Miestas Antano Tyzenhauzo administracijos laikais
Ne visos priverstinės reformos atneša vien tik blogus padarinius ir nepasiūloma jokių naudingų naujovių, kurių kraštui trūko iki tol. Taip pat ne visi tironai gali būti tik valdžios ištroškę savimylos, kurie neturi nė kruopelytės novatoriško, pažangaus mąstymo. Spartėjantį Šiaulių miesto kilimą paskatino griežtas reformatorius.
1764 m. Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Poniatovskis išperka Šiaulių ekonomijos žemes ir kartu su kitomis žemėmis perduoda administruoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonomijų administratoriui Antanui Tyzenhauzui. Su šiuo žmogumi sietinas Šiaulių pakilimas. Siekdamas kiek įmanoma Šiaulių ekonomiją, kaip ir kitas, paversti labiau klestinčia, kad ji galėtų duoti daugiau pinigų valdovui, A. Tyzenhauzas išsikėlė pagrindinius tikslus: įkurti kuo daugiau palivarkų (dvaro ūkinių ir administracinių kompleksų), kur lažininkai galėtų priverstinai dirbti su moderniausia to laiko žemės ūkio technika; steigti manufaktūras (dirbtuves, paremtas rankų darbu), kuriose būtų naudojamasi nemokama darbo jėga; sudaryti palankias sąlygas prekybai sutvarkant sausumos ir vandens kelius bei tobulinant ir plečiant amatus. Per pirmus trejus metus mieste jau stovėjo nauja plytinė, vėjinis malūnas, miestiečiai prilyginti valstiečiams, išskyrus sklypininkus ir žydus, ir turėjo eiti į lažą (priverstinius darbus) dvare, mokėti činšą (mokesčius). Mokesčiai augo ir atsirado vis naujų, kas greitai sukėlė daugumos miesto gyventojų nepasitenkinimą tokiais A. Tyzenhauzo sprendimais ir naujovėmis valdant ekonomiją. Šis nepasitenkinimas išaugo į 1769 m. valstiečių sukilimą, kuriame dalyvavo ir miestiečiai. Pastarieji nesugebėjo likti vieningi, susiskaldė į skirtingas grupes, tad sukilimas buvo greitai numalšintas, sukilėliams taip ir nepasiekus išsikeltų tikslų ir reikalavimų, o reformos, paskatinusios šį sukilimą, ne tik kad nebuvo panaikintos, bet išliko net po A. Tyzenhauzo nušalinimo nuo jo pareigų 1780 m. Kad ir kaip ten būtų, Šiaulių, kaip ekonomijos centro, reikšmė ir svarba augo – miestas plėtėsi, atsirado naujų institucijų. 1775 m. į Šiaulius perkeliami bajorų Pilies ir Žemės teismai, apskrities iždas, vėliau vežami mokesčiai iš visos ekonomijos teritorijų, pradeda veikti bajorų seimeliai, kurie gali išsirinkti ir siųsti savo atstovą į valstybės seimą. A. Tyzenhauzo valdymo laikotarpiu Šiauliai iš medinės gyvenvietės tapo miestu, kuriame vienas po kito pradėjo dygti mūriniai, ilgaamžiai ir prabangesni pastatai, nutiestos naujos, tiesios gatvės.
Visa tai tapo įmanoma dėl sėkmingai plėtotos A. Tyzenhauzo programos, kurios vienas iš svarbiausių uždavinių buvo steigti pramonės įmones, amatus ir manufaktūras. Prasideda Šiaulių, kaip pramoninio miesto, gyvavimo etapas. Be 1767 m. įsteigtos plytinės, įkurta lininių audinių manufaktūra, vadovaujama audėjo iš Šveicarijos, kuris atsivežė tuziną darbuotojų iš savo šalies. Tad neatsitiktinai vietovė, kurioje buvo pastatyta manufaktūra, pavadinama Šveicarija. XVIII a. pabaigos Šiauliai turėjo įvairių sričių amatininkų: mūrininkų, dailidžių, stiklių, vinių gamintojų, skardžių, kalvių, šaltkalvių, tekintojų, račių, kubilių ir pan.
Palikti atsiliepimą