Šiaulių gatvės pasakoja. Aušros alėja

Dabartinės Aušros alėjos pirmoji atkarpa vadinosi Skersine gatve.

Pagal 1783 m. miesto centrinės dalies rekonstrukcijos planą ji buvo nutiesta iš naujai suplanuotos turgavietės aikštės į dvaro kompleksą iki Dvaro gatvės. Vėliau, greičiausiai įsikūrus grafų Zubovų rezidencijai, gatvė pavadinta Sadovaja ulica — Parko gatve, o vokiečių okupacijos metais vadinta Strasse Park.

Po Pirmojo pasaulinio karo gatvei paliktas lietuviškas pavadinimas, gatvė pratęsta. Antroji gatvės trasa baigėsi ties dabartine Žemaitės gatve. Trečioji gatvės atkarpa tęsėsi iki tuometinės Parodų aikštės – dabartinės V. Kudirkos gatvės.

Naujoji gatvės dalis kartu su visa Parko gatve buvo pavadinta Aušros alėja, pažymint „Aušros“ laikraščio 40-metį.

Antrojo pasaulinio karo metais labiausiai nukentėjo Aušros alėjos gatvės pradžia iki Varpo gatvės, visi Prisikėlimo aikštės pastatai buvo sugriauti.

1955 m., minint 75-ąjį gimtadienį, gatvė pavadinta V. Kapsuko gatve. Atgimimo pradžioje (1989 m.) jai grąžintas Aušros alėjos pavadinimas.

 

Mordelių namas

1938 m. Dvaro gatvės ir Aušros alėjos kampe pastatytas visus didmiesčio standartus atitinkantis mūrinis keturių aukštų pastatas. Tai buvo bene didžiausias gyvenamasis namas Šiauliuose. Pastato projekto autorius nėra tiksliai žinomas, spėjama, kad tai galėjo būti inžinieriaus Anatolijaus Rozembliumo kūrinys.

Namo savininkas Hiršas Elijas Mordelis buvo Ch. Frenkelio odų fabriko ir akcinės bendrovės „Batas“ generalinis direktorius. Prabangus nuomojamų butų namas buvo įrengtas pagal paskutinę to meto technikos madą. Keturių ir penkių kambarių butai su pagalbinėmis patalpomis turėjo visus patogumus, o name įrengti liftai buvo pirmieji Šiauliuose.

 

Policijos komisariato pastatas

Aušros al. 19 – tai Šiaulių apygardos teismo rūmai. Pastato projektą parengė inžinierius Kazys Krisčiukaitis.

Anuometinėje Šiaulių spaudoje pusiau juokais, pusiau rimtai Teismo rūmai buvo pavadinti didžiausiu Šiaulių pastatu – mat juose buvo per tris šimtus durų.

Erdvus triaukštis pastatas buvo kampinio plano, nuosaikios ir solidžios architektūros. Pastato fasadų kompozicija asimetriška, lakoniška, solidi. Toks estetinis sprendimas gerai atitiko ir pabrėžė pastato paskirtį. Pastato eksterjere vyravo aiškus langų ritmas, pagrindinis įėjimas buvo kuklus, nedominuojantis.

  

Stasys Nosys

Stasys Nosys – legendinė miesto asmenybė. 1926 m., kraudamas į vagonus žvyrą, jis pateko po pajudėjusio vagono ratais ir prarado abi kojas, tačiau neprarado tvirtos valios, ryžto – sportavo, puoselėjo raumeningą kūną. Pradėjęs kilnoti svarsčius, S. Nosys laimėdavo ir rankų lenkimo, ir pirštų traukimo varžybas. Darbininkų aplinkoje jis buvo vertinamas kaip jėgos, ištvermės ir užsispyrimo simbolis.

Su draugais Mikuckiu ir Ramanausku S. Nosys subūrė cirko artistų trupę ir ėmė rengti pasirodymus Šiaulių „Šviesos“ kino teatre, kurį laiką trupė dirbo ir Kaune. Per pasirodymus S. Nosys nuoga nugara atsiguldavo ant grindų su stiklo šukėmis, ant jo krūtinės užkeldavo stalą, o ant šio dar atsistodavo mergina.

Vėliau S. Nosiui tuometinė valdžia uždraudė rodytis cirke, nes Sovietų Sąjungoje laikytasi požiūrio, kad neįgaliųjų šioje šalyje nėra

 

Architektas Vladas Bitė

Vladas Bitė gimė 1901 m. gegužės 17 d. Mažuolių kaime, Pašušvio valsčiuje, Kėdainių apskrityje. Turėjo du brolius ir dvi seseris, buvo ketvirtas vaikas šeimoje.

1928–1930 m., dirbdamas statybos techniku Šiauliuose, V. Bitė parengė ir apgynė diplominį darbą „Šiaulių miesto kanalizacija“. 1930 m. vasario 17 d. gavo statybos inžinieriaus diplomą, o balandžio 1 d. buvo paskirtas eiti Šiaulių miesto inžinieriaus pareigas.

V. Bitė aktyviai dalyvavo miesto planavimo ir infrastruktūros plėtros procesuose, rūpinosi kanalizacijos ir vandentiekio tinklų tiesimu, daug projektavo.

Artėjant frontui, 1944 m. inžinierius su šeima pasitraukė į Vakarus: pradžioje – į Karaliaučių, vėliau – pas V. Bitės gimines į Erfurtą.

Nuo 1950 m. V. Bitė su šeima gyveno Melburne. Čia dvejus metus jis dirbo architekto darbą firmoje, stačiusioje namus iš karo grįžusių kareivių šeimoms.

V. Bitė mirė 1969 m. gruodžio 9 d. Melburne.

 

Pradžios mokykla ir „Aušros“ muziejus. Aušros. al. 47.

1932 m. naujoje Aušros alėjos atkarpoje pastatytas V. Bitės suprojektuotas pradžios mokyklos pastatas.

Dviejų aukštų pastatą su mansarda inžinierius suprojektavo dešimties komplektų mokyklai, tačiau mokyklos reikmėms naudota tik pusė pastato.  Į antrą pastato aukštą laikinai įkeltas „Aušros“ muziejus. Numatyta, kad čia jis glausis tol, kol bus pastatytas jam skirtas pastatas. Pagal architekto Karolio Reisono projektą pradėtai muziejaus ir bibliotekos rūmų statybai sustojus, 1937 m. „Aušros“ muziejaus reikmėms pritaikyta ir mokyklos mansarda.

1943–1944 m. pastate veikė vokiečių karo ligoninė. Per Antrąjį pasaulinį karą pastatas stipriai apdegė, pokariu buvo suremontuotas, o1966 m. vėl atiduotas naudoti muziejaus reikmėms. Šiuo metu pastate veikia Šiaulių istorijos muziejus.

 

Šiaulių dvaro sodyba (Zubovų rūmai)

Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo carinės Rusijos imperatorė Jekaterina II Šiaulių ekonomiją su centriniu dvaru atidavė savo favoritui Platonui Zubovui (1767–1822). Šiaulių miesto ir Didždvario valdymas glaudžiai susijęs su Zubovų gimine iki pat XX a. pradžios. Zubovų valdymo metu rūmai XIX a. antroje pusėje perstatyti klasicizmo stiliumi, ūkiniai pastatai pertvarkyti, pritaikyti gyvenamajai arba visuomeninei paskirčiai

Spaudos draudimo metais Didždvaris buvo tapęs vienu iš kontrabandos iš Rytprūsių atgabentos spaudos lietuvišku šriftu paskirstymo punktu. 1921 m. parkas ir Kaštonų alėja oficialiai padovanoti Šiaulių miesto savivaldybei. Zubovams Didždvaryje nustojus gyventi, pastatai buvo rekonstruoti ir pritaikyti įstaigoms. 1924 m. iš viso buvo 38 pastatai. 1926 m., tiesiant toliau Aušros alėją, nugriauti nebenaudojami Ekonomijos rūmai, o 1934 m. – ir dvaro vartai.

1978 m., tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute įsteigus Piešimo ir darbų fakultetą, rūmuose įsikūrė šis fakultetas. Buvusių arklidžių pastatas rekonstruotas ir pritaikytas teismo rūmams. Buvusiame dvarą aptarnaujančių tarnų name po rekonstrukcijos įsikūrė visuomeninės organizacijos.

 

Miesto iždinė

Pastatas yra pačiame Šiaulių miesto centre, istorinėje jo dalyje. Tai vienas iš nedaugelio išlikusių istorinių pastatų Šiauliuose. Jis pastatytas 1907–1908 m. ir yra XX a. pradžios istorizmo statinys. Pastato architektas Stanislovas Kačkovskis. Pradžioje čia veikė miesto iždinė – „Lobyno saugykla“. Tai speciali vieta, kur buvo laikomas valstybės turtas, išmokami pinigai. 1919 m. pastate įsikūrė Šiaulių apskrities darbininkų atstovų tarybos vykdomasis komitetas. Vėliau, tarpukariu, čia įsikūrė Lietuvos banko Šiaulių skyrius.

 

Kaštonų alėja

Tarp Aušros al. ir Vilniaus g. įsiterpusiai vienintelei Šiauliuose Kaštonų alėjai – daugiau kaip šimtas metų. Ši alėja – tai senoji pagrindinė įvaža į Zubovo dvarą ir parką iš senojo Kuršėnų kelio (dabar Vilniaus g.). Vilniaus gatvė buvo pagrindinis kelias, ėjęs per Šiaulius. Nuo jos ir buvo įvažiavimas kaštonų alėja į dvarą. Statant mergaičių gimnaziją (dabartinė Didždvario gimnazija) šis įvažiavimas buvo panaikintas, bet kaštonų alėja palikta.

Bene pirmąkart Šiauliuose kaštonai pradėti sodinti XIX a. viduryje. Tada Didždvario reprezentacinė klomba buvo apsodinta kaštonais – taip atsirado alėja. Senuosiuose atvirukuose, kuriuose pavaizduoti XX a. pradžios Zubovų parkas ir kaštonų alėja, matyti, kad alėja buvo sujungta su senuoju parku, ją juosė akmeninė tvora – jos likučiai tebestovi prie Didždvario gimnazijos. Apie XX a. pradžią alėja pradėta vadinti Kaštonų alėja.

Apie 1921 m. senasis parkas prie Zubovų rūmų ir Kaštonų alėja oficialiai padovanoti Šiaulių miesto savivaldybei. Ši teritorija buvo apsodinta kaštonais, kurie pavasarį gražiai žaliuodami traukdavo miestiečius.