Šiaulių gatvės pasakoja. Vilniaus gatvė

Pagal 1783 m. parengtą Šiaulių miesto centro planą į pietvakarius nuo aikštės lygiagrečiai nutiesta nauja gatvė, pavadinta Mintaujos vardu, yra dabartinės Vilniaus gatvės užuomazga. Be gyvenamųjų namų, čia buvo statomi ir fabrikai, todėl XIX a. pirmoje pusėje gatvė buvo vadinama Fabričnaja ulica (Fabrikų gatvė).

1871 m. projektiniame miesto plane figūruoja naujas gatvės pavadinimas — Bolšaja tiuremnaja ulica (Didžioji kalėjimo gatvė). Tam įtakos turėjo gatvės pradžioje pastatytas kalėjimas. Dabartinėje Trakų gatvėje iškilus naujiems raudonų plytų kalėjimo mūrams, Bolšaja tiuremnaja gatvė sutrumpėjo iki Bolšaja (Didžioji gatvė).

Kaizerinei Vokietijai okupavus miestą, vokiečiai vieną iš ilgiausių miesto gatvių padalijo į dvi dalis: nuo Prūdelio iki dabartinės Tilžės gatvės vadinosi Szadow Strasse (Šeduvos gatvė), o nuo Tilžės gatvės Sukilėlių kalnelio link — Kurszany Strasse (Kuršėnų gatvė). 1924 m. šios gatvės sujungtos į vieną ir pavadintos Vilniaus gatve.

 

Karčiama

Vilniaus gatvėje prie Radviliškio gatvės išliko rekonstruotas pastatas, kuriame buvo įsikūrusi karčiama, arba užvažiuojamieji namai.

 

„Batas“

1925 m. trys stambiausi Šiaulių odų fabrikai: Ch. Frenkelio, brolių Rogalinų, brolių Nurokų ir brolių Choronžickių, vengdami bankroto, sudarė kartelį, kuris reguliavo produkcijos kainas ir kiekį, reikalingą vidaus rinkai. Šis kartelis tais pačiais metais Ch. Frenkelio fabriko patalpose įsteigė avalynės fabriką „Batas“. XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigoje „Bato“ fabriko produkcija užėmė daugiau nei pusę Lietuvos rinkos ir nukonkuravo nemažą dalį importinės avalynės. Jo gaminti avalynės modeliai buvo gražūs, patvarūs ir patogūs, gaudavo aukštų vietinių ir tarptautinių parodų įvertinimų.

1940 m. sovietinė valdžia buvusius Ch. Frenkelio fabriko pastatus nacionalizavo. Per Antrąjį pasaulinį karą fabrikas buvo stipriai sugriautas. Pokariu jis vėl atstatytas, čia odų apdirbimo ir gamybos verslą tęsė odos ir avalynės kombinatas „Elnias“.

 

Kalėjimo gatvė

Senasis dviejų aukštų Šiaulių kalėjimas, kitaip dar vadinamas Baltuoju, caro valdžios iniciatyva buvo pastatytas 1823 m. ant buvusio vienuolyno kalvelės.

Nebenaudojamas vienas iš Šiaulių apskrities VPK pastatų – XIX a. pirmoje pusėje caro valdžios iniciatyva pastatytas dviejų aukštų mūrinis kalėjimas. Jis vadintas Baltuoju, kadangi jo sienos buvo tinkuotos ir dažytos baltai. Spėjama, kad šiame kalėjime kartu su nusikaltėliais galėjo būti kalinami ir 1863 m. sukilimo dalyviai.

Vėliau čia įsikūrė Šiaulių apskrities arešto namai, komendantūros daboklė, veikusi iki 1929 m. Antrojo pasaulinio karo metu pastate veikė vokiečių okupacinės kariuomenės, o vėliau ir sovietinės kariuomenės komendantūros.

 

Normanto gimnazija. Bajorai

Vilniaus gatvėje, atkarpoje tarp Tilžės ir Varpo gatvių, 1845 m. iš bajorų suaukotų aukų ir valdžios subsidijų pastatyta gimnazija, vadinta Bajorų mokykla. Ji turėjo ir neoficialų Normanto gimnazijos pavadinimą, kilusį nuo pastato sargo Normanto pavardės.

Bajorų mokykla veikė iki 1851 m., kai buvo pastatyta berniukų gimnazija, vėliau čia prisiglaudė stačiatikių cerkvė.

 

Chaimo Frenkelio vila-muziejus

Odų fabrikanto Chaimo Frenkelio gyvenamasis namas, kaip nurodo data vėjarodėje, pastatytas 1908 m. Gyvenamojo namo vieta greta fabriko pasirinkta neatsitiktinai. Kaip prisimena jo sūnus Jokūbas Frenkelis, odų fabrikantas, negalėdamas kasdien matyti savo fabriko, tiesiog negalėjo gyventi.

Chaimo Frenkelio vila – vienintelis Šiauliuose ir vienas iš nedaugelio visoje Lietuvoje XX a. pradžios moderno architektūros statinių. Pastatas išsiskyrė ne tik itin puošnia architektūra ir interjeru, bet ir tuo, kad jame buvo visos XX a. pradžios technikos naujovės: vandentiekis, centrinis šildymas, elektra, ventiliacijos sistema, telefonas. Vilos kompozicija pagrįsta simetrija. Gerai įsižiūrėjus matyti, kad pastatas atrodo taip, tarsi būtų sujungti du namai dvyniai.

Antrojo pasaulinio karo metais Chaimo Frenkelio viloje įsikūrė vokiečių karo ligoninė, o nuo 1944 m. – sovietinė karo ligoninė. Iš Lietuvos pasitraukus sovietinei armijai, vila buvo perduota Šiaulių „Aušros“ muziejui.

 

Milšteino kavinė. Liftas

Vilniaus gatvės pusėje, ten, kur yra „Presto“ arbatinė, virė labai įdomus gyvenimas: 1910 m. čia buvo pastatytas vienas iš nedaugelio tuo metu mieste triaukščių mūrinių pastatų – Zyvo namas.

Antrame aukšte tarpukariu veikė Piliečių klubas. Buvo organizuojami įvairūs priėmimai, arbatėlės, grožio konkursai, labdaros vakarai. Visas miestas laukdavo čia vykdavusio naujametinio pobūvio.

Pastato pirmame aukšte įsikūrė Milšteino cukrainė-kavinė, o ji buvo ypatinga tuo, kad turėjo liftą, kuriuo iš rūsyje įrengtos virtuvės į viršų buvo pakeliami klientų užsakyti patiekalai – karštos dešrelės, gėrimai, ledai. Kavinę pamėgo miesto menininkai, teatralai.

 

Povilas Višinskis

Povilas Višinskis (1875–1906) buvo visuomenės ir kultūros veikėjas, lietuviškos spaudos bendradarbis, literatūros kritikas, vienas iš Lietuvos demokratų partijos steigėjų. Dar mokydamasis Šiaulių gimnazijoje P. Višinskis ėmė skleisti tautines idėjas artimiausioje aplinkoje.

Kultūrinė P. Višinskio veikla gali būti traktuojama kaip nuolatinis tarpininkavimas tarp skirtingų socialinių sluoksnių, tarp vyrų ir moterų. Tarpininko vaidmuo, lavinantis įgytas nuotolis nuo pirminės aplinkos – kaimo leido P. Višinskiui kitu žvilgsniu pažvelgti į lietuviško kaimo kultūrą.

 

Miesto laikrodis „Gaidys“

„Gaidžio“ laikrodžio aikštelė Šiaulių bulvare daugeliui yra pasimatymų vieta. „Susitiksim prie gaidžio“, – toks susitarimas šiauliečių lūpose skamba jau nuo 1975 m., kai pačiame miesto centre esančiame skverelyje, Tilžės ir Vilniaus gatvių sankryžoje, buvo pastatytas miesto laikrodis. Jo autorius – Vilius Puronas. Projektą įgyvendino gana didelis būrys šiauliečių, o piešinį ant jo sukūrė dailininkas apipavidalintojas S. Kuzma.

Sovietmečiu „Gaidys“ plasnojo ir skelbė kiekvieną valandą, tačiau laikui bėgant išsikvėpė. Dabar Šiaulių centro simbolis ne tik gieda, bet ir sveikinasi su praeiviais keturiolika kalbų 12 val. ir 18 val.: „Sveiki atvykę į Šiaulius!“

 

Mergaičių gimnazija

1896 m. pavasarį, Kauno gubernatoriui leidus, pradėtas organizuoti aukų rinkimas numatytai atidaryti mergaičių gimnazijai Šiauliuose. Kitais metais grafas N. Zubovas statybai padovanojo sklypą šalia dabartinės Kaštonų alėjos, Fabrikų (dabartinėje Vilniaus) gatvėje, ir plytų už 10 tūkst. rublių. Gimnazijos pastatas pradėtas statyti tais pačiais 1898 m. Naujajame pastate mokslas prasidėjo tik 1900 m.. Gimnazijoje tais metais mokėsi 222 mokinės. Mokykla, jau kaip Šiaulių gimnazija, atkurta 1918 m. pavasarį. Dar po metų ji tapo valstybine. Nuo 1928 m. mokykla – Šiaulių mergaičių gimnazija. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui mokyklos patalpas užėmė vokiečių kareiviai, mokykla tapo karo ligonine. Po karo atstatytoje mokykloje įsikūrė 2-oji vidurinė mokykla. Jai išsikėlus į naujas patalpas savo gyvenimą čia pradėjo 5-oji vidurinė mokykla, šiandien mums žinoma kaip Didždvario gimnazija.

 

Dviračių muziejus

Dviračių muziejus – tai vienintelis Lietuvoje specializuotas muziejus, skirtas dviračio istorijai. Šiauliuose dažnai būdavo organizuojami dviračių populiarinimo renginiai, įvairios varžybos, pritraukdavusios nemažai dviračių entuziastų. Susiklosčius tokiai tradicijai, Šiaulių dviračių ir variklių gamykla „Vairas“ dar XX a. pradžioje gamyklos patalpose įkūrė nedidelį visuomeninį dviračių muziejų. 1983 m. spalio mėnesį pradėta planuoti muziejų perkelti į didesnes, labiau tam tinkamas patalpas.

1985 m. gegužės 26 d. Vilniaus g. 139 esančiame pastate atidarytas Dviračių muziejus. Muziejuje iki šiol eksponuojama visa dviračio vystymosi istorija nuo XVIII a. iki šių dienų.

 

Vaistinė „Valerijonas“

„Valerijono“ vaistinė savo istoriją skaičiuoja nuo 1870 m., kai provizorius Nurokas gavo leidimą Šiauliuose įsteigti trečią vaistinę. 1894 m. vaistinės savininku tapo provizorius Cemachas Volpė.  Vaistinė neturėjo pavadinimo, o norint ją pareklamuoti, gimė mintis pasirinkti vaistažolę – valerijoną. Taip atsirado ir šios vaistinės pavadinimas. Idėjai įgyvendinti pasitelkta tapyba ant tinko ir metalo plastikos kūriniai – katinai.

Virš antro aukšto balkono buvo ištapytas vaistų buteliukas su lašančiu lašu ant cukraus gabalėlio ir užrašas: „Draugą pažinsi nelaimėje. Valerijonas – geriausias draugas nelaimėje!“ Ant stogo įsitaisė katinai.

 

Popiežius Jonas Paulius II

Lietuvoje popiežius Jonas Paulius II lankėsi 1993 m. rugsėjo 4–8 d., Lietuvai ką tik atgavus nepriklausomybę. Jis buvo pirmasis istorijoje Lietuvą aplankęs popiežius. Šventojo Tėvo kelių dienų vizitas neseniai nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai suteikė didelę moralinę ir diplomatinę paramą, sustiprino tautos dvasią ir vienybės jausmą.

1993 m., viešėdamas Lietuvoje, popiežius Jonas Paulius II meldėsi Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje, ilsėjosi ir pietavo jėzuitų namuose.