. Hitlerinės okupacijos metais vandentiekio bokšto statyba buvo nutraukta. 1945 m. birželio pabaigoje statybos darbai atnaujinti. Bokšto statybos darbams vadovavo inžinierius Jonas Vencius. Su pertraukomis bokšto statyba užtruko devynerius metus, iki 1948 m.
1948 m. bokštą pripildė vanduo iš pirmosios Šiaulių m. Lepšių vandenvietės, kuri buvo paleista 1948 m. spalio 30 d. Šie metai – oficiali vandens ūkio įkūrimo data. Iki 1991 m. vandens bokštas buvo naudojamas vandeniui tiekti. 1991 m. atjungtas nuo vandentiekio tinklų.
Įamžinant vandens ūkio pasikeitimus, čia dirbančių žmonių pasiekimus, 1974 m. bokšto pirmame aukšte įkurtas Vandentvarkos muziejus, kuriam 1983 m. suteiktas visuomeninio muziejaus vardas.

Kryžius ant vandentekio bokšto fasado.

Remontuojamas Šiaulių vandentiekio bokštas atvėrė ilgus metus saugotą paslaptį – po tinku paslėptą kryžių. Vandentiekio bokštas buvo pradėtas statyti 1939 metais pagal profesoriaus P. Morkūno eskizus ir kai kuriuos A. Janulionio darbo brėžinius. Darbus nutraukė karas, statybos darbai atnaujinti 1945 metais.

Tarpukariu iš raudonų plytų pradėta bokšto statyba buvo tęsiama šviesiomis plytomis. V. Rimkaus prisiminimais, pereidami iš vienos spalvos į kitą, mūrininkai išmūrijo raudoną kryžių, atgręžtą į Vasario 16-osios gatvę. Mūrininkai išmūrijo kryžių kaip prieštaravimą ateizmo propagandai – pasipriešinimo okupacijai simbolį.  Kryžius buvo tol, kol kažkas atkreipė dėmesį, ir vėliau jį užtinkavo.

The post Šiaulių gatvės pasakoja. Vytauto gatvė appeared first on Šiaulių Istorija.

Juventos progimnazija.

Šiaulių miesto 12-oji vidurinė mokykla su sustiprintu muzikiniu lavinimu pirmą kartą duris atvėrė 1971 m. rugsėjo 1 d. 1999/2000 mokslo metais mokytojai išrinko naują pavadinimą ir ji tapo „Juventos“ vidurine mokykla. Dabar ,,Juventos“ progimnazija.

Iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos mokykla buvo eksperimentinė. Muzikos mokytojų veikla pamokinės bei meninės raiškos kolektyvuose visada buvo miesto, respublikos, užsienio mokslininkų, teoretikų-metodistų, muzikos mokytojų praktikų bei kitų suinteresuotų svečių dėmesyje.  9-ame dešimtmetyje panašaus profilio mokyklų buvo įteisinta ir kituose miestuose, rajonuose.

Volperto klinika. Rentgeno aparatas.

Višinskio gatvėje tarpukariu gyveno gydytojas Simonas Volpertas. Savo name jis buvo atidaręs privačią odos ir venerinių ligų ligoninę.

Siekiant išlaikyti klinikos pacientų konfidencialumą dėl delikataus sveikatos problemų pobūdžio, pastatas buvo suprojektuotas taip, kad klinikos lankytojai negalėtų vieni kitų sutikti. S. Volpertas buvo vienas iš geriausių odos ir veneros ligų specialistų Lietuvoje. Teigiama, kad jis pirmasis Lietuvoje įsigijo ir klinikoje pradėjo naudoti rentgeno aparatą.

Observatorija ant VU Šiaulių akademijos stogo

Pačioje Šiaulių miesto širdyje – P. Višinskio gatvėje smalsaus praeivio žvilgsnis užkliūna už kupolo, iškilusio virš VU Šiaulių akademijos pastatų. Po juo slepiasi universiteto astronomijos observatorijos teleskopas. Dėl nelabai dėkingos geografinės padėties (vis tik miesto centras), stebėjimai daugiausia atliekami mokymo tikslais. VU Šiaulių akademijos observatorijos vadovas V. Jankus supažindina su žvaigždynais, dangaus šviesuliais (planetomis, ūkais, žvaigždžių spiečiais, galaktikomis). Taip pat yra galimybė pamatyti dangaus kūnus teleskopo pagalba. Galima stebėti net ir Mėnulį.

Grafitis „Nešantys žinią“. Ant „Šiaulių krašto“ redakcijos sienos.

Šiau­lie­čiai me­ni­nin­kai Re­da ir Arū­nas Uo­gin­tai ant „Šiau­lių kraš­to“ re­dak­ci­jos pa­sta­to P. Višinskio g. 26 su­kū­rė sie­ni­nės ta­py­bos kū­ri­nį ,,Ne­šan­tys ži­nią“. Pa­sak A. Uo­gin­to, kū­ri­nys „Ne­šan­tys ži­nią“ sim­bo­li­zuo­ja, kad in­for­ma­ci­ja ke­liau­ja per ži­niask­lai­dą. Pa­ry­žiaus ka­ted­ra ant fa­sa­do pri­me­na, kad kul­tū­ra yra svar­biau­sia tau­tos sa­vi­mo­nės da­lis, es­mė. Paukš­čiai tei­kia vil­tį, kad dė­lio­nių or­na­men­to ga­ba­liu­kus ga­li­ma su­li­pin­ti į krū­vą.

The post Šiaulių gatvės pasakoja. P. Višinskio gatvė appeared first on Šiaulių Istorija.

1871 m. projektiniame miesto plane figūruoja naujas gatvės pavadinimas — Bolšaja tiuremnaja ulica (Didžioji kalėjimo gatvė). Tam įtakos turėjo gatvės pradžioje pastatytas kalėjimas. Dabartinėje Trakų gatvėje iškilus naujiems raudonų plytų kalėjimo mūrams, Bolšaja tiuremnaja gatvė sutrumpėjo iki Bolšaja (Didžioji gatvė).

Kaizerinei Vokietijai okupavus miestą, vokiečiai vieną iš ilgiausių miesto gatvių padalijo į dvi dalis: nuo Prūdelio iki dabartinės Tilžės gatvės vadinosi Szadow Strasse (Šeduvos gatvė), o nuo Tilžės gatvės Sukilėlių kalnelio link — Kurszany Strasse (Kuršėnų gatvė). 1924 m. šios gatvės sujungtos į vieną ir pavadintos Vilniaus gatve.

Karčiama

Vilniaus gatvėje prie Radviliškio gatvės išliko rekonstruotas pastatas, kuriame buvo įsikūrusi karčiama, arba užvažiuojamieji namai.

„Batas“

1925 m. trys stambiausi Šiaulių odų fabrikai: Ch. Frenkelio, brolių Rogalinų, brolių Nurokų ir brolių Choronžickių, vengdami bankroto, sudarė kartelį, kuris reguliavo produkcijos kainas ir kiekį, reikalingą vidaus rinkai. Šis kartelis tais pačiais metais Ch. Frenkelio fabriko patalpose įsteigė avalynės fabriką „Batas“. XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigoje „Bato“ fabriko produkcija užėmė daugiau nei pusę Lietuvos rinkos ir nukonkuravo nemažą dalį importinės avalynės. Jo gaminti avalynės modeliai buvo gražūs, patvarūs ir patogūs, gaudavo aukštų vietinių ir tarptautinių parodų įvertinimų.

1940 m. sovietinė valdžia buvusius Ch. Frenkelio fabriko pastatus nacionalizavo. Per Antrąjį pasaulinį karą fabrikas buvo stipriai sugriautas. Pokariu jis vėl atstatytas, čia odų apdirbimo ir gamybos verslą tęsė odos ir avalynės kombinatas „Elnias“.

Kalėjimo gatvė

Senasis dviejų aukštų Šiaulių kalėjimas, kitaip dar vadinamas Baltuoju, caro valdžios iniciatyva buvo pastatytas 1823 m. ant buvusio vienuolyno kalvelės.

Nebenaudojamas vienas iš Šiaulių apskrities VPK pastatų – XIX a. pirmoje pusėje caro valdžios iniciatyva pastatytas dviejų aukštų mūrinis kalėjimas. Jis vadintas Baltuoju, kadangi jo sienos buvo tinkuotos ir dažytos baltai. Spėjama, kad šiame kalėjime kartu su nusikaltėliais galėjo būti kalinami ir 1863 m. sukilimo dalyviai.

Vėliau čia įsikūrė Šiaulių apskrities arešto namai, komendantūros daboklė, veikusi iki 1929 m. Antrojo pasaulinio karo metu pastate veikė vokiečių okupacinės kariuomenės, o vėliau ir sovietinės kariuomenės komendantūros.

Normanto gimnazija. Bajorai

Vilniaus gatvėje, atkarpoje tarp Tilžės ir Varpo gatvių, 1845 m. iš bajorų suaukotų aukų ir valdžios subsidijų pastatyta gimnazija, vadinta Bajorų mokykla. Ji turėjo ir neoficialų Normanto gimnazijos pavadinimą, kilusį nuo pastato sargo Normanto pavardės.

Bajorų mokykla veikė iki 1851 m., kai buvo pastatyta berniukų gimnazija, vėliau čia prisiglaudė stačiatikių cerkvė.

Chaimo Frenkelio vila-muziejus

Odų fabrikanto Chaimo Frenkelio gyvenamasis namas, kaip nurodo data vėjarodėje, pastatytas 1908 m. Gyvenamojo namo vieta greta fabriko pasirinkta neatsitiktinai. Kaip prisimena jo sūnus Jokūbas Frenkelis, odų fabrikantas, negalėdamas kasdien matyti savo fabriko, tiesiog negalėjo gyventi.

Chaimo Frenkelio vila – vienintelis Šiauliuose ir vienas iš nedaugelio visoje Lietuvoje XX a. pradžios moderno architektūros statinių. Pastatas išsiskyrė ne tik itin puošnia architektūra ir interjeru, bet ir tuo, kad jame buvo visos XX a. pradžios technikos naujovės: vandentiekis, centrinis šildymas, elektra, ventiliacijos sistema, telefonas. Vilos kompozicija pagrįsta simetrija. Gerai įsižiūrėjus matyti, kad pastatas atrodo taip, tarsi būtų sujungti du namai dvyniai.

Antrojo pasaulinio karo metais Chaimo Frenkelio viloje įsikūrė vokiečių karo ligoninė, o nuo 1944 m. – sovietinė karo ligoninė. Iš Lietuvos pasitraukus sovietinei armijai, vila buvo perduota Šiaulių „Aušros“ muziejui.

Milšteino kavinė. Liftas

Vilniaus gatvės pusėje, ten, kur yra „Presto“ arbatinė, virė labai įdomus gyvenimas: 1910 m. čia buvo pastatytas vienas iš nedaugelio tuo metu mieste triaukščių mūrinių pastatų – Zyvo namas.

Antrame aukšte tarpukariu veikė Piliečių klubas. Buvo organizuojami įvairūs priėmimai, arbatėlės, grožio konkursai, labdaros vakarai. Visas miestas laukdavo čia vykdavusio naujametinio pobūvio.

Pastato pirmame aukšte įsikūrė Milšteino cukrainė-kavinė, o ji buvo ypatinga tuo, kad turėjo liftą, kuriuo iš rūsyje įrengtos virtuvės į viršų buvo pakeliami klientų užsakyti patiekalai – karštos dešrelės, gėrimai, ledai. Kavinę pamėgo miesto menininkai, teatralai.

Povilas Višinskis

Povilas Višinskis (1875–1906) buvo visuomenės ir kultūros veikėjas, lietuviškos spaudos bendradarbis, literatūros kritikas, vienas iš Lietuvos demokratų partijos steigėjų. Dar mokydamasis Šiaulių gimnazijoje P. Višinskis ėmė skleisti tautines idėjas artimiausioje aplinkoje.

Kultūrinė P. Višinskio veikla gali būti traktuojama kaip nuolatinis tarpininkavimas tarp skirtingų socialinių sluoksnių, tarp vyrų ir moterų. Tarpininko vaidmuo, lavinantis įgytas nuotolis nuo pirminės aplinkos – kaimo leido P. Višinskiui kitu žvilgsniu pažvelgti į lietuviško kaimo kultūrą.

Miesto laikrodis „Gaidys“

„Gaidžio“ laikrodžio aikštelė Šiaulių bulvare daugeliui yra pasimatymų vieta. „Susitiksim prie gaidžio“, – toks susitarimas šiauliečių lūpose skamba jau nuo 1975 m., kai pačiame miesto centre esančiame skverelyje, Tilžės ir Vilniaus gatvių sankryžoje, buvo pastatytas miesto laikrodis. Jo autorius – Vilius Puronas. Projektą įgyvendino gana didelis būrys šiauliečių, o piešinį ant jo sukūrė dailininkas apipavidalintojas S. Kuzma.

Sovietmečiu „Gaidys“ plasnojo ir skelbė kiekvieną valandą, tačiau laikui bėgant išsikvėpė. Dabar Šiaulių centro simbolis ne tik gieda, bet ir sveikinasi su praeiviais keturiolika kalbų 12 val. ir 18 val.: „Sveiki atvykę į Šiaulius!“

Mergaičių gimnazija

1896 m. pavasarį, Kauno gubernatoriui leidus, pradėtas organizuoti aukų rinkimas numatytai atidaryti mergaičių gimnazijai Šiauliuose. Kitais metais grafas N. Zubovas statybai padovanojo sklypą šalia dabartinės Kaštonų alėjos, Fabrikų (dabartinėje Vilniaus) gatvėje, ir plytų už 10 tūkst. rublių. Gimnazijos pastatas pradėtas statyti tais pačiais 1898 m. Naujajame pastate mokslas prasidėjo tik 1900 m.. Gimnazijoje tais metais mokėsi 222 mokinės. Mokykla, jau kaip Šiaulių gimnazija, atkurta 1918 m. pavasarį. Dar po metų ji tapo valstybine. Nuo 1928 m. mokykla – Šiaulių mergaičių gimnazija. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui mokyklos patalpas užėmė vokiečių kareiviai, mokykla tapo karo ligonine. Po karo atstatytoje mokykloje įsikūrė 2-oji vidurinė mokykla. Jai išsikėlus į naujas patalpas savo gyvenimą čia pradėjo 5-oji vidurinė mokykla, šiandien mums žinoma kaip Didždvario gimnazija.

Dviračių muziejus

Dviračių muziejus – tai vienintelis Lietuvoje specializuotas muziejus, skirtas dviračio istorijai. Šiauliuose dažnai būdavo organizuojami dviračių populiarinimo renginiai, įvairios varžybos, pritraukdavusios nemažai dviračių entuziastų. Susiklosčius tokiai tradicijai, Šiaulių dviračių ir variklių gamykla „Vairas“ dar XX a. pradžioje gamyklos patalpose įkūrė nedidelį visuomeninį dviračių muziejų. 1983 m. spalio mėnesį pradėta planuoti muziejų perkelti į didesnes, labiau tam tinkamas patalpas.

1985 m. gegužės 26 d. Vilniaus g. 139 esančiame pastate atidarytas Dviračių muziejus. Muziejuje iki šiol eksponuojama visa dviračio vystymosi istorija nuo XVIII a. iki šių dienų.

Vaistinė „Valerijonas“

„Valerijono“ vaistinė savo istoriją skaičiuoja nuo 1870 m., kai provizorius Nurokas gavo leidimą Šiauliuose įsteigti trečią vaistinę. 1894 m. vaistinės savininku tapo provizorius Cemachas Volpė.  Vaistinė neturėjo pavadinimo, o norint ją pareklamuoti, gimė mintis pasirinkti vaistažolę – valerijoną. Taip atsirado ir šios vaistinės pavadinimas. Idėjai įgyvendinti pasitelkta tapyba ant tinko ir metalo plastikos kūriniai – katinai.

Virš antro aukšto balkono buvo ištapytas vaistų buteliukas su lašančiu lašu ant cukraus gabalėlio ir užrašas: „Draugą pažinsi nelaimėje. Valerijonas – geriausias draugas nelaimėje!“ Ant stogo įsitaisė katinai.

Popiežius Jonas Paulius II

Lietuvoje popiežius Jonas Paulius II lankėsi 1993 m. rugsėjo 4–8 d., Lietuvai ką tik atgavus nepriklausomybę. Jis buvo pirmasis istorijoje Lietuvą aplankęs popiežius. Šventojo Tėvo kelių dienų vizitas neseniai nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai suteikė didelę moralinę ir diplomatinę paramą, sustiprino tautos dvasią ir vienybės jausmą.

1993 m., viešėdamas Lietuvoje, popiežius Jonas Paulius II meldėsi Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje, ilsėjosi ir pietavo jėzuitų namuose.

The post Šiaulių gatvės pasakoja. Vilniaus gatvė appeared first on Šiaulių Istorija.

Pastate prie bažnyčios įsikūrus apskrities policijai, gatvė pavadinta Policijos gatve.

Okupacinė vokiečių valdžia iš pradžių vartojo Polizei Strasse pavadinimą, vėliau pervadino į Bažnyčios gatvę (Kirchen strasse), nes gatvė rėmėsi į bažnyčios šoninę dalį. 1919 metais, sulietuvinus pavadinimus, gatvė vadinta abiem vardais.

Nuo 1924 metų gatvei paliekamas Bažnyčios pavadinimas. Po lakūnų Dariaus ir Girėno skrydžio gatvei suteikiamas jų vardas. 1948 metais — jau Gegužės 1-osios pavadinimas.

Atkūrus nepriklausomybę, ankstesnis Dariaus ir Girėno vardas negrąžintas, nes tokia gatvė buvo Lieporių mikrorajone. Nuo 1989 metų pavadinta Vasario 16-osios.

Valstybinis Šiaulių teatras

1929 m. balandžio 28 d. Šiauliuose vėl buvo iškeltas teatro steigimo klausimas. Tuo metu idėja organizuoti provincijoje teatrą buvo aptarinėjama ir Kaune. Meno kūrėjų draugija delegavo Kauno valstybės teatro aktorių J. Stanulį ir dailininką A. Varną aptarti šį klausimą su Šiaulių visuomenės atstovais (K. Šalkauskiu, J. Sondeckiu, J. Naujaliu ir P. Bugailiškiu). Miesto valdybos patalpose vykusiame pasitarime nutarta, kad būsimojo Šiaulių teatro administraciniais ir finansiniais reikalais rūpinsis įkurta teatrui remti draugija, o meninės dalies priežiūra išliks Meno kūrėjų draugijos žinioje.

Atsakymo laukta net iki 1931 m. vidurio, kai Valstybės teatro direkcijai buvo pavesta Šiauliuose įsteigti savo skyrių.

Prie kino teatro „Kapitol“ buvo pristatytas medinis dekoracijų sandėlis, pritaikant šias patalpas dramos teatrui. 1931 m. rugsėjo 23 d. Kauno valstybės teatro Šiaulių skyrius pakėlė uždangą. Teatras atidarymui pasirinko B. Dauguviečio režisuotą K. Gocio pasaką „Princesė Turandot“.

Jonas Šliūpas

Jonas Šliūpas (1861–1944) – gydytojas, aušrininkas, visuomenės veikėjas. Jis organizavo „Lietuvių laisvamanių susivienijimą“, leido žurnalą „Laisvoji mintis“. Aktyviai dalyvavo spaudos draudimo metais organizuotoje nelegalios lietuviškos spaudos veikloje, kurį laiką redagavo pirmąjį lietuvišką laikraštį „Aušra“. Išvyko į JAV, ten baigė medicinos studijas. Grįžęs į Lietuvą 1922 m. apsigyveno Šiauliuose. Po metų čia atidarė spaustuvę. Nuo 1930 m. apsigyveno Palangoje. Buvo šio miesto pirmuoju burmistru. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Ten ir mirė. 1947 m. jo pelenai pervežti į tautines lietuvių kapines Čikagoje.

,,Titnago“ spaustuvė buvo viena iš svarbiausių ir didžiausių visame Žemaitijos regione.

Neatsitiktinai dr. J. Šliūpo savo spaustuvei pasirinko ,,Titnago“ vardą. Lietuvos valstiečiai titnagą mušdami į geležtę išgaudavo kibirkštį, iš kurios įžiebdavo ugnį ir šviesą. Ugnis ir šviesa – didieji žmonijos geradariai, be kurių gyvenimas būtų tamsus, nykus ir skurdus. Titnagas – tai kovos su tamsa, šilumos, palaimos, pagaliau tvirtumo, kieto ir atkaklaus darbo ir kovos simbolis.

Šiaulių miesto savivaldybė

Šiaulių miesto savivaldybė įsikūrusi trijuose istoriniuose pastatuose. Vienas iš jų, kuriame 1904 m. buvo parodytas pirmasis lietuviškas spektaklis, tuo metu vadinosi Liaudies auditorija. Pastatas buvo atidarytas 1902 m. Čia buvo įrengta salė, kurioje tilpo 500 klausytojų, arbatinė ir skaitykla. Ją išnuomodavo paskaitoms, susirinkimams, vaidinimams.

Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, spaudos draudimo metais kultūra tapo pasipriešinimo carizmui išraiška. XIX a. paskutiniame dešimtmetyje slapta pradėti rengti vadinamieji lietuviški vakarai, tapę tautinio atgimimo sąjūdžio dalimi. Šiauliuose jie vyko prisidengus gegužinių vardu, kurios nuo 1894 m. buvo rengiamos Aleksandrijoje ir kituose Zubovų dvaruose. Nuo 1899 m. gegužinės virto inteligentijos susibūrimais, kuriuose be aktualių to meto visuomeninio gyvenimo problemų aptarimo, buvo koncertuojama, vaidinama.

1904 m. spalio 3 d. Šiaulių teatro mėgėjai suvaidino komediją „Amerika pirtyje“.

The post Šiaulių gatvės pasakoja. Vasario 16-osios gatvė appeared first on Šiaulių Istorija.

Gatvės atkarpa nuo senosios turgavietės link Vilniaus gatvės vadinosi Mokyklų gatve (Školnaja ulica), o kita dalis, ėjusi į pakalnę, vadinosi Sakalininkų gatve (Sokolnickaja ulica). 1871 m. ir 1902 m. miesto planuose gatvė jau pavadinta vienu pavadinimu – Nikolajaus gatve (Nikolajevskaja ulica). Greičiausiai tam reikšmės turėjo Rusijos caro Nikolajaus I viešnagė Šiauliuose 1838 m.

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai gatvei suteikė Turgaus gatvės (Markt Strasse) pavadinimą. Šio karo metu beveik visi gatvės pastatai sudegė, po karo gatvė buvo pavadinta Rinkos gatve.

Čia veikė drabužių, kepurių siuvyklos, baldų, iškabų, muzikos instrumentų taisymo, skardos išdirbimo dirbtuvės, gilzių fabrikas „Ryga“, buvo prekiaujama įrankiais kurpiams, oda, drabužiais, smulkia galanterija, mėsa, geležimi, moliniais puodais, vaistais, apyniais, miltais, tabaku, stiklu ir indais.

1924 m. keičiant miesto gatvių pavadinimus, gatvė gavo Varpo vardą. Buvusio Centrinio pašto teritorijoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą kurį laiką buvo įsikūrusi kultūrinė „Varpo“ draugijos organizacija. 1952 m. gatvė pervadinta į Komunarų, 1989 m. jai grąžintas Varpo pavadinimas.

Didžioji choralinė sinagoga

Varpo gatvės puošmena buvo Didžioji choralinė sinagoga. Pirmoji medinė sinagoga mieste pastatyta ir pradėjo veikti 1749 m. dabartinio Dramos teatro vietoje. 1903 m. duomenimis, Šiauliuose buvo trys mūro ir aštuonios medinės sinagogos. XIX a. pabaigoje šalia turgaus aikštės, dabartinėje Varpo gatvėje, pastatyta įspūdinga mūrinė sinagoga. Dėl baltai tinkuotų grakščių formų fasadų ji buvo vadinama Baltąja gulbe. Per Pirmąjį pasaulinį karą apgriauta, tarpukariu sinagoga buvo atstatyta. Stipriai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Po karo buvo nugriauta.

Teatro afiša „Sufleris“

Jis pastatytas Vilniaus gatvės bulvare ties Varpo gatve. Nuo čia — tik keli žingsniai iki Dramos teatro.

Primena dvipusę skelbimų lentą. Viršuje iš vienos pusės jį puošia komedijos globėjos Talijos, iš kitos — tragedijos globėjos Melpomenės kaukės. Pats „sufleris“, kaip jam ir dera, nuo žiūrovų pasislėpęs. Bet smalsiausieji gali jį išvysti — reikia tik iš šono per plyšį žvilgtelėti, kas slypi po gaubtu afišų lentos apačioje. Vienoje pusėje „sufleris“ pasipuošęs auskaru ausyje, kitoje — jis su auskaru antakyje.

The post Šiaulių gatvės pasakoja. Varpo gatvė appeared first on Šiaulių Istorija.

Šokolado muziejus

1913 m. „Rūtos“ saldainių fabriką įsteigė buvęs Vilniaus šokolado ir saldainių fabriko darbininkas Antanas Gricevičius. Miesto centre jis nusipirko didelį sklypą su sodu ir namu, kuriame įsteigė saldainių dirbtuvę. Gamyklą įkūrė turėdamas tik penkis darbininkus. A. Gricevičius ir pats gamino saldainius, rūpinosi produkcijos reklama.

Saldainių fabrikas „Rūta“, bemaž šimtmetį viliojęs praeivius saldžiais šokolado, karamelės, skrudintų riešutų ir verdamų uogų kvapais, 2012 m. pravėrė savo senojo pastato duris lankytojams. Būtent čia, senajame fabriko pastate, įsikūrė „Rūtos“ šokolado muziejus.

Muziejaus ekspozicija pristato ne tik įdomią fabriko istoriją, bet ir atveria keturių tūkstantmečių šokolado vartojimo paslaptis ir ypatumus.

Juliaus Janonio gimnazija

1838 m. pradėta rūpintis gimnazijos steigimu Šiauliuose. Tam tikslui nupirkti du žemės sklypai. Dvarininkas I. Vitkevičius sutiko nugriauti jam priklausiusią apleistą Pašiaušės jėzuitų bažnyčią ir iki 1845 m. pavasario jos plytas atvežti į Šiaulius – gimnazijos statybai.

1851 m. Šiaulių gimnazija buvo iškilmingai atidaryta. Nuo gimnazijos įkūrimo iki Pirmojo pasaulinio karo ji vadinosi Šiaulių berniukų gimnazija.

1946 m. jai suteiktas Juliaus Janonio vardas. Nuo 1954 m. gimnazija mišri. 1965 m. jai suteikiamas humanitarinio profilio gimnazijos statusas.

Vitražas „Saulės mūšis“

Vitražas „Saulės mūšis“ yra koncertų salėje „Saulė“ (buvusiame kino teatre). Sovietinės architektūros statinio trys antro aukšto fojė sienos pritaikytos vitražui.

Vitražas atidengtas 1986 m. ir skirtas Šiaulių miesto 750-mečio jubiliejui pažymėti. Vitražo aukštis – 3,8 m, ilgis – 52,1 m, bendras plotas – 200 kv. metrų.

Tai – įspūdingas, didingas kūrinys, pirmas tokios tematikos ir tokio masto monumentaliosios dailės darbas šalyje. Jis skirtas senovės lietuvių kovai, tos kovos įtampai ir dramatizmui atskleisti. Vaizdinis ir spalvinis vitražo ritmas skamba iškilmingai – tartum vargonų muzika.

Vitražo kompozicinę struktūrą sąlygojo pastatas, prieš žiūrovų salę esantis erdvus vestibiulis ir trys – priekinė ir šoninės – stiklinės sienos.

Vitražo autorius – dailininkas Kazys Morkūnas. Dailininko tikslas – simboliškai ir meniškai įprasminti Saulės mūšį, atskleisti kovotojų heroizmą, jėgą, ryžtą.

Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra

Renesanso epochos architektūros paminklas Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra (iki 1997 m. bažnyčia) – ryškiausias miesto akcentas. Atvykstantiems į Šiaulius ji tarsi parodo, kur yra miesto centras.

Katedra dominuoja ne tik dėl įspūdingo aukščio (bokšto viršūnė siekia 70 m), bet ir dėl patogios, puikiai parinktos statybos vietos.

Naujosios bažnyčios statyba prasidėjo apie 1617 m. Statybos iniciatoriumi laikomas Žemaičių vyskupas Mikalojus Pacas, pagrindiniu fundatoriumi – Šiaulių ekonomijos valdytojas Jeronimas Valavičius. Statybos darbais rūpinosi bažnyčios klebonas, Vilniaus akademijos auklėtinis Petras Tarvainis. 1634 m. spalio 8 d. naująją Šiaulių bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius. Šių žmonių dėka jau vėlesniais amžiais Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus lūpose suskambo prasmingas bažnyčios architektūros grožį ir didybę nusakantis  epitetas „puikiausia ant visų Žemaičių“

Įdomu, kad bažnyčios bokšte už miesto gyventojų pinigus buvo įrengtas mechaninis laikrodis miestui.

XVII a. architektūros paminklo vaizdas mūsų dienas pasiekė šiek tiek pakitęs. Karai, vėtros ir audros ne kartą bažnyčią niokojo. Kas keletą dešimtmečių bažnyčia buvo remontuojama, rekonstruojama.

Prisikėlimo aikštė

Centrinę miesto aikštę į keturias dalis dalija Aušros alėja ir Tilžės gatvė. Aplink šią aikštę ir pradėjo augti Šiaulių miestas. Šimtmečius aikštėje vykdavo turgūs, mugės, gyva prekyba. Įdomu tai, kad ši seniausia miesto aikštė, miesto širdis, ilgą laiką neturėjo oficialaus pavadinimo: vadinosi tiesiog turgumi, rinka, rinkos aikšte. Tik 1938 m. jai suteiktas Laisvės aikštės vardas. 1948 m. pavadinta Pergalės aikšte. 1998 m. Šiaulių miesto tarybos sprendimu centrinė miesto aikštė pavadinta Prisikėlimo aikšte, pagerbiant Lietuvos partizanų pasipriešinimo Prisikėlimo apygardą, kuriai priklausė ir Šiaulių partizanai. Aikštė simbolizuoja tautos prisikėlimą.

The post Šiaulių gatvės pasakoja. Tilžės gatvė appeared first on Šiaulių Istorija.

1871 ir 1902 metų planuose gatvė pažymėta kaip Malaja Sadovaja (Mažoji parko gatvė), bet šis pavadinimas neprigijo. Iki Pirmojo pasaulinio karo žmonės šią gatvę vadino Dvornaja ulica (Dvaro gatvė).

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai gatvės ribą nuo Vytauto gatvės iki posūkio į Gubernijos alaus daryklą pavadino Schloss Strasse (Rūmų gatvė), o pasibaigus karui pavadinimas sulietuvintas į Dvaro gatvę. 1928 metų plane iš Gubernijos alaus daryklos teritorijos atsišakojusios atkarpos į Žemaitės ir J. Basanavičiaus gatves vadinamos Gubernijos gatve, 1934 m. plane visa gatvės trasa jau vadinama Dvaro gatve. 1934 m. plane visa gatvės trasa jau vadinama Dvaro gatve.

Gubernijos dvaras. Dvaro gatvės ištakos — Gubernijos dvaras.

Gubernijos dvaro žemės apėmė plotą nuo Joniškio plento iki Račių kaimo šiaurėje ir Voveriškių kaimo vakaruose. Dvaro centrinis rūmas buvo pastatytas ant buvusio Vinkšnos ežero kranto, šalia dabartinės „Gubernijos“ alaus daryklos. Ekonomijos centrą – Didždvario dvarą su Gubernijos dvaro rūmais jungė ir dabar tebesanti Dvaro gatvė. Po Pirmojo pasaulinio karo Gubernijos dvaro didžiąją dalį nusavino Lietuvos vyriausybė. Tik 1928 m. baigtas Gubernijos dvaro likvidavimas. Centriniai rūmai ir kumetynas per karą sudegė, aplink šiuos pastatus buvęs 470 ha plotas atiteko Šiaulių miestui, Gubernijos miškas atiteko Lietuvos vyriausybei.

„Gubernijos“ alaus darykla.

Svarbiausia Gubernijos dvaro dalis buvo senasis bravoras, įtrauktas į kompleksą, formuojant Gubernijos dvarą.  1799 m., Šiaulių ekonomiją jau valdant Zubovams, prasidėjo pirmoji alaus daryklos rekonstrukcija. Šio laikotarpio statybos mūro sienų ir angų apdailos pavyzdžiai išsilaikė iki mūsų dienų. 1811 m. darykla laikinai buvo nustojusi veikti, o po metų pertvarkyta į ligoninę, veikusią iki 1837 m.

1849 m. alaus darykla atkurta. 1890 m. alaus darykloje pastatoma pirmoji 12 AG garo mašina ir įrengiama katilinė, po penkerių metų praplečiamas dabartinis salyklo gamybos pastatas. XX a. pradžioje rekonstruotas ir pagrindinis daryklos pastatas, patalpos išplėstos. Alaus gamykla gamino trijų rūšių alų ir „rusišką porterį“ – remiantis Peterburgo cheminės laboratorijos analizės duomenimis, geriausią Rusijoje.

Didždvaris

Didždvario dvaras.

Manoma, kad dabartiniai Didždvario rūmai įrengti rekonstravus XVIII a. statytą spirito varyklą. Dabartinę architektūrinę išraišką pastatas įgavo rūmus keliskart rekonstravus XIX a.

Autentiškų pastato interjero elementų iki mūsų dienų išliko nedaug: vestibiulio kolonos, baltų koklių krosnis, rūsio skliautai.

Didždvario dvaro rūmai statyti kaip centrinė Šiaulių ekonomijos rezidencija. Rūmai taip pat buvo svarbus kultūros ir švietimo centras. Čia XIX a. pab. veikė slapta, o vėliau visuomeninė biblioteka. Rūmuose XIX a. II p. įsikūrė Piliečių klubas, savaitgaliais vykdavo šventiniai vakarai, rinkdavosi miesto šviesuomenė.

Arklidės.

Dviejų aukštų akmenų mūro dvaro arklidės pastatytos XIX a. pradžioje, bet greitai jos prarado pagrindinę funkciją ir buvo pritaikytos įvairių įstaigų reikmėms.

XIX a. antroje pusėje čia įsikūrė Šiaulių apskrities taikos teisėjų suvažiavimas. 1875 m. buvusiose arklidėse ėmė veikti Aleksandros Zubovienės globojama vaikų prieglauda.

1922–1936 m. buvusiose Zubovų arklidėse veikė įvairūs Apygardos teismo skyriai. Teismui išsikėlus į naujus rūmus Aušros alėjoje, pastatas atiteko Šaulių sąjungai ir jos bibliotekai.

Sovietiniu laikotarpiu pastate vėl įsikūrė ir iki šiol veikia Apygardos teismas

Virtuvė arba oficina.

Šis Didždvario dvaro statinių kompleksui priklausantis pastatas, tikėtina, XIX a. buvo statomas kartu su rūmais. To laikotarpio dvaro dokumentuose jis įvardijamas kaip virtuvė. Dvaro pastatus pamažu perleidžiant visuomeninėms miesto reikmėms, funkciją prarado ir dvaro virtuvė. Tarpukariu pastate įsikūrė pavyzdinė pradžios mokykla, priklausiusi rūmuose veikusiai Mokytojų seminarijai, 8-to pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko štabas.

Jackus Sondeckis. Šiaulių miesto burmistras.

Dvaro gatvėje gyveno viena iš iškiliausių asmenybių — Šiaulių burmistras, visuomenės veikėjas Jackus Sondeckis. J. Sondeckio šeimos namas stovėjo tarp Dvaro ir A. Mickevičiaus gatvių. Kai 1925 m. vasario 20 d. Šiauliuose įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai į miesto tarybą, socialdemokratas J. Sondeckis buvo išrinktas Šiaulių burmistru.

1925–1931 m. Šiaulių burmistras buvo J. Sondeckis-Sonda. Jo vadovavimo metais Šiauliai užsigydė karo žaizdas, buvo pastatyta daug naujų visuomeninių pastatų, įkurta socialinių, sveikatos apsaugos, švietimo įstaigų, išspręsti socialinės globos klausimai. Kai dėl politinių priežasčių jam, kaip socialdemokratui, nebuvo leista dalyvauti savivaldos rinkimuose, J. Sondeckis dirbo Šiaulių ligonių kasos direktoriumi, neturtingųjų vaikams pastatė Pageluvio stovyklą. J. Sondeckis ir jo šeima karo metu gelbėjo žmones.

Nuroko bankas.

Dvaro ir Vilniaus gatvių kampe stovėjo brolių Nurokų bankiniai namai. 1933 m. jie turėjo 300 indėlininkų ir jų įnašus naudojo gamybos nuostoliams padengti bei asmeniniams reikalams. Nurokų odos fabrikui atsidūrus ties bankroto riba, Nurokų bankas naudojo indėlininkų įnašus gamybos nuostoliams padengti ir brolių asmeniniams reikalams. Nors Nurokai ir žinojo, kad jų fabrikas dirba nuostolingai, bet, siekdami prisivilioti daugiau indėlininkų, skelbė gaunantys itin daug pelno. Išaiškėjus apgaulei, iš brolių Nurokų pareikalauta indėlininkams grąžinti 3,7 mln. litų, o banko namams paskelbtas bankrotas. 1934 m. brolių Nurokų bankiniai namai bankrutavo, čia įsikūrė provizoriaus, miesto burmistro Juozo Valančiaus vaistinė. Pastatas sudegė per Antrąjį pasaulinį karą.

The post Šiaulių gatvės pasakoja. Dvaro gatvė appeared first on Šiaulių Istorija.

Pagal 1783 m. miesto centrinės dalies rekonstrukcijos planą ji buvo nutiesta iš naujai suplanuotos turgavietės aikštės į dvaro kompleksą iki Dvaro gatvės. Vėliau, greičiausiai įsikūrus grafų Zubovų rezidencijai, gatvė pavadinta Sadovaja ulica — Parko gatve, o vokiečių okupacijos metais vadinta Strasse Park.

Po Pirmojo pasaulinio karo gatvei paliktas lietuviškas pavadinimas, gatvė pratęsta. Antroji gatvės trasa baigėsi ties dabartine Žemaitės gatve. Trečioji gatvės atkarpa tęsėsi iki tuometinės Parodų aikštės – dabartinės V. Kudirkos gatvės.

Naujoji gatvės dalis kartu su visa Parko gatve buvo pavadinta Aušros alėja, pažymint „Aušros“ laikraščio 40-metį.

Antrojo pasaulinio karo metais labiausiai nukentėjo Aušros alėjos gatvės pradžia iki Varpo gatvės, visi Prisikėlimo aikštės pastatai buvo sugriauti.

1955 m., minint 75-ąjį gimtadienį, gatvė pavadinta V. Kapsuko gatve. Atgimimo pradžioje (1989 m.) jai grąžintas Aušros alėjos pavadinimas.

Mordelių namas

1938 m. Dvaro gatvės ir Aušros alėjos kampe pastatytas visus didmiesčio standartus atitinkantis mūrinis keturių aukštų pastatas. Tai buvo bene didžiausias gyvenamasis namas Šiauliuose. Pastato projekto autorius nėra tiksliai žinomas, spėjama, kad tai galėjo būti inžinieriaus Anatolijaus Rozembliumo kūrinys.

Namo savininkas Hiršas Elijas Mordelis buvo Ch. Frenkelio odų fabriko ir akcinės bendrovės „Batas“ generalinis direktorius. Prabangus nuomojamų butų namas buvo įrengtas pagal paskutinę to meto technikos madą. Keturių ir penkių kambarių butai su pagalbinėmis patalpomis turėjo visus patogumus, o name įrengti liftai buvo pirmieji Šiauliuose.

Policijos komisariato pastatas

Aušros al. 19 – tai Šiaulių apygardos teismo rūmai. Pastato projektą parengė inžinierius Kazys Krisčiukaitis.

Anuometinėje Šiaulių spaudoje pusiau juokais, pusiau rimtai Teismo rūmai buvo pavadinti didžiausiu Šiaulių pastatu – mat juose buvo per tris šimtus durų.

Erdvus triaukštis pastatas buvo kampinio plano, nuosaikios ir solidžios architektūros. Pastato fasadų kompozicija asimetriška, lakoniška, solidi. Toks estetinis sprendimas gerai atitiko ir pabrėžė pastato paskirtį. Pastato eksterjere vyravo aiškus langų ritmas, pagrindinis įėjimas buvo kuklus, nedominuojantis.

Stasys Nosys

Stasys Nosys – legendinė miesto asmenybė. 1926 m., kraudamas į vagonus žvyrą, jis pateko po pajudėjusio vagono ratais ir prarado abi kojas, tačiau neprarado tvirtos valios, ryžto – sportavo, puoselėjo raumeningą kūną. Pradėjęs kilnoti svarsčius, S. Nosys laimėdavo ir rankų lenkimo, ir pirštų traukimo varžybas. Darbininkų aplinkoje jis buvo vertinamas kaip jėgos, ištvermės ir užsispyrimo simbolis.

Su draugais Mikuckiu ir Ramanausku S. Nosys subūrė cirko artistų trupę ir ėmė rengti pasirodymus Šiaulių „Šviesos“ kino teatre, kurį laiką trupė dirbo ir Kaune. Per pasirodymus S. Nosys nuoga nugara atsiguldavo ant grindų su stiklo šukėmis, ant jo krūtinės užkeldavo stalą, o ant šio dar atsistodavo mergina.

Vėliau S. Nosiui tuometinė valdžia uždraudė rodytis cirke, nes Sovietų Sąjungoje laikytasi požiūrio, kad neįgaliųjų šioje šalyje nėra

Architektas Vladas Bitė

Vladas Bitė gimė 1901 m. gegužės 17 d. Mažuolių kaime, Pašušvio valsčiuje, Kėdainių apskrityje. Turėjo du brolius ir dvi seseris, buvo ketvirtas vaikas šeimoje.

1928–1930 m., dirbdamas statybos techniku Šiauliuose, V. Bitė parengė ir apgynė diplominį darbą „Šiaulių miesto kanalizacija“. 1930 m. vasario 17 d. gavo statybos inžinieriaus diplomą, o balandžio 1 d. buvo paskirtas eiti Šiaulių miesto inžinieriaus pareigas.

V. Bitė aktyviai dalyvavo miesto planavimo ir infrastruktūros plėtros procesuose, rūpinosi kanalizacijos ir vandentiekio tinklų tiesimu, daug projektavo.

Artėjant frontui, 1944 m. inžinierius su šeima pasitraukė į Vakarus: pradžioje – į Karaliaučių, vėliau – pas V. Bitės gimines į Erfurtą.

Nuo 1950 m. V. Bitė su šeima gyveno Melburne. Čia dvejus metus jis dirbo architekto darbą firmoje, stačiusioje namus iš karo grįžusių kareivių šeimoms.

V. Bitė mirė 1969 m. gruodžio 9 d. Melburne.

Pradžios mokykla ir „Aušros“ muziejus. Aušros. al. 47.

1932 m. naujoje Aušros alėjos atkarpoje pastatytas V. Bitės suprojektuotas pradžios mokyklos pastatas.

Dviejų aukštų pastatą su mansarda inžinierius suprojektavo dešimties komplektų mokyklai, tačiau mokyklos reikmėms naudota tik pusė pastato.  Į antrą pastato aukštą laikinai įkeltas „Aušros“ muziejus. Numatyta, kad čia jis glausis tol, kol bus pastatytas jam skirtas pastatas. Pagal architekto Karolio Reisono projektą pradėtai muziejaus ir bibliotekos rūmų statybai sustojus, 1937 m. „Aušros“ muziejaus reikmėms pritaikyta ir mokyklos mansarda.

1943–1944 m. pastate veikė vokiečių karo ligoninė. Per Antrąjį pasaulinį karą pastatas stipriai apdegė, pokariu buvo suremontuotas, o1966 m. vėl atiduotas naudoti muziejaus reikmėms. Šiuo metu pastate veikia Šiaulių istorijos muziejus.

Šiaulių dvaro sodyba (Zubovų rūmai)

Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo carinės Rusijos imperatorė Jekaterina II Šiaulių ekonomiją su centriniu dvaru atidavė savo favoritui Platonui Zubovui (1767–1822). Šiaulių miesto ir Didždvario valdymas glaudžiai susijęs su Zubovų gimine iki pat XX a. pradžios. Zubovų valdymo metu rūmai XIX a. antroje pusėje perstatyti klasicizmo stiliumi, ūkiniai pastatai pertvarkyti, pritaikyti gyvenamajai arba visuomeninei paskirčiai

Spaudos draudimo metais Didždvaris buvo tapęs vienu iš kontrabandos iš Rytprūsių atgabentos spaudos lietuvišku šriftu paskirstymo punktu. 1921 m. parkas ir Kaštonų alėja oficialiai padovanoti Šiaulių miesto savivaldybei. Zubovams Didždvaryje nustojus gyventi, pastatai buvo rekonstruoti ir pritaikyti įstaigoms. 1924 m. iš viso buvo 38 pastatai. 1926 m., tiesiant toliau Aušros alėją, nugriauti nebenaudojami Ekonomijos rūmai, o 1934 m. – ir dvaro vartai.

1978 m., tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute įsteigus Piešimo ir darbų fakultetą, rūmuose įsikūrė šis fakultetas. Buvusių arklidžių pastatas rekonstruotas ir pritaikytas teismo rūmams. Buvusiame dvarą aptarnaujančių tarnų name po rekonstrukcijos įsikūrė visuomeninės organizacijos.

Miesto iždinė

Pastatas yra pačiame Šiaulių miesto centre, istorinėje jo dalyje. Tai vienas iš nedaugelio išlikusių istorinių pastatų Šiauliuose. Jis pastatytas 1907–1908 m. ir yra XX a. pradžios istorizmo statinys. Pastato architektas Stanislovas Kačkovskis. Pradžioje čia veikė miesto iždinė – „Lobyno saugykla“. Tai speciali vieta, kur buvo laikomas valstybės turtas, išmokami pinigai. 1919 m. pastate įsikūrė Šiaulių apskrities darbininkų atstovų tarybos vykdomasis komitetas. Vėliau, tarpukariu, čia įsikūrė Lietuvos banko Šiaulių skyrius.

Kaštonų alėja

Tarp Aušros al. ir Vilniaus g. įsiterpusiai vienintelei Šiauliuose Kaštonų alėjai – daugiau kaip šimtas metų. Ši alėja – tai senoji pagrindinė įvaža į Zubovo dvarą ir parką iš senojo Kuršėnų kelio (dabar Vilniaus g.). Vilniaus gatvė buvo pagrindinis kelias, ėjęs per Šiaulius. Nuo jos ir buvo įvažiavimas kaštonų alėja į dvarą. Statant mergaičių gimnaziją (dabartinė Didždvario gimnazija) šis įvažiavimas buvo panaikintas, bet kaštonų alėja palikta.

Bene pirmąkart Šiauliuose kaštonai pradėti sodinti XIX a. viduryje. Tada Didždvario reprezentacinė klomba buvo apsodinta kaštonais – taip atsirado alėja. Senuosiuose atvirukuose, kuriuose pavaizduoti XX a. pradžios Zubovų parkas ir kaštonų alėja, matyti, kad alėja buvo sujungta su senuoju parku, ją juosė akmeninė tvora – jos likučiai tebestovi prie Didždvario gimnazijos. Apie XX a. pradžią alėja pradėta vadinti Kaštonų alėja.

Apie 1921 m. senasis parkas prie Zubovų rūmų ir Kaštonų alėja oficialiai padovanoti Šiaulių miesto savivaldybei. Ši teritorija buvo apsodinta kaštonais, kurie pavasarį gražiai žaliuodami traukdavo miestiečius.

The post Šiaulių gatvės pasakoja. Aušros alėja appeared first on Šiaulių Istorija.

Gatvės pavadinimas ir dabar atspindi jos funkciją: pereidama į Dubijos gatvę, Stoties gatvė jungia autobusų ir geležinkelio stotis.

Šv. Jurgio bažnyčia

Dabartinė Šv. Jurgio bažnyčia pastatyta 1909 m. rusų carinės valdžios lėšomis kaip rusų kariuomenės cerkvė. Ji pastatyta ant Jakševičių žemės sklypo, tuo metu priklausiusio Stanislavai Jakševičiūtei-Venclauskienei, be teisinio nuosavybės pagrindo. Garsios bylos ėmėsi S. Venclauskienės vyras, žinomas advokatas Kazimieras Venclauskis. Advokatas iškeltą bylą laimėjo: sklypas turėjo būti grąžintas, o cerkvė nukelta. Įsikišus Karo ministerijai buvo susitarta ir cerkvė palikta stovėti.

Pirmojo pasaulinio karo metais cerkvė, patekusi vokiečių okupacinės valdžios žinion, buvo paversta ginklų sandėliu. Po karo perduota Lietuvos kariuomenės III pulko dvasinėms reikmėms. 1919 m. bažnyčia buvo pašventinta, jai suteiktas Šv. Jurgio Kankinio titulas. Perduota Žemaitijos vyskupo žinion. 1923 m. jai suteiktos parapijinės teisės.

Saldainių, šokolado, marmelado ir kavos fabrikas „Birutė“

1911 m. Stoties gatvėje įsteigtas „Birutės“ saldainių, šokolado, marmelado ir kavos fabrikas. Savininkas Vladas Vaitkus, buvęs Juknevičiaus gastronomijos krautuvės pardavėjas, buvo labai gabus ir apsukrus komersantas. Savo fabriką atidarė teturėdamas 500 rublių – neva ir tuos pačius pasiskolino. Didelį pasisekimą turėjusį pirmąjį saldainį savininkas pavadino „Dul-dul-dūdelė“.

Po Pirmojo pasaulinio karo fabrikas gamino 175 rūšių saldainius. Prekės po miestą ir provinciją buvo išvežiojamos reklaminiu automobiliu. Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje turėjo fabriko išlaikomas krautuves. Produkciją eksportavo į JAV, Vokietiją, Daniją. Susižėrė keletą aukso medalių Lietuvos parodose. 1928 m. pasaulinėje parodoje Londone „Birutė“ apdovanota sidabro medaliu.

Žydų pradžios mokykla „Talmud Tora“

Dabartinėje Stoties gatvėje 11 numeriu pažymėtame pastate veikė „Talmud Tora“ – 1899 m. Ch. Frenkelio lėšomis atidaryta dviejų aukštų mūrinė mokykla, skirta vargingų žydų vaikams. Jos pagrindą sudarė tikybiniai dalykai ir pradinio mokymo žinios. Savo programa ji prilygo dviejų klasių žydų liaudies mokyklai. Mokykloje dirbo keturi mokytojai. 1902 m. duomenimis, čia mokėsi 116 vaikų. Po Pirmojo pasaulinio karo mokykla pavadinta Žydų mokykla.

Stoties gatvės skveras 

Paminklas „Pirmoji diena“

Paminklas skirtas šviesuoliui, pedagogui, publicistui, visuomenės veikėjui, vadovėlių mokykloms autoriui Jonui Murkai (1889–1945). J. Murka – tautinės mokyklos kūrėjas, 19-os knygų autorius, didžiąją gyvenimo dalį gyvenęs ir dirbęs Šiauliuose. 1928 m. už pedagoginę veiklą jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.

„Pirmoji diena“ – paminklas ne vien J. Murkai: tai bene pirmasis paminklas mokytojui Lietuvoje. Paminklas – ir gražus mecenatystės pavyzdys. Skulptūros pagrindas – knyga, simbolizuojanti žinių šaltinį, iš kurio išauga medis. Jo viršuje įsikūręs juodas rutulys simbolizuoja tamsą, pro kurią besiskverbiantys spinduliai mena šviesą, ardančią tamsą. Švietėjiška šviesa sklinda į šešias pasaulio šalis.

Vilnietis skulptorius Džiugas Jurkūnas idėją įamžinti prosenelio atminimą ilgai brandino ir labai džiaugėsi galimybe ją įgyvendinti Šiauliuose. Paminklas 2015 m. sukurtas ir pastatytas J. Murkos vaikaičių ir provaikaičių lėšomis.

The post Šiaulių gatvės pasakoja. Stoties gatvė appeared first on Šiaulių Istorija.

Šiauliai į savivaldos statybos darbus įsitraukė vos tik Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Pirmosios Lietuvos Respublikos metais būtent Šiauliai sukūrė pirmąją demokratinę savivaldybę Lietuvoje. Tad nieko stebėtino, kad nė mėnesiui nepraėjus po Nepriklausomybės akto paskelbimo, šiauliečiai jau rinkosi į pirmąją miesto Liaudies deputatų tarybos (netrukus pervadintos į Šiaulių savivaldybės tarybą) sesiją, kur išsirinko pirmininką, kurį po poros savaičių pakeitė išrinktas miesto meras.

1993 m. rugsėjo 7 d. Šiaulius aplankė, čia pasimeldė ir ilsėjosi pakeliui į netoli miesto stovintį Kryžių kalną (Jurgaičių piliakalnį) keliavęs popiežius Jonas Paulius II. Po šio vizito jo specialiu dekretu Šiaulių Petro ir Pauliaus bažnyčiai suteiktas katedros titulas, taip paverčiant faktu dar Motiejaus Valančiaus pasakytą teiginį apie jo laikais jau 400 metų čia skaičiavusią Žemaitijos katedrą bei įkuriama Šiaulių vyskupija.

Nuo 1993 m. „Aušros“ muziejus pradeda sparčiai plėsti ir savo žinion perima patalpas/įstaigas: Radijo ir televizijos ir Dviračių muziejai bei Ch. Frenkelio vila. Pastaruosiuose 1995 m. pradedami rekonstrukcijos darbai, po kurių įvykdymo, vila tampa nauja kultūrine-reprezentacine vieta, daugumos mieste vykstančių aukštosios kultūros renginių centras, kurio vidaus patalpose bei vidiniame kieme vyksta parodos, susitikimai su menininkais, koncertai, spektakliai, meno festivaliai. 2009 m. pagal „Aušros“ muziejaus parengtą projektą Lietuvos ir Norvegijos (pagal Norvegijos finansinį mechanizmą) valstybių lėšomis atrestauruotas ir pritaikytas visuomenės reikmėms vienas iš svarbiausių Šiaulių miesto kraštovaizdžio akcentų bei etnokultūros, tradicinių amatų puoselėjimo židinys Žaliūkių malūnas ir greta atstatyta XIX a. malūnininko sodyba. Greta šių projektų, muziejus realizavo vieno savo padalinių, Fotografijos muziejaus rekonstravimo darbus, po kurių buvo pastatytas ketvirtas muziejaus aukštas, paverčiant pastatą keturių auštų statiniu su atvira lankytojams bei renginiams terasa ant stogo. Ši įstaiga vienintelė tokia Lietuvoje, kuri dedikuota fotografijos menui ir technikai.

1997 m. nusprendus reorganizuoti mieste veikusius Šiaulių pedagoginį institutą ir Kauno technologijos universiteto Šiaulių politechnikos fakultetą, įsteigtas Šiaulių universitetas. Metams bėgant aukštojo mokslo įstaiga išaugo, prisijungdama naujas erdves, versdama jas savo padaliniais, kartu mezgė glaudžius tarptautinius ryšius su kitais pasaulio universitetais, tapdama reikšmingu miesto regiono veikėju.

Miestui priklausantis Zoknių oro uostas tarnauja ir kariniams, ir civiliniams tikslams. Viduramžius menančios Šiaulių, kaip krašto gynybos ešafoto, tradicijos išliko: oro uoste veikia karinių oro pajėgų bazė, kurioje nuo 2004 m. dislokuoti NATO naikintuvai, atliekantys oro policijos funkciją Baltijos valstybėse. Greta to, kyla ir leidžiasi tarptautinių kompanijų krovininiai lėktuvai.

2007 m. oficialiai atidaryta sporto, kultūros masinių ir kamerinių renginių daugiafunkcinis kompleksas Šiaulių arena, kur vyksta visi didžiausiu miesto sporto, verslo bei kultūros renginiai, tarp kurių ir 2011 m. Europos krepšinio čempionato grupės turnyro varžybos bei pasaulinių muzikos įžymybių pasirodymai.

Universitetas, neuniversitetinės aukštosios mokyklos, dramos teatras, „Aušros“ muziejus, profesionalūs meno kolektyvai, nauja sporto arena suteikia Šiauliams teikia perspektyvų išlikti viso regiono traukos centru ir toliau. Miestas puoselėja savo istoriją bei siekia tapti moderniu Europos miestu.

Miestą kuria ir kiekvieną kartą naujai permąsto jame gyvenantys žmonės, tad kas laukia Šiaulių ateityje, taip pat nulems jo gyventojai. Vienas po kito gimsta nauji paminklai, skirti mieste gyvenusiems, subrendusiems kaip kūrėjai ir žmonės, asmenims, tokiems kaip pasaulinio garso lingvistikos mokslo formuotojas Algirdas Julius Greimas ar Vasario 16-osios akto signatarai. Greta gimsta ir naujos valiūkiškos idėjos bei sumanymai/meniniai darbai, kuriantys žaismingo, gyvo miesto įvaizdį. Greta vyksta aktyvūs atsinaujinimo darbai, atnaujinamos, naują koncepciją įgausiančios miesto viešosios erdvės, pradedami centrinės miesto aikštės formavimo darbai. Tad miestas keičiasi, modernėja ir tvirtai žengia XXI a. ritmu.

• Foto 1
• Foto 2
• Foto 3
• Foto 4
• Foto 5
• Foto 6
• Foto 7
• Foto 8
• Foto 9
• Foto 10
• Foto 12
• Foto 13
• Foto 14

Foto 1

Fot. Saulius Jankauskas

Foto 2

Talkšos ežeras, Saulės Laikrodžio aikštė. Fot. Gabrielė Gendvilaitė.

Foto 3

Frenkelis. Festivalio atidarymas

Foto 4

Skulptūra Šaulys. Autorius skulpt. Stanislovas Kuzma. Fot. Virginijus Kinčinaitis.

Foto 5

Šimtmetį švenčiantys Šiauliai. Fot. Gintautas Plungė.

Foto 6

Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Fot. Saulius Jankauskas.

Foto 7

Šiauliu arena. Fot. Algirdas Musneckis.

Foto 8

Šiauliečių akcija Šypsokis, Saules mieste. Fot. Aleksandr Reznik

Foto 9

Rekyvos ežeras. Fot. Andrius Mačiūnas.

Foto 10

Pietinis naktyje. Fot. Mindaugas Macaitis.

 

Foto 12

Motokrosas. Fot. Evaldas Černiauskas.

Foto 13

Miesto šventė Šiaulių naktys. Fot. Rinat Tarzumanov.

Foto 14

Saulius Jankauskas ©

The post Šiauliai dabar appeared first on Šiaulių Istorija.