architektūra – Šiaulių Istorija

Šiauliai dabar

Šiaulių TIC — Sun, 04 Feb 2018 14:28:42 +0000

Šiauliai yra ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas, Šiaurės Lietuvos mokslo, kultūros ir ekonomikos centras, išlaikęs gilias pramonės ir verslių žmonių miesto tradicijas. Tai Lietuvos miestas, kuriame gyvena per 106 tūkstančius gyventojų, bet miesto plotas beveik lygus Klaipėdai, nes sovietmečiu prijungus Zoknių oro uostą ir apylinkes bei pastačius pietinę dalį/rajoną miesto teritorija išaugo dvigubai. Vienu metu Šiauliai buvo trečia pagal dydį Lietuvos gyvenvietė, tik vėliau Ginkūnų mikrorajoną atskyrus nuo miesto, vėl grįžta ketvirtos vietos. Didžiąją gyventojų dalį sudaro lietuviai. Taip buvo ne visada. Dar praėjusio amžiaus pradžioje didžiąją dalį gyventojų sudarė žydai, palikę mieste gilų istorinį, kultūrinį, ekonominį pėdsaką, taip pat rusai, vokiečiai bei kitų tautinių bendrijų nariai.

Šiauliai į savivaldos statybos darbus įsitraukė vos tik Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Pirmosios Lietuvos Respublikos metais būtent Šiauliai sukūrė pirmąją demokratinę savivaldybę Lietuvoje. Tad nieko stebėtino, kad nė mėnesiui nepraėjus po Nepriklausomybės akto paskelbimo, šiauliečiai jau rinkosi į pirmąją miesto Liaudies deputatų tarybos (netrukus pervadintos į Šiaulių savivaldybės tarybą) sesiją, kur išsirinko pirmininką, kurį po poros savaičių pakeitė išrinktas miesto meras.

1993 m. rugsėjo 7 d. Šiaulius aplankė, čia pasimeldė ir ilsėjosi pakeliui į netoli miesto stovintį Kryžių kalną (Jurgaičių piliakalnį) keliavęs popiežius Jonas Paulius II. Po šio vizito jo specialiu dekretu Šiaulių Petro ir Pauliaus bažnyčiai suteiktas katedros titulas, taip paverčiant faktu dar Motiejaus Valančiaus pasakytą teiginį apie jo laikais jau 400 metų čia skaičiavusią Žemaitijos katedrą bei įkuriama Šiaulių vyskupija.

Nuo 1993 m. „Aušros“ muziejus pradeda sparčiai plėsti ir savo žinion perima patalpas/įstaigas: Radijo ir televizijos ir Dviračių muziejai bei Ch. Frenkelio vila. Pastaruosiuose 1995 m. pradedami rekonstrukcijos darbai, po kurių įvykdymo, vila tampa nauja kultūrine-reprezentacine vieta, daugumos mieste vykstančių aukštosios kultūros renginių centras, kurio vidaus patalpose bei vidiniame kieme vyksta parodos, susitikimai su menininkais, koncertai, spektakliai, meno festivaliai. 2009 m. pagal „Aušros“ muziejaus parengtą projektą Lietuvos ir Norvegijos (pagal Norvegijos finansinį mechanizmą) valstybių lėšomis atrestauruotas ir pritaikytas visuomenės reikmėms vienas iš svarbiausių Šiaulių miesto kraštovaizdžio akcentų bei etnokultūros, tradicinių amatų puoselėjimo židinys Žaliūkių malūnas ir greta atstatyta XIX a. malūnininko sodyba. Greta šių projektų, muziejus realizavo vieno savo padalinių, Fotografijos muziejaus rekonstravimo darbus, po kurių buvo pastatytas ketvirtas muziejaus aukštas, paverčiant pastatą keturių auštų statiniu su atvira lankytojams bei renginiams terasa ant stogo. Ši įstaiga vienintelė tokia Lietuvoje, kuri dedikuota fotografijos menui ir technikai.

1997 m. nusprendus reorganizuoti mieste veikusius Šiaulių pedagoginį institutą ir Kauno technologijos universiteto Šiaulių politechnikos fakultetą, įsteigtas Šiaulių universitetas. Metams bėgant aukštojo mokslo įstaiga išaugo, prisijungdama naujas erdves, versdama jas savo padaliniais, kartu mezgė glaudžius tarptautinius ryšius su kitais pasaulio universitetais, tapdama reikšmingu miesto regiono veikėju.

Miestui priklausantis Zoknių oro uostas tarnauja ir kariniams, ir civiliniams tikslams. Viduramžius menančios Šiaulių, kaip krašto gynybos ešafoto, tradicijos išliko: oro uoste veikia karinių oro pajėgų bazė, kurioje nuo 2004 m. dislokuoti NATO naikintuvai, atliekantys oro policijos funkciją Baltijos valstybėse. Greta to, kyla ir leidžiasi tarptautinių kompanijų krovininiai lėktuvai.

2007 m. oficialiai atidaryta sporto, kultūros masinių ir kamerinių renginių daugiafunkcinis kompleksas Šiaulių arena, kur vyksta visi didžiausiu miesto sporto, verslo bei kultūros renginiai, tarp kurių ir 2011 m. Europos krepšinio čempionato grupės turnyro varžybos bei pasaulinių muzikos įžymybių pasirodymai.

Universitetas, neuniversitetinės aukštosios mokyklos, dramos teatras, „Aušros“ muziejus, profesionalūs meno kolektyvai, nauja sporto arena suteikia Šiauliams teikia perspektyvų išlikti viso regiono traukos centru ir toliau. Miestas puoselėja savo istoriją bei siekia tapti moderniu Europos miestu.

Miestą kuria ir kiekvieną kartą naujai permąsto jame gyvenantys žmonės, tad kas laukia Šiaulių ateityje, taip pat nulems jo gyventojai. Vienas po kito gimsta nauji paminklai, skirti mieste gyvenusiems, subrendusiems kaip kūrėjai ir žmonės, asmenims, tokiems kaip pasaulinio garso lingvistikos mokslo formuotojas Algirdas Julius Greimas ar Vasario 16-osios akto signatarai. Greta gimsta ir naujos valiūkiškos idėjos bei sumanymai/meniniai darbai, kuriantys žaismingo, gyvo miesto įvaizdį. Greta vyksta aktyvūs atsinaujinimo darbai, atnaujinamos, naują koncepciją įgausiančios miesto viešosios erdvės, pradedami centrinės miesto aikštės formavimo darbai. Tad miestas keičiasi, modernėja ir tvirtai žengia XXI a. ritmu.

Foto 1

Fot. Saulius Jankauskas

Foto 2

Talkšos ežeras, Saulės Laikrodžio aikštė. Fot. Gabrielė Gendvilaitė.

Foto 3

Frenkelis. Festivalio atidarymas

Foto 4

Skulptūra Šaulys. Autorius skulpt. Stanislovas Kuzma. Fot. Virginijus Kinčinaitis.

Foto 5

Šimtmetį švenčiantys Šiauliai. Fot. Gintautas Plungė.

Foto 6

Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Fot. Saulius Jankauskas.

Foto 7

Šiauliu arena. Fot. Algirdas Musneckis.

Foto 8

Šiauliečių akcija Šypsokis, Saules mieste. Fot. Aleksandr Reznik

Foto 9

Rekyvos ežeras. Fot. Andrius Mačiūnas.

Foto 10

Pietinis naktyje. Fot. Mindaugas Macaitis.

Foto 12

Motokrosas. Fot. Evaldas Černiauskas.

Foto 13

Miesto šventė Šiaulių naktys. Fot. Rinat Tarzumanov.

Foto 14

Saulius Jankauskas ©

The post Šiauliai dabar appeared first on Šiaulių Istorija.

Šiauliai ir Sąjūdžio veikla

Šiaulių TIC — Thu, 01 Feb 2018 18:54:18 +0000

Šiaulių bendruomenė su vietos inteligentijos atstovais priešakyje aktyviai įsitraukė į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės veiklą nuo pat pradžių. Po kiek daugiau nei mėnesio nuo šios grupės susiformavimo, 1988 m. liepos 22 d., Šiauliuose jau buvo surengtas pirmasis Sąjūdžio renginys – mitingas Saulės Laikrodžio aikštėje. Jame gausiai dalyvavo šiauliečiai ir atvykėliai iš visos apylinkės. Renginyje buvo reikalaujama suverenumo Lietuvai, demokratijos įvedimo, pasmerktas stalinizmo laikų žiaurumas, rinktos piniginės aukos Povilo Višinskio, kaip iškilaus lietuvių tautinio judėjimo dalyvio ir kalbos puoselėtojo, paminklo statybai, raginta rūpintis lietuvių kalba, atkurti istorinę tiesą. Šiaulių sąjūdininkai, kaip ir kitų miestų, didžiausią dėmesį skyrė būtent lietuvių kalbai ir etninei kultūrai, pagrindinės pastangos telktos į Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Tuo tikslu mieste buvo organizuojami mitingai, diskusijos aukštųjų mokyklų auditorijose. 1988 m. spalio mėn. Šiauliuose suorganizuotas vienas iš ryškiausių pirmųjų Atgimimo metų renginių – Kalbos šventė, skirta atkreipti dėmesį į okupacijų metais stipriai nukentėjusios lietuvių kalbos padėtį. Tų pačių metų spalio 12 d. miesto taryba Šiaulių miesto sąjūdžiui suteikė visuomeninės organizacijos statusą. Po penkių dienų Šiaulių dramos teatre suorganizuota Lietuvos prisikėlimo sąjūdžio Šiaulių grupių steigiamoji konferencija, kurioje buvo išrinkti atstovai į būsimąjį Seimą, aptarti svarbiausi klausimai, nutarta leisti miesto Sąjūdžio leidinį. Gruodžio 12–22 d. Šiauliuose įvyko lietuviškos dramaturgijos festivalis „Atgaiva“, per kurį publikai pristatyti okupacijos metais drausti spektakliai pagal uždraustus lietuvių išeivijos dramaturgijos kūrinius. Scenos meną lydėjo paskaitų ciklas, kurio metu paskaitas skaitė kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjai, tokie kaip būsimasis signataras Romualdas Ozolas, istorikas Liudas Truska. 1989 m. rugpjūčio 23 d. į Lietuvos istoriją įėjusią kaip Baltijos kelio dieną šiauliečiai atšventė itin triukšmingai – suorganizuoti teatralizuoti renginiai miesto gatvėse ir Pergalės (vėliau pervadinta į Prisikėlimo) aikštėje, kuriuose šaipytasi iš nacių ir bolševikų, paeiliui okupavusių Lietuvą Antrojo pasaulinio karo metais. Po šių renginių miestas greitai ištuštėjo – visi iškeliavo į Baltijos kelio akciją.

Sisteminga Šiaulių sąjūdininkų veikla lėmė tai, kad iš Šiaulių miesto tarybos gretų pradėjo trauktis sovietų statytiniai, Lietuvos komunistų partijos nariai. Juos išstūmė Sąjūdžio atstovai, jų deleguoti ir remiami asmenys. Miesto tarybai pradėjo vadovauti Sąjūdžio veiklai artimi žmonės. Mindaugas Stakvilevičius, Donatas Morkūnas, Romualdas Ozolas, Virginijus Kačinskas, Kęstutis Lapinskas ir Algimantas Sėjūnas šiauliečių buvo išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą, tapo Kovo 11-osios akto, kuriuo buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos atkūrimo faktas, signatarais.

Foto 1

Baltijos kelio diena Šiauliuose.

Foto 2

Baltijos kelio diena Šiauliuose.

Foto 3

Baltijos kelio diena Šiauliuose.

The post Šiauliai ir Sąjūdžio veikla appeared first on Šiaulių Istorija.

Kultūrinis gyvenimas

Šiaulių TIC — Thu, 01 Feb 2018 18:51:20 +0000

Prie regiono kultūros židinio susiformavimo mieste labai prisidėjo Šiaulių „Aušros“ muziejus – įstaiga, apie kurią sukosi kultūrinis gyvenimas tarpukariu ir karo metais, šviečiamąją ir kultūrinę misiją tęsė ir pokariu. Karo pabaiga ir penkeri metai po jo virto išbandymų metais šiai įstaigai. Net kelios slėptuvės mieste, kuriose buvo išslapstytos kultūros vertybės, buvo subombarduotos. Saugotos šiose slėptuvėse kultūros vertybės stipriai nukentėjo, ypač tos, kurios buvo paslėptos Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, „Gubernijos“ alaus darykloje. Sudegė ir pats muziejaus pastatas, tad evakuotų vertybių po karo nebebuvo kur grąžinti, kas lėmė tai, kad jos buvo grobstomos, naikinamos arba nyko dėl blogų laikymo sąlygų. Muziejui teko egzistuoti be patalpų. Tai buvo labai sunkus laikotarpis. Raštinė ir dalis išlikusių eksponatų buvo perkelti į Pelikso Bugailiškio namus. Vėliau įstaigai paskirtas liuteronų evangelikų bažnyčios pastatas. Čia sandėliuoti išlikę eksponatai.

1955 m. Venclauskių namas tapo muziejaus naujuoju prieglobsčiu. 1966 m. muziejus atgavo savo ankstesnį pastatą, kuriame veikė nuo 1933 m. iki mūšių mieste per Antrąjį pasaulinį karą. Nuo tada prasideda spartus įstaigos plėtimasis. Vienas po kito įstaigai atitenka keletas pastatų, kurie tampa padaliniais. 1967 m. muziejui perduodamas 1880 m. statytas Danielių giminei priklausęs Žaliūkių vėjo malūnas. 1976 m. prie muziejaus prijungiamas fotografo Antano Dilio įkurtas Lietuvos fotografijos meno draugijos Šiaulių skyriaus muziejus, kuris tampa „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriumi ir nuo tada vadinamas Fotografijos muziejumi. 1985 m. „Aušros“ muziejaus žinion pereina poeto Jono Krikščiūno-Jovaro namas.

Šiauliuose apie 1978 m. veikė 77 bibliotekos. Įkurta centrinė bibliotekų sistema, Vaikų biblioteka. Dauguma didesnių įstaigų ir organizacijų turėjo privačias bibliotekas. Svarbiu miesto kultūros židiniu tapo 1951 m. įkurta Povilo Višinskio viešoji biblioteka. 1978 m. ji buvo perkelta į naujas, gerokai erdvesnes patalpas, nes augo tiek knygų ir kitų leidinių fondas, tiek skaitytojų ir darbuotojų skaičius. 1989 m. bibliotekoje jau dirbo 119 darbuotojų. Naujoje bibliotekoje buvo sudarytos puikios sąlygos rengti įvairius renginius.

1946 m. buvusiuose Liaudies namuose įsteigti Šiaulių miesto kultūros rūmai. Čia buvo įrengtos 3 salės, 13 repeticijų salių, skaitykla. Kasmet rengiama per 500 renginių. Repetuoti rinkdavosi „Jovaro“ ansamblis, simfoninis orkestras, baleto, pramoginių šokių, vaikų dramos būreliai, veteranų choras, lėlių teatras, esperanto kalbos mokėsi esperantininkų būrelis.

Sovietiniu laikotarpiu Šiauliuose toliau veikė Dramos teatras, kuris išaugino ne vieną iškilią teatro asmenybę. 1953–1989 m. Šiauliuose veikė 5 kino teatrai: „Tiesa“ (įsteigtas 1956 m.), „Palydovas“ (1961 m.), „Saulė“ (1966 m.), dokumentinių filmų seansams skirti „Laikas“ (1978 m.) ir „Dainai“ (1979 m.).

1965 m. Pedagoginiame institute įsteigiama Piešimo ir rankų darbų katedra, kuri davė didelę paskatą tolesnei dailės raidai Šiauliuose. Vėliau iš šios katedros susiformavo Dailės fakultetas, kuris būrė visus to meto miesto dailininkus. Greta šios katedros 1967 m. įsteigiama Vaikų dailės mokykla. Prasideda parodų rengimo laikotarpis. Dailės parodos organizuojamos tiek „Aušros“ muziejui priklausančiuose Parodų rūmuose (dabartinė Dailės galerija), tiek Kultūros rūmuose, tiek ir Inžinierių rūmuose. Tuo metu susiformuoja dailininkų bendruomenė, kuri ne tik dalyvauja vaizduojamosios dailės parodose, bet ir kuria monumentaliosios dekoratyvinės dailės darbus, rengia teatrų scenografijas, afišas, plakatus.

Foto 1

Zubovų rūmai (čia buvo įkurtas Dailės fakultetas).

Foto 2

Titnago spaustuvė Šiauliuose.

Foto 3

Šiaulių dramos teatro pastatas.

The post Kultūrinis gyvenimas appeared first on Šiaulių Istorija.

Pramonės situacija mieste

Šiaulių TIC — Thu, 01 Feb 2018 18:46:55 +0000

1950 m. Šiauliuose jau vėl veikė 27 įmonės – tik trečdaliu mažiau nei prieš miesto subombardavimą per Antrąjį pasaulinį karą. Labiausiai išsiskyrė odos tekstilės ir trikotažo gaminių atstovai. Tai odos fabrikai ir gamyklos: „Elnias“ (atstatytas po karo buvęs Ch. Frenkelio fabrikas; įmonėje įrengtas pirmasis Lietuvoje konvejeris ir ji greitai tapo stambiausia Šiauliuose), „Batas“, „Stumbras“ (buvęs brolių Nurokų fabrikas). Trikotažo pramonėje dominavo „Elegant“ (1945 m. perorganizuotas į „Verpstą“) fabrikas. Tekstilės pramonėje pirmavo linų apdirbimo fabrikas „Linas“ (buvęs „Semlin“ fabrikas). Visas šias įmones siejo įprastas visoje Sovietų Sąjungoje sovietinės nomenklatūros požiūris į nacionalizuotą pramonės turtą: nuolatinis žaliavų trūkumas, grobstymas pačiose įmonėse, naudojantis užimama padėtimi, ir lėšų švaistymas, dėl to kentėjo darbo sąlygų ir priemonių kokybė.

Maisto pramonei padėjo sparčiai atsistatyti tai, kad mėsos produkcijos gamintoja bendrovė „Maistas“ per karą beveik nenukentėjo, o savo produktus gabeno po visą Sovietų Sąjungą. Taip pat po karo metų greitai atsigavo ir saldainių ir konditerijos fabrikas „Rūta“. Užmezgęs ekonominius santykius su prekybos partneriais visame pasaulyje, jis vėl pradėjo sparčiai augti. Buvusios „Ringuvos“ įmonės sėmenų aliejaus laikymo patalpose įkurtas krakmolo-sirupo fabrikas „Gliukozė“ buvo svarbiausia tokio pobūdžio įmonė Lietuvoje, savo produkciją teikianti visam regionui: Lietuvai, Latvijai, Estijai, Kaliningradui. Alaus darykla „Gubernija“, kaip seniausia Šiaulių pramonės įmonė, veiklą kildinanti dar iš 1665 m. Šiaulių dvarui priklausiusios daryklos, karo metais buvo beveik visiškai sunaikinta, bet sugebėjo atsistatyti ir pradėjo visiškai funkcionuoti. Didžioji produkcijos dalis buvo realizuojama Šiauliuose ir apskrityje, mažesnė dalis – kituose Lietuvos miestuose.

Pokariu Šiauliuose susiformavo metalo apdribimo ir mašinų gamybos pramonė, nors mašinų gamybos įmonių iki tol nebuvo. Pradėjo augti dviračių gamyba – įrengiama sovietų kaip karo grobis prieš nacius konfiskuota ir iš Vokietijos perkelta Šiaulių dviračių gamykla, vėliau pervadinta į „Vairo“. Pradžioje kentėjo dėl prasto žaliavų tiekimo ir niekaip nesibaigiančios įmonės statybos, vėliau išgarsėjo kaip dviračių paaugliams „Kregždutė“ ir „Ereliukas“ gamintoja, kurie buvo gabenami po visų Sovietų Sąjungą ir kai kurias užsienio valstybes. Kitą, naują, pramonės sritį – gipso gamybą – pradėjo „Alebastro“ gamykla. Dar buvo įvairių kitų pramonės sričių, tokių kaip kuro ir energetikos, plytų, durpių, tipografijos, kartono ir kitų, gamyklų ir paslaugų įmonių. Apskritai dauguma tuo metu steigiamų įmonių kūrėsi tarpukariu gyvavusių įmonių vietose.

Foto 1

Alaus darykla „Gubernija“.

Foto 2

Televizorių gamykla.

Foto 3

Batų gamykla.

The post Pramonės situacija mieste appeared first on Šiaulių Istorija.

Šiauliai sovietinėje sistemoje

Šiaulių TIC — Thu, 01 Feb 2018 18:42:06 +0000

XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje parengtame generaliniame miesto plane Šiauliai suprojektuoti kaip Šiaurės Lietuvos pramonės ir kultūros centras. Sovietiniu laikotarpiu miestas ėmė sparčiai augti. Nuo 1952 iki 1979 m. jo teritorija padvigubėjo (nuo 35,3 iki 69,6 kv. km). Taip įvyko dėl to, kad prie miesto buvo nuspręsta prijungti Zoknių oro uostą ir apylinkes, o aplink dviračių gamyklą „Vairas“ pradėjo sparčiai dygti gyvenamosios, gamybinės, prekybinės paskirties pastatai. Vienas po kito prijungti Lieporių, Dainų ir kiti kaimai. Taip ėmė formuotis nauji mikrorajonai ir pietinė miesto dalis, ilgainiui pavadinta pietiniu rajonu. Dar sparčiau didėjo gyventojų skaičius: nuo 1949 m. turėtų 32,2 tūkstančio iki 1989 m. 145,6 tūkstančio šiauliečių. Miestas tapo Sovietų Sąjungos sausumos transporto ir karinio oro transporto centru. Deja, Antrasis pasaulinis karas ir po jo vykusios represijos paliko beveik tuščias miesto intelektualų gretas. Dauguma jų arba pasitraukė į Vakarus, Europos valstybes ir Ameriką, arba buvo ištremti į sovietų valstybės gilumą. Švietimo sistema kimšo į mokinių galvas komunistinę ideologiją. Po Stalino mirties šeštajame dešimtmetyje švietimo reikalai pradėjo gerėti. Neraštingumo problema beveik buvo išspręsta, o bendras išsimokslinimo lygis stipriai kilo aukštyn: nuo 12 procentų, turinčių aukštąjį, vidurinį ir specialųjį išsilavinimą, 1959 m. iki 65 procentų 1989 m.

Foto 1

Gegužės pirmosios iškilmės.

Foto 2

Aušros takas.

Foto 3

Šiaulių miestų komjaunimo rūmai.

Foto 4

Šiaulių bulvaras.

Foto 5

Pergalės aikštė.

The post Šiauliai sovietinėje sistemoje appeared first on Šiaulių Istorija.

Kultūrinis miesto gyvenimas – bundančios sąmonės aušra

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 17:51:42 +0000

Sustiprėjus miesto ekonomikai ir administraciniam aparatui, ėmė kurtis įvairios organizacijos, judėjimai ir pan. Kuriantis naujoms švietimo, medicinos įstaigoms, daugėjo ir inteligentijos, nes dauguma jos atstovų tradiciškai iki tol dirbo biudžetinėse įstaigose, įsikūrusiose kitose Rusijos imperijos vietovėse. Inteligentai suskato burtis į organizacijas, komitetus, draugijas, klubus. Šiauliams šiame istorijos procese buvo lemta tapti vienu iš svarbiausių lietuviškos inteligentijos telkimosi ir veiklos židinių. Ypač svarbi Šiaulių miesto gimnazija, kurioje buvo ne tik ugdomi jaunieji intelektualai, bet ir skatinama jų veikla. Pagrindiniai kultūrinio miesto gyvenimo organizatoriai paprastai buvo buvę gimnazijos mokiniai ir jų mokytojai. Bajorija su grafais Zubovais priešakyje labai pagelbėjo savanoriškai įsitraukę į veiklos organizavimą ir mecenavimą.

Šiame švietėjų būryje išsiskyrė vienas dvasininkų atstovas, mokslus Varnių kunigų seminarijoje baigęs, entuziastingas ir veiklumu pasižymintis Žemaičių vyskupijos kancleris Ignacas Štachas, kuris XIX a. pirmosios pusės pabaigoje buvo paskirtas eiti kunigo pareigas Šiauliuose. Šis žmogus buvo vienas iš pirmųjų blaivybės skelbėjų Lietuvoje, kuris vėliau savo pavyzdžiu užkrėtė ir įkvėpė Motiejų Valančių pradėti blaivybės sąjūdžio veiklą. I. Štachas, be tiesioginių pareigų, būdamas inteligentas, švietėjas, istorikas, greitai pastebėjo, kad viena iš reikšmingiausių visuomenės tamsuoliškumo ir pavergimo priežasčių yra carinėje Rusijoje išvešėjęs smuklių tinklas, kuris skatina stiprų girtuokliavimą. Jis su bendraminčiais pradėjo steigti blaivybės brolijas, o to rezultatas – jo tarnystės metais Šiauliuose žymiai sumažėjo vietų, prekiaujančių alkoholiu. I. Štachas prisidėjo prie Šiaulių bažnyčios remonto darbų, o jo autoritetas mieste buvo didelis. Ne veltui Šiauliuose apsilankęs vyskupas M. Valančius vėliau rašė, kad šiauliečiai labai myli kunigus, o jų bažnyčia verta būti katedra.

1860–1861 m. vietos bajorų ir valdininkų dėka įsteigiama Visuomeninė biblioteka, tuo metu buvusi viena iš pirmųjų bibliotekų Lietuvos istorijoje, kurioje, be lenkiškos literatūros, netrūko ir filosofijos, gamtos, teisės mokslo darbų. Deja, 1864 m. nuslopinus sukilimą, ji uždaryta. Po Visuomeninės bibliotekos uždarymo visi jos turėti fondai perėjo ir papildė gimnazijos bibliotekos fondus, kuri tapo svarbiausia biblioteka, turinčia įvairaus turinio leidinių. 1883 m. V. Bielskis iš savo lėšų įsteigė slaptą bibliotekėlę, kur buvo saugomos paties V. Bielskio, N. Černyševskio, kitų rusų ir Vakarų revoliucionierių demokratų veikalai. Šią bibliotekėlę caro valdžia norėjo uždaryti, bet to padaryti nepavyko, nes ji buvo įkurta grafo V. Zubovo namuose. Ši biblioteka ypač buvo svarbi skatinant pažangias jaunimo pažiūras. 1900 m. atkuriama Viešoji biblioteka ir patvirtinama jos draugija, kuriai pirmininkauja V. Zubovas, o nariai yra tokios asmenybės kaip K. Šalkauskis, K. Venclauskis, V. Bielskis, B. Nurokas ir kt. Draugijų ir kitų organizacijų buvo steigiama ir daugiau. 1868 m. įkurtas Piliečių klubas, kuriame daugiausiai būrėsi rusų tautybės inteligentai – gimnazijos mokytojai ir valdininkai, siekiantys turiningai praleisti laisvalaikį. Šis klubas turėjo savo bibliotekėlę, skaityklą, mėgėjų dramos būrelį ir pan., taip pat rengė koncertus, įvairius meninius pasirodymus. Dar viena labai aktyvi organizacija, įkurta 1908 m., – literatūros, dramos ir muzikos draugija „Varpas“, gyvavusi vos šešetą metų, per kuriuos spėjo nuveikti labai daug. Jos veikla apėmė didžiąją miesto lietuvių kultūrinio gyvenimo dalį. Tai buvo draugija, kuri veikė kaip kultūrinė institucija: turėjo savo valdybą, nuomojosi patalpas kelių šimtų vietų salei su scena, bibliotekai su skaitykla, disponavo savo finansais. Nors didžiausią dėmesį skyrė teatrui ir spektakliams kurti, taip pat turėjo 80 narių chorą, skaitovų ir muzikantų. Aktyviai reiškėsi katalikiškos organizacijos: Šv. Juozapo darbininkų katalikų draugija (vėliau perorganizuota į Šiaulių krikščionių Šv. Juozapo savitarpio pašalpos draugiją), Lietuvių katalikų blaivybės draugijos Šiaulių skyrius, katalikėms darbininkėms ir tarnaitėms skirtas „Darbo“ ratelis ir pan. Po 1905–1907 m. revoliucijos pastebimas žydų visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo suaktyvėjimas: 1909–1911 m. veiklą plėtoja Kauno žydų literatūrinės draugijos Šiaulių skyrius, 1912 m. įsteigiama žydų muzikos ir dramos bei dainavimo draugija „Gazomir“, kuri rengia koncertus, spektaklius, muzikos ir literatūros vakarus.

Dar vienas reikšmingas Šiaulių kultūrinio gyvenimo akcentas – parodos. Tai viena iš ryškiausių to meto miesto kultūrinio gyvenimo apraiškų ir aktyvių grafo N. Zubovo, padedamo apskrities dvarininkų, pastangų rezultatas. Parodose demonstruojant žemės ūkio įrankius, mašinas, gyvūnus siekta skatinti žemės ūkio ir pramonės vystymąsi. Eksponatai buvo vežami ne tik iš Lietuvos gubernijų, bet taip pat iš Kuršo, Suvalkų, Minsko, Vitebsko, Pavyslio gubernijų ir Prūsijos sričių. Pirma paroda surengta 1875 m., antra – 1876 m., trečia – 1879 m., o vėliau – apytikriai kas trejus metus. 1914 m. tarp parodos renginių buvo ir „Varpo“ draugijos teatro trupės ir choro pasirodymai. Visi šie renginiai būdavo organizuojami specialiai tam parengtame plote, didelėje Parodų aikštėje, kurios centre stovėjo įspūdingas paviljono pastatas, aplink kurį sukdavosi visas veiksmas. Ši aikštė buvo įkurta atokiau nuo miesto centro, maždaug ten pat, kur dabar stovi Respublikinė Šiaulių ligoninė.

Literatūros srityje tarp aktyvių šiauliečių figūravo tokie asmenys kaip lietuviškų ūkininkų kalendorių kūrėjas Laurynas Ivinskis, Bogdanas ir Mykolas Oginskiai, Šiaulių apskrities maršalkos raštininkas Aleksandras Mora, aušrininkas Juozapas Miliauskas-Miglovara, visuomenės ir kultūros veikėjas Povilas Višinskis, jo įkvėpta pradėjusi rašyti Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras.

Lietuviško teatro pradžia tiek Šiauliuose, tiek Lietuvoje sietina su vadinamaisiais „lietuviškais vakarais“. Rusijos imperijos valdžioje gyvenantiems lietuviams tai buvo pati prieinamiausia kultūrinės ir politinės veiklos forma kovojant dėl nacionalinio išsivadavimo. Šiauliuose tokie vakarai vykdavo prisidengiant gegužinėmis, kurios nuo 1894 m. buvo rengiamos Aleksandrijoje, grafų Zubovų dvaruose. 1904 m. spalio 31 d. Šiauliuose, daugiausiai Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių pastangomis, pirmą kartą Lietuvoje suorganizuojamas viešas spektaklis „Amerika pirtyje“, kas iki tol atrodė neįmanoma caro valdomoje imperijoje. Po šio ir keleto kitų viešų teatro vakarų aplink Venclauskius susibūrusi kultūros veikėjų grupė pastato keletą spektaklių, tarp jų ir pagal Antono Čechovo pjeses, o 1905–1909 m. aktyvia teatrine veikla Šiauliuose užsiimantis vietos gimnazijos auklėtinis J. Misius pastato apie 12 spektaklių.

Pirmasis kino teatras „Elektro-Biografas Modern iš Paryžiaus“ Šiauliuose įkurtas dar 1909 m. Teatrą aptarnavo specialiai įrengta elektros stotelė, dėl to vietiniai įstaigą vadino „elektriniu teatru“. Teatre buvo įrengta 180 vietų salė. Antrasis kino teatras, pavadintas „Fantazija“, įkurtas 1912 m. Jame buvo 400 vietų salė, o per pertraukas ir seansus grodavo styginis orkestras. Kino teatras „Fantazija“ buvo pripažintas geriausiu visos Kauno gubernijos provincijos kino teatru.

Foto 1

Šiaulių Gegužinių (1904 m.)

Foto 2

Varpo draugijos nariai (1910 m.)

Foto 3

Amerika pirtyje Palangoje.

Foto 4

Amerika pirtyje Šiauliuose (afiša).

Foto 5

Žemės ūkio parodos.

The post Kultūrinis miesto gyvenimas – bundančios sąmonės aušra appeared first on Šiaulių Istorija.

Miesto modernėjimas

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 17:41:01 +0000

Dar iki XIX a. pabaigos įrengtas pagrindinių gatvių ir namų apšvietimas, kuriam lėšų skirta iš miesto biudžeto. XX a. apšvietimo įrengimu jau rūpinosi privačios įmonės: Ch. Frenkelio odų fabrikas, brolių Nurokų odų fabrikas, „Birutės“ saldainių fabrikas ir t. t. Auganti pramonė ir prekyba skatino ne tik aktyvesnę pašto tarnybų veiklą, bet ir naujų telekomunikacijos priemonių plitimą. 1865 m. mieste veikė telegrafo stotis, kurios personalą 1890 m. sudarė apie 20 žmonių. 1913 m. Šiaulių pašto-telegrafo kontora turėjo 11 telegrafo aparatų. Miesto vidaus ryšiams palaikyti buvo pradėtas naudoti telefonas, kurio linijai tiesti 1890 m. leidimus gavo pirklys O. Kaganas, grafas N. Zubovas, pirklys L. Gocas. 1911 m. pradėjo veikti Šiaulių telefono stotis.

Foto 1

Zubovų dvaro rūmai.

Foto 2

Pašto telegrafo telefono pastatas.

Foto 3

Grafas Vladimiras Nikolajevičius Zubovas.

The post Miesto modernėjimas appeared first on Šiaulių Istorija.

Miesto pramonės kūrimasis

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 17:34:27 +0000

Ekonominį ir pramoninį miesto potencialą skatino besikuriančios vietos įmonės. XIX a. pradžios Šiaulius galima vadinti agrariniu ir prekybiniu miestu, kuriame didžioji gyventojų dalis vertėsi žemdirbyste, nors ir neturėdama nuosavos žemės. Tai pradėjo keistis ties amžiaus viduriu, kai mieste sparčiai ėmė daugėti gyventojų žydų, kurie žemdirbyste nesivertė, bet užsiėmė prekyba. Klestint žemės ūkiui, palankiausias sąlygas turėjo vystytis maisto pramonė, iš kurios geriausiai sekėsi alaus darykloms ir degtinės varykloms, kaip ir kituose to meto Lietuvos gubernijų miestuose, bet greitai šis verslas susidūrė su rimta problema – valdžia uždėjo milžiniškus akcizo mokesčius gėrimams, kurie buvo gaminami mieste, o dvaruose gaminamos produkcijos tai niekaip nepalietė, nes jai joks mokestis nebuvo taikomas. 1875 m. pradėjus formuotis stambiajai pramonei, Šiaulių miesto amatai ir smulkioji pramonė buvo priešpaskutinėje vietoje tarp Kauno gubernijos apskričių centrų, tačiau XX a. pradžioje, nuolat augant amatininkų skaičiui, miestas tapo smulkiosios pramonės centru ir buvo pirmas gubernijoje po Kauno.

Stambioji pramonė XIX–XX a. sandūroje pradeda funkcionuoti visu pajėgumu, nė kiek neatsilikdama nuo kitų regiono ar gubernijos miestų. Jai galimai padėjo atsirasti nutiesti prekybiniai sausumos keliai ir centrinės Rusijos imperijos valdžios importo ribojimai. Čia reikia atkreipti dėmesį ir į susikūrusias kelias pramonės šakas. Pirmiausiai tai gyvulinių žaliavų apdorojimo pramonė, kuri buvo silpna iki pat XIX a. pabaigos, tačiau vėliau taip stipriai išaugo, kad odų apdorojimo srityje Šiauliai iškart ėjo po Vilniaus. Tam pradžią padarė vienas iš sėkmingiausių visų laikų Lietuvos verslininkų Ch. Frenkelis, 1879 m. Šiauliuose įkūręs odų apdirbimo įmonę. Iš pradžių ją sudarė du maži mediniai nameliai, kurie ilgainiui virto didžiuliu mūrinių pastatų kompleksu. Dėl jo įdiegtų naujovių odos apdirbimo gamyba pradėjo stipriai modernėti, o jo gaminius netruko pastebėti ir įvertinti ne tik lietuviškų gubernijų ir Rusijos imperijos, bet ir Vakarų rinka. 1905 m. Paryžiaus ir Briuselio pasaulinėse parodose Ch. Frenkelio fabriko apdirbtos odos pripažintos geriausios ir gavo aukščiausius įvertinimus. Po tokios stulbinamos verslininko sėkmės jo pėdomis pradėjo sekti kiti mieste gyvenę ir į jį atvykstantys verslo žmonės, kurie sukruto steigti savo įmones. Įkurti brolių Rogalinų (1894 m.) ir Nurokų (1898 m.) fabrikai nuolatos augo ir didino darbuotojų skaičių. Ch. Frenkelio fabrikas greitai tapo didžiausiu odų fabriku visoje Rusijos imperijoje, nuo 1905 iki 1914 m. įmonės apyvarta išaugo daugiau nei dvigubai – nuo 7 iki 15 milijonų rublių. Fabrikas išgarsėjo raudonais batų padais, kurie buvo ypač mėgstami ir vertinami. Nuo šių odos apdirbimo fabrikų kiek atsiliko muilo gamybos įmonės.

Pradėjo kurtis maisto pramonės įmonės, iš kurių didžiausios buvo J. Podliašuko tabako fabrikas, įsteigtas 1879 m. (jo sėkmingą veiklą sustabdė didėjančios akcizų rinkliavos ir 1892 m. kilęs gaisras, po kurio įmonė nebepajėgė konkuruoti rinkoje); brolių Kaganų saldainių ir šokolado fabrikas (įsteigtas 1892 m.), kuriame 1912 m. dirbo 250 darbininkų; 1911 m. pradėjusi veikti pirmoji lietuvių saldainių dirbtuvė „Birutė“, kurios savininkas buvo V. Vaitkus.

Mieste taip pat vystėsi, kad ir ne taip žymiai, ypač po 1905–1907 m. revoliucijos Rusijoje, popieriaus ir poligrafijos pramonė. Daugiausiai vyravo spaustuvės. 1875 m. buvo įkurta J. Volbergo ir F. Leivando (vėliau perpirkta B. Šapiro), 1896 m. – J. Fridmano spaustuvė. Būta ir smulkesnių medžio ir metalo apdirbimo pramonės šakų atstovų.

Su šiomis pramonės šakomis rimčiausiai konkuravo grafų Zubovų Aleksandrijos ir Gubernijos dvarų pramonė. Gubernijoje buvo sukurtas ištisas pramoninis priemiestis. Dvaro alaus darykla klestėjo, jai nebuvo taikomi akcizo mokesčiai. Ji tapo viena iš geriausių Rusijos imperijos alaus daryklų.

XIX a. nelabai kaip sekėsi manufaktūrinėms įmonėms, kurių buvo labai nedaug, o ir tos pačios greitai užsidarydavo, pvz., vos metus sugebėjusi išsilaikyti vietinio pirklio M. H. Nuroko kartu su austru T. Kiuneliu 1858 m. įsteigta šilko ir vilnos gaminių manufaktūra, tačiau jau amžiaus pabaigoje Šiauliai tampa manufaktūrinių prekių paskirstymo centru, kur klesti N. Zubovo „Progreso“ prekybos namai, M. Iserlio ir J. Podliašuko tabako ir kt. krautuvės.

Foto 1

Miesto vaizdas.

Foto 2

Miesto vaizdas.

Foto 3

Gubernijos bravoras.

Foto 4

Frenkelio fabrikas.

The post Miesto pramonės kūrimasis appeared first on Šiaulių Istorija.

Šiauliai tampa visateisiu miestu

Šiaulių TIC — Tue, 23 Jan 2018 19:51:47 +0000

1791–1795 m. Šiaulių miesto gyventojai tampa svarbūs sprendžiant miesto savivaldos klausimą. Kaip ekonomijos ir valsčiaus centras, kuriame sutelktos visos pagrindinės krašto valstybinės institucijos, miestas pareiškia norįs gauti pilnavertes miesto teises ir herbą, o miestiečiai – daugiau laisvių sau, kas padarytų juos lygesnius su bajorais, nors tam šie labai priešinasi. Magdeburgo teisės privilegija Šiauliams suteikiama dar 1713 m., bet ji taip ir neįgyvendinama. Šios įgytos teisės virtimo realybe reikia laukti beveik 80 metų – 1791 m. miestui pavyksta pasiekti savo tikslą. Valdovas Stanislovas Augustas patvirtina laisvojo miesto teisę ir jis pagaliau tampa savarankiškas, savivaldus, o miestiečių statusas pradeda prilygti vietos bajorams, ima kurtis bendros socialinės sąjungos.

Foto 1

Šiaulių miesto herbas.

Foto 2

Augusto privilegijos spalvota.

Foto 3

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio suteikta savivaldos privilegija Šiauliams su miesto herbu.

The post Šiauliai tampa visateisiu miestu appeared first on Šiaulių Istorija.

Miestas Antano Tyzenhauzo administracijos laikais

Šiaulių TIC — Tue, 23 Jan 2018 19:28:27 +0000

Ne visos priverstinės reformos atneša vien tik blogus padarinius ir nepasiūloma jokių naudingų naujovių, kurių kraštui trūko iki tol. Taip pat ne visi tironai gali būti tik valdžios ištroškę savimylos, kurie neturi nė kruopelytės novatoriško, pažangaus mąstymo. Spartėjantį Šiaulių miesto kilimą paskatino griežtas reformatorius.

1764 m. Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Poniatovskis išperka Šiaulių ekonomijos žemes ir kartu su kitomis žemėmis perduoda administruoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonomijų administratoriui Antanui Tyzenhauzui. Su šiuo žmogumi sietinas Šiaulių pakilimas. Siekdamas kiek įmanoma Šiaulių ekonomiją, kaip ir kitas, paversti labiau klestinčia, kad ji galėtų duoti daugiau pinigų valdovui, A. Tyzenhauzas išsikėlė pagrindinius tikslus: įkurti kuo daugiau palivarkų (dvaro ūkinių ir administracinių kompleksų), kur lažininkai galėtų priverstinai dirbti su moderniausia to laiko žemės ūkio technika; steigti manufaktūras (dirbtuves, paremtas rankų darbu), kuriose būtų naudojamasi nemokama darbo jėga; sudaryti palankias sąlygas prekybai sutvarkant sausumos ir vandens kelius bei tobulinant ir plečiant amatus. Per pirmus trejus metus mieste jau stovėjo nauja plytinė, vėjinis malūnas, miestiečiai prilyginti valstiečiams, išskyrus sklypininkus ir žydus, ir turėjo eiti į lažą (priverstinius darbus) dvare, mokėti činšą (mokesčius). Mokesčiai augo ir atsirado vis naujų, kas greitai sukėlė daugumos miesto gyventojų nepasitenkinimą tokiais A. Tyzenhauzo sprendimais ir naujovėmis valdant ekonomiją. Šis nepasitenkinimas išaugo į 1769 m. valstiečių sukilimą, kuriame dalyvavo ir miestiečiai. Pastarieji nesugebėjo likti vieningi, susiskaldė į skirtingas grupes, tad sukilimas buvo greitai numalšintas, sukilėliams taip ir nepasiekus išsikeltų tikslų ir reikalavimų, o reformos, paskatinusios šį sukilimą, ne tik kad nebuvo panaikintos, bet išliko net po A. Tyzenhauzo nušalinimo nuo jo pareigų 1780 m. Kad ir kaip ten būtų, Šiaulių, kaip ekonomijos centro, reikšmė ir svarba augo – miestas plėtėsi, atsirado naujų institucijų. 1775 m. į Šiaulius perkeliami bajorų Pilies ir Žemės teismai, apskrities iždas, vėliau vežami mokesčiai iš visos ekonomijos teritorijų, pradeda veikti bajorų seimeliai, kurie gali išsirinkti ir siųsti savo atstovą į valstybės seimą. A. Tyzenhauzo valdymo laikotarpiu Šiauliai iš medinės gyvenvietės tapo miestu, kuriame vienas po kito pradėjo dygti mūriniai, ilgaamžiai ir prabangesni pastatai, nutiestos naujos, tiesios gatvės.

Visa tai tapo įmanoma dėl sėkmingai plėtotos A. Tyzenhauzo programos, kurios vienas iš svarbiausių uždavinių buvo steigti pramonės įmones, amatus ir manufaktūras. Prasideda Šiaulių, kaip pramoninio miesto, gyvavimo etapas. Be 1767 m. įsteigtos plytinės, įkurta lininių audinių manufaktūra, vadovaujama audėjo iš Šveicarijos, kuris atsivežė tuziną darbuotojų iš savo šalies. Tad neatsitiktinai vietovė, kurioje buvo pastatyta manufaktūra, pavadinama Šveicarija. XVIII a. pabaigos Šiauliai turėjo įvairių sričių amatininkų: mūrininkų, dailidžių, stiklių, vinių gamintojų, skardžių, kalvių, šaltkalvių, tekintojų, račių, kubilių ir pan.

Foto 1

Foto 1

Antanas Tyzenhauzas.

The post Miestas Antano Tyzenhauzo administracijos laikais appeared first on Šiaulių Istorija.