Šiaulių gatvės pasakoja. Tilžės gatvė

Tilžės gatvė – ilgiausia miesto gatvė, besitęsianti nuo Ginkūnų gyvenvietės iki Lieporių mikrorajono ir siekianti apie 11 kilometrų. XIX a. viduryje tiesiamas Rygos–Tilžės plentas nepakeitė ankstesnio, dar 1783 m. suformuoto miesto plano. Trasa buvo nutiesta skersai aikštės į šiaurę, Rygos link. Taip miesto centre suformuotos dvi statmenos viena kitai ašys, kurias sudarė dabartinės Vilniaus gatvės ir Rygos–Tilžės plento atkarpa, tapusi vienos iš pagrindinių miesto gatvių dalimi. Ta plento atkarpa buvo vadinama Šoseinaja ulica (Plento gatve). 1852 m. plane ji užfiksuota kaip Tauragenskaja ulica (Tauragės gatvė). 1867 m. šalia jau stovėjusios Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios iškilus cerkvei, gatvė pavadinta Sobornaja ulica (Soboro gatve). Šis pavadinimas išliko iki Pirmojo pasaulinio karo. Karo metu gatvė miesto teritorijoje nebuvo ilga, bet vokiečiai padalijo ją į dvi dalis: į Rygos pusę ėjo Mitauer Strasse (Mintaujos gatvė), į Tilžės pusę – Tilsiter Strasse (Tilžės gatvė). 1924 m. gatvė vėl tapo vientisa ir gavo Tilžės pavadinimą. Gatvė vis ilgėjo, keitėsi ir jos pavadinimai. Po Antrojo pasaulinio karo vadinta Tarybų, kiek vėliau Lenino, galiausiai jai grąžintas Tilžės pavadinimas.

 

Šokolado muziejus

1913 m. „Rūtos“ saldainių fabriką įsteigė buvęs Vilniaus šokolado ir saldainių fabriko darbininkas Antanas Gricevičius. Miesto centre jis nusipirko didelį sklypą su sodu ir namu, kuriame įsteigė saldainių dirbtuvę. Gamyklą įkūrė turėdamas tik penkis darbininkus. A. Gricevičius ir pats gamino saldainius, rūpinosi produkcijos reklama.

Saldainių fabrikas „Rūta“, bemaž šimtmetį viliojęs praeivius saldžiais šokolado, karamelės, skrudintų riešutų ir verdamų uogų kvapais, 2012 m. pravėrė savo senojo pastato duris lankytojams. Būtent čia, senajame fabriko pastate, įsikūrė „Rūtos“ šokolado muziejus.

Muziejaus ekspozicija pristato ne tik įdomią fabriko istoriją, bet ir atveria keturių tūkstantmečių šokolado vartojimo paslaptis ir ypatumus.

 

Juliaus Janonio gimnazija

1838 m. pradėta rūpintis gimnazijos steigimu Šiauliuose. Tam tikslui nupirkti du žemės sklypai. Dvarininkas I. Vitkevičius sutiko nugriauti jam priklausiusią apleistą Pašiaušės jėzuitų bažnyčią ir iki 1845 m. pavasario jos plytas atvežti į Šiaulius – gimnazijos statybai.

1851 m. Šiaulių gimnazija buvo iškilmingai atidaryta. Nuo gimnazijos įkūrimo iki Pirmojo pasaulinio karo ji vadinosi Šiaulių berniukų gimnazija.

1946 m. jai suteiktas Juliaus Janonio vardas. Nuo 1954 m. gimnazija mišri. 1965 m. jai suteikiamas humanitarinio profilio gimnazijos statusas.

 

Vitražas „Saulės mūšis“

Vitražas „Saulės mūšis“ yra koncertų salėje „Saulė“ (buvusiame kino teatre). Sovietinės architektūros statinio trys antro aukšto fojė sienos pritaikytos vitražui.

Vitražas atidengtas 1986 m. ir skirtas Šiaulių miesto 750-mečio jubiliejui pažymėti. Vitražo aukštis – 3,8 m, ilgis – 52,1 m, bendras plotas – 200 kv. metrų.

Tai – įspūdingas, didingas kūrinys, pirmas tokios tematikos ir tokio masto monumentaliosios dailės darbas šalyje. Jis skirtas senovės lietuvių kovai, tos kovos įtampai ir dramatizmui atskleisti. Vaizdinis ir spalvinis vitražo ritmas skamba iškilmingai – tartum vargonų muzika.

Vitražo kompozicinę struktūrą sąlygojo pastatas, prieš žiūrovų salę esantis erdvus vestibiulis ir trys – priekinė ir šoninės – stiklinės sienos.

Vitražo autorius – dailininkas Kazys Morkūnas. Dailininko tikslas – simboliškai ir meniškai įprasminti Saulės mūšį, atskleisti kovotojų heroizmą, jėgą, ryžtą.

 

Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra

Renesanso epochos architektūros paminklas Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra (iki 1997 m. bažnyčia) – ryškiausias miesto akcentas. Atvykstantiems į Šiaulius ji tarsi parodo, kur yra miesto centras.

Katedra dominuoja ne tik dėl įspūdingo aukščio (bokšto viršūnė siekia 70 m), bet ir dėl patogios, puikiai parinktos statybos vietos.

Naujosios bažnyčios statyba prasidėjo apie 1617 m. Statybos iniciatoriumi laikomas Žemaičių vyskupas Mikalojus Pacas, pagrindiniu fundatoriumi – Šiaulių ekonomijos valdytojas Jeronimas Valavičius. Statybos darbais rūpinosi bažnyčios klebonas, Vilniaus akademijos auklėtinis Petras Tarvainis. 1634 m. spalio 8 d. naująją Šiaulių bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius. Šių žmonių dėka jau vėlesniais amžiais Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus lūpose suskambo prasmingas bažnyčios architektūros grožį ir didybę nusakantis  epitetas „puikiausia ant visų Žemaičių“

Įdomu, kad bažnyčios bokšte už miesto gyventojų pinigus buvo įrengtas mechaninis laikrodis miestui.

XVII a. architektūros paminklo vaizdas mūsų dienas pasiekė šiek tiek pakitęs. Karai, vėtros ir audros ne kartą bažnyčią niokojo. Kas keletą dešimtmečių bažnyčia buvo remontuojama, rekonstruojama.

 

Prisikėlimo aikštė

Centrinę miesto aikštę į keturias dalis dalija Aušros alėja ir Tilžės gatvė. Aplink šią aikštę ir pradėjo augti Šiaulių miestas. Šimtmečius aikštėje vykdavo turgūs, mugės, gyva prekyba. Įdomu tai, kad ši seniausia miesto aikštė, miesto širdis, ilgą laiką neturėjo oficialaus pavadinimo: vadinosi tiesiog turgumi, rinka, rinkos aikšte. Tik 1938 m. jai suteiktas Laisvės aikštės vardas. 1948 m. pavadinta Pergalės aikšte. 1998 m. Šiaulių miesto tarybos sprendimu centrinė miesto aikštė pavadinta Prisikėlimo aikšte, pagerbiant Lietuvos partizanų pasipriešinimo Prisikėlimo apygardą, kuriai priklausė ir Šiaulių partizanai. Aikštė simbolizuoja tautos prisikėlimą.