Šiaulių gatvės pasakoja. Vytauto gatvė

Vytauto gatvė šiandien yra viena iš centrinių. Anksčiau ši gatvė buvo miesto pakraštys. Vytauto gatvė 1852 metų miesto plane vadinosi Posadnaja ulica (Priemiesčio gatvė), o kasdienėje kalboje pavadinimas virsdavo tiesiog į Posadnoji. Joje gyveno miestiečiai ūkininkai.

1871 metais projektiniame plane gatvė pavadinta Griaznaja ulica (Purvinoji). Miestiečiams ne itin patiko naujai pasiūlytas pavadinimas, todėl beveik iki Pirmojo pasaulinio karo buvo vartojamas senasis.

Vokiečiai feldmaršalo Paul’o von Hindenburgo garbei šią gatvę pakrikštijo jo vardu. Po karo sugrąžintas Posadnoji pavadinimas.

1924 metais patvirtintas Pagyžių gatvės pavadinimas, nors daugeliui gyventojų jis atrodė nevykęs. Tik 1940 metais, mirus šioje gatvėje gyvenusiam advokatui Kazimierui Venclauskiui, miesto taryba gatvę pavadino jo vardu.

Prasidėjus vokiečių okupacijai, socialdemokrato K. Venclauskio vardas netiko, todėl 1942 metais gatvė pavadinta Vytauto vardu. Pastarasis pavadinimas liko nepakeistas sovietmečiu.

 

Kuršėnkelis

Kaizerinės Vokietijos okupacijos metu dabartinė Vilniaus gatvė Šiauliuose buvo perskelta į dvi dalis — Šeduvos ir Kuršėnų. Kaizerinei Vokietijai okupavus miestą, vokiečiai vieną iš ilgiausių miesto gatvių padalino į dvi dalis: nuo Prūdelio ežero iki dabartinės Tilžės gatvės vadinosi Szadow Strasse (Šeduvos gatvė), o nuo Tilžės gatvės Sukilėlių kalnelio link — Kurszany Strasse (Kuršėnų gatvė).

 

Jonas Krikščiūnas Jovaras

Lietuvos poetas, knygnešys. 1897–1904 m. vienas aktyviausių draudžiamos spaudos platintojų. 1905–1907 m. revoliucijos dalyvis. Už aktyvią veiką ne kartą policijos persekiotas, suimtas. 1918 m. revoliucionieriai buvo išrinkę į Kairių darbininkų atstovų tarybą. Laikė knygynėlį jaunimui, kuriuo vaikystėje naudojosi ir Juozas Grušas. 1911–1945 m. gyveno Kalniškiuose, vertėsi žemės ūkio darbu. 1946 m. persikėlė į Šiaulius.

Rašyti eilėraščius pradėjo paskatintas Povilo Višinskio. Eilėraščius daugiausia rašė 1904–1910 m., todėl juose atsispindi ir jaunatviškos nuotaikos, ir to meto revoliucinis patosas.  Prasidėjus 1905 m. revoliucijai poezijoje pradėjo vyrauti socialdemokratinės spaudos agitacinė frazeologija. Daugelis jo eilių, tokių kaip „Ko liūdi, berželi?“, „Tylus, tylus vakarėlis“ tapo liaudies dainomis.

Išliko namas, kuriame gyveno poetas, Vytauto g. 116.

 

Venclauskių namai – muziejus

Venclauskių namai buvo pastatyti 1926 metais. Namo projekto autorius žymus architektas Karolis Reisonas.

Tarpukariu šiauliečiai šį pastatą vadindavo Baltaisiais rūmais. Venclauskių šeimai pastatas priklausė iki 1944 metų. Antrojo pasaulinio karo metais S. Venclauskienė su dukromis savo namuose, cokolyje ir mansardoje įrengtose slėptuvėse, glaudė Šiaulių žydus.

Nuo 1957 metų pastatas buvo perduotas naudoti Šiaulių „Aušros“ muziejui. 1991 metais Danutė ir Gražbylė Venclauskaitės savo tėvų namą padovanojo “amžinai naudoti muziejaus reikalams”.

 

Venclauskių namų šeimininkai Kazimieras Venclauskis ir Stanislava Jakševičiūtė

Venclauskis teisės studijas baigė Tartu universitete, dirbo Rygoje. 1908 metais atsikėlė advokatauti į Šiaulius. Su būsima žmona Stanislava Jakševičiūte (1874–1958) susipažino 1902 metais, susituokė Rygoje. Abu buvo veiklūs visuomenės žmonės, įsijungę į lietuvybės veiklą, dalyvaudavo įvairiose tautinio atgimimo akcijose, buvo vieni iš Šiaulių rajone, Aleksandrijoje, vykusių gegužinių organizatorių. K. Venclauskis buvo pirmasis Šiaulių miesto burmistras, Steigiamojo Seimo, Pirmojo ir Antrojo Seimų narys.Jakševičiūtė – pirmoji lietuvė – profesionali aktorė ir režisierė. Studijas baigė Sankt Peterburge, grįžusi į Šiaulius, vaidino Rusų teatro trupėje, pati organizavo veiklas. 1899 metais režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį Juozo Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ ir atliko pagrindinį vaidmenį. Spektaklis spaudos draudimo metais buvo parodytas Palangoje, o 1904 metais atgabentas ir į Šiaulius.Venclauskienė buvo ir aktyvi visuomenininkė. Labai rūpinosi vaikais, dalyvavo įvairių draugijų veiklose, buvo Šiaulių miesto tarybos narė.

 

Venclauskių šeima

100 užaugintų, išmokslintų ir į pasaulį paleistų globotinių – tik vienas Venclauskių šeimos nuopelnas. Globotinius Venclauskiai apsupdavo tokia šiluma ir meile, kad jų dukros nesijautė niekuo išskirtinės, viena jų tik būdama 10 ar 12 metų sužinojo, kad ji – tikra Venclauskių dukra, o ne globotinė. Nors K. Venclauskis bandė riboti globotinių skaičių ir prašė, kad vienu metu prie stalo nesėstų daugiau kaip 30 vaikų, laikytis šios taisyklės ne visada pavykdavo.

Ši didelė šeima buvo labiau Stanislavos iniciatyva – pats Kazimieras tokios didelės šeimos gal ir nebūtų pasirinkęs, bet buvo demokratiškas ir tolerantiškas žmogus, todėl žmonos pasirinkimą rėmė. Vaikai Venclauskių šeimoje jautėsi labai gerai, jie buvo labai šiltai priimami, namuose vyravo demokratiška atmosfera. Stanislava savo globotiniams suteikdavo ne tik būstą ar stogą virš galvos – jai buvo labai svarbu suteikti vaikams mokslo ir žinių. O tam ji turėjo puikias galimybes – kai buvo statoma berniukų gimnazija, dalį sklypo jos statyboms skyrė Stanislavos tėvas. Buvo sudaryta sutartis, kad dvi šios šeimos palikuonių kartos gimnazijoje galės mokytis nemokamai. Stanislava norą rūpintis kitais atsinešė iš savo šeimos. Jakševičiai irgi rūpinosi keletu beglobių vaikų, Stanislava, galima sakyti, paveldėjo gerumą iš savo tėvų.

 

Pirmoji miesto ligoninė – Šiaulių žydų ligoninė

Žydų bendruomenė atidarė moderniai įrengtą ligoninę dabartinėje Vytauto gatvėje. Yra žinoma, kad jos statybą savo lėšomis rėmė Chaimas ir Dora Frenkeliai. Ligoninė buvo erdvi ir šviesi, pastate buvo įrengtas vandentiekis, ligonius prižiūrėjo gailestingosios seserys, neturtinguosius globojo čia įkurta rūpybos draugija. Visą ligoninės kompleksą sudarė mūrinis dviejų aukštų pastatas ir dar du mediniai pastatai, kuriuose buvo vaistinė, chemijos laboratorija, skalbykla, patalpos inventoriui laikyti.

Tarpukario laikotarpiu žydų bendruomenė nutarė ligoninės nebenaudoti vien žydams gydyti, todėl pastatą išnuomojo miesto savivaldybei ir sudarė sąlygas joje gydytis kitų tautybių žmonėms

 

Centų kambarys. Atsisveikinimas su nacionaline valiuta – litais

Artėjant euro įvedimui, gimė paminklo lietuviškai valiutai – Centų kambario – idėja, kurią įgyvendinti ėmėsi menininkai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. 2014 m. rugpjūčio 29–30 d. per „Šiaulių naktų“ ir rugsėjo 12–13 d. per „Šiaulių dienų“ renginius rinkosi šiauliečiai, nešini centais ir litais bei kupini idėjų, kaip išradingai galima būtų tuos pinigus panaudoti. Kiekvienas, atnešęs bet kokio nominalo centą ar litą ir prisidėjęs prie akcijos, buvo įrašytas į knygą. Apipavidalinta knyga palikta ateities kartoms Centų kambaryje – joje pasirašė apie 2500 šiauliečių ir miesto svečių iš kitų Lietuvos miestų, užsienio šalių: Latvijos, Vokietijos, Portugalijos, Lenkijos, Kinijos ir kt. Centų kambario idėją sutiko padėti įgyvendinti Šiaulių universiteto bibliotekos direktorė Gražina Lamanauskienė – bibliotekoje tam paskirta auditorija. 2015 m. kovo 5 d. Centų kambario monetos buvo suskaičiuotos (14-os Šiaulių profesinio rengimo centro mokinių darbas užtruko 1 val. ir 40 min). Rezultatams užfiksuoti buvo sudaryta speciali komisija. Paskelbta, kad Centų kambariui įrengti panaudota 157 130 monetų. Bendra monetų vertė – 3305 litai ir 65 centai. Skaičiavimo komisijos pasirašyti protokolai perduoti Lietuvos rekordų agentūrai „Factum“.

 

Vandentvarkos muziejus

Vandentiekio bokštas pradėtas statyti 1939 m. pagal profesoriaus P. Morkūno eskizus ir kai kuriuos A. Janulionio darbo brėžinius. Hitlerinės okupacijos metais vandentiekio bokšto statyba buvo nutraukta. 1945 m. birželio pabaigoje statybos darbai atnaujinti. Bokšto statybos darbams vadovavo inžinierius Jonas Vencius. Su pertraukomis bokšto statyba užtruko devynerius metus, iki 1948 m.
1948 m. bokštą pripildė vanduo iš pirmosios Šiaulių m. Lepšių vandenvietės, kuri buvo paleista 1948 m. spalio 30 d. Šie metai – oficiali vandens ūkio įkūrimo data. Iki 1991 m. vandens bokštas buvo naudojamas vandeniui tiekti. 1991 m. atjungtas nuo vandentiekio tinklų.
Įamžinant vandens ūkio pasikeitimus, čia dirbančių žmonių pasiekimus, 1974 m. bokšto pirmame aukšte įkurtas Vandentvarkos muziejus, kuriam 1983 m. suteiktas visuomeninio muziejaus vardas.

Kryžius ant vandentekio bokšto fasado.

Remontuojamas Šiaulių vandentiekio bokštas atvėrė ilgus metus saugotą paslaptį – po tinku paslėptą kryžių. Vandentiekio bokštas buvo pradėtas statyti 1939 metais pagal profesoriaus P. Morkūno eskizus ir kai kuriuos A. Janulionio darbo brėžinius. Darbus nutraukė karas, statybos darbai atnaujinti 1945 metais.

Tarpukariu iš raudonų plytų pradėta bokšto statyba buvo tęsiama šviesiomis plytomis. V. Rimkaus prisiminimais, pereidami iš vienos spalvos į kitą, mūrininkai išmūrijo raudoną kryžių, atgręžtą į Vasario 16-osios gatvę. Mūrininkai išmūrijo kryžių kaip prieštaravimą ateizmo propagandai – pasipriešinimo okupacijai simbolį.  Kryžius buvo tol, kol kažkas atkreipė dėmesį, ir vėliau jį užtinkavo.