Miesto pramonės kūrimasis
Ekonominį ir pramoninį miesto potencialą skatino besikuriančios vietos įmonės. XIX a. pradžios Šiaulius galima vadinti agrariniu ir prekybiniu miestu, kuriame didžioji gyventojų dalis vertėsi žemdirbyste, nors ir neturėdama nuosavos žemės. Tai pradėjo keistis ties amžiaus viduriu, kai mieste sparčiai ėmė daugėti gyventojų žydų, kurie žemdirbyste nesivertė, bet užsiėmė prekyba. Klestint žemės ūkiui, palankiausias sąlygas turėjo vystytis maisto pramonė, iš kurios geriausiai sekėsi alaus darykloms ir degtinės varykloms, kaip ir kituose to meto Lietuvos gubernijų miestuose, bet greitai šis verslas susidūrė su rimta problema – valdžia uždėjo milžiniškus akcizo mokesčius gėrimams, kurie buvo gaminami mieste, o dvaruose gaminamos produkcijos tai niekaip nepalietė, nes jai joks mokestis nebuvo taikomas. 1875 m. pradėjus formuotis stambiajai pramonei, Šiaulių miesto amatai ir smulkioji pramonė buvo priešpaskutinėje vietoje tarp Kauno gubernijos apskričių centrų, tačiau XX a. pradžioje, nuolat augant amatininkų skaičiui, miestas tapo smulkiosios pramonės centru ir buvo pirmas gubernijoje po Kauno.
Stambioji pramonė XIX–XX a. sandūroje pradeda funkcionuoti visu pajėgumu, nė kiek neatsilikdama nuo kitų regiono ar gubernijos miestų. Jai galimai padėjo atsirasti nutiesti prekybiniai sausumos keliai ir centrinės Rusijos imperijos valdžios importo ribojimai. Čia reikia atkreipti dėmesį ir į susikūrusias kelias pramonės šakas. Pirmiausiai tai gyvulinių žaliavų apdorojimo pramonė, kuri buvo silpna iki pat XIX a. pabaigos, tačiau vėliau taip stipriai išaugo, kad odų apdorojimo srityje Šiauliai iškart ėjo po Vilniaus. Tam pradžią padarė vienas iš sėkmingiausių visų laikų Lietuvos verslininkų Ch. Frenkelis, 1879 m. Šiauliuose įkūręs odų apdirbimo įmonę. Iš pradžių ją sudarė du maži mediniai nameliai, kurie ilgainiui virto didžiuliu mūrinių pastatų kompleksu. Dėl jo įdiegtų naujovių odos apdirbimo gamyba pradėjo stipriai modernėti, o jo gaminius netruko pastebėti ir įvertinti ne tik lietuviškų gubernijų ir Rusijos imperijos, bet ir Vakarų rinka. 1905 m. Paryžiaus ir Briuselio pasaulinėse parodose Ch. Frenkelio fabriko apdirbtos odos pripažintos geriausios ir gavo aukščiausius įvertinimus. Po tokios stulbinamos verslininko sėkmės jo pėdomis pradėjo sekti kiti mieste gyvenę ir į jį atvykstantys verslo žmonės, kurie sukruto steigti savo įmones. Įkurti brolių Rogalinų (1894 m.) ir Nurokų (1898 m.) fabrikai nuolatos augo ir didino darbuotojų skaičių. Ch. Frenkelio fabrikas greitai tapo didžiausiu odų fabriku visoje Rusijos imperijoje, nuo 1905 iki 1914 m. įmonės apyvarta išaugo daugiau nei dvigubai – nuo 7 iki 15 milijonų rublių. Fabrikas išgarsėjo raudonais batų padais, kurie buvo ypač mėgstami ir vertinami. Nuo šių odos apdirbimo fabrikų kiek atsiliko muilo gamybos įmonės.
Pradėjo kurtis maisto pramonės įmonės, iš kurių didžiausios buvo J. Podliašuko tabako fabrikas, įsteigtas 1879 m. (jo sėkmingą veiklą sustabdė didėjančios akcizų rinkliavos ir 1892 m. kilęs gaisras, po kurio įmonė nebepajėgė konkuruoti rinkoje); brolių Kaganų saldainių ir šokolado fabrikas (įsteigtas 1892 m.), kuriame 1912 m. dirbo 250 darbininkų; 1913 m. pradėjusi veikti pirmoji lietuvių saldainių dirbtuvė „Birutė“, kurios savininkas buvo V. Vaitkus.
Mieste taip pat vystėsi, kad ir ne taip žymiai, ypač po 1905–1907 m. revoliucijos Rusijoje, popieriaus ir poligrafijos pramonė. Daugiausiai vyravo spaustuvės. 1882 m. buvo įkurta J. Volbergo ir F. Leivando (vėliau perpirkta B. Šapiro), 1896 m. – J. Fridmano spaustuvė. Būta ir smulkesnių medžio ir metalo apdirbimo pramonės šakų atstovų.
Su šiomis pramonės šakomis rimčiausiai konkuravo grafų Zubovų Aleksandrijos ir Gubernijos dvarų pramonė. Gubernijoje buvo sukurtas ištisas pramoninis priemiestis. Dvaro alaus darykla klestėjo, jai nebuvo taikomi akcizo mokesčiai. Ji tapo viena iš geriausių Rusijos imperijos alaus daryklų.
XIX a. nelabai kaip sekėsi manufaktūrinėms įmonėms, kurių buvo labai nedaug, o ir tos pačios greitai užsidarydavo, pvz., vos metus sugebėjusi išsilaikyti vietinio pirklio M. H. Nuroko kartu su austru T. Kiuneliu 1858 m. įsteigta šilko ir vilnos gaminių manufaktūra, tačiau jau amžiaus pabaigoje Šiauliai tampa manufaktūrinių prekių paskirstymo centru, kur klesti N. Zubovo „Progreso“ prekybos namai, M. Iserlio ir J. Podliašuko tabako ir kt. krautuvės.
Palikti atsiliepimą