Kultūrinis miesto gyvenimas – bundančios sąmonės aušra
Sustiprėjus miesto ekonomikai ir administraciniam aparatui, ėmė kurtis įvairios organizacijos, judėjimai ir pan. Kuriantis naujoms švietimo, medicinos įstaigoms, daugėjo ir inteligentijos, nes dauguma jos atstovų tradiciškai iki tol dirbo biudžetinėse įstaigose, įsikūrusiose kitose Rusijos imperijos vietovėse. Inteligentai suskato burtis į organizacijas, komitetus, draugijas, klubus. Šiauliams šiame istorijos procese buvo lemta tapti vienu iš svarbiausių lietuviškos inteligentijos telkimosi ir veiklos židinių. Ypač svarbi Šiaulių miesto gimnazija, kurioje buvo ne tik ugdomi jaunieji intelektualai, bet ir skatinama jų veikla. Pagrindiniai kultūrinio miesto gyvenimo organizatoriai paprastai buvo buvę gimnazijos mokiniai ir jų mokytojai. Bajorija su grafais Zubovais priešakyje labai pagelbėjo savanoriškai įsitraukę į veiklos organizavimą ir mecenavimą.
Šiame švietėjų būryje išsiskyrė vienas dvasininkų atstovas, mokslus Varnių kunigų seminarijoje baigęs, entuziastingas ir veiklumu pasižymintis Žemaičių vyskupijos kancleris Ignacas Štachas, kuris XIX a. pirmosios pusės pabaigoje buvo paskirtas eiti kunigo pareigas Šiauliuose. Šis žmogus buvo vienas iš pirmųjų blaivybės skelbėjų Lietuvoje, kuris vėliau savo pavyzdžiu užkrėtė ir įkvėpė Motiejų Valančių pradėti blaivybės sąjūdžio veiklą. I. Štachas, be tiesioginių pareigų, būdamas inteligentas, švietėjas, istorikas, greitai pastebėjo, kad viena iš reikšmingiausių visuomenės tamsuoliškumo ir pavergimo priežasčių yra carinėje Rusijoje išvešėjęs smuklių tinklas, kuris skatina stiprų girtuokliavimą. Jis su bendraminčiais pradėjo steigti blaivybės brolijas, o to rezultatas – jo tarnystės metais Šiauliuose žymiai sumažėjo vietų, prekiaujančių alkoholiu. I. Štachas prisidėjo prie Šiaulių bažnyčios remonto darbų, o jo autoritetas mieste buvo didelis. Ne veltui Šiauliuose apsilankęs vyskupas M. Valančius vėliau rašė, kad šiauliečiai labai myli kunigus, o jų bažnyčia verta būti katedra.
1860–1861 m. vietos bajorų ir valdininkų dėka įsteigiama Visuomeninė biblioteka, tuo metu buvusi viena iš pirmųjų bibliotekų Lietuvos istorijoje, kurioje, be lenkiškos literatūros, netrūko ir filosofijos, gamtos, teisės mokslo darbų. Deja, 1864 m. nuslopinus sukilimą, ji uždaryta. Po Visuomeninės bibliotekos uždarymo visi jos turėti fondai perėjo ir papildė gimnazijos bibliotekos fondus, kuri tapo svarbiausia biblioteka, turinčia įvairaus turinio leidinių. 1883 m. V. Bielskis iš savo lėšų įsteigė slaptą bibliotekėlę, kur buvo saugomos paties V. Bielskio, N. Černyševskio, kitų rusų ir Vakarų revoliucionierių demokratų veikalai. Šią bibliotekėlę caro valdžia norėjo uždaryti, bet to padaryti nepavyko, nes ji buvo įkurta grafo V. Zubovo namuose. Ši biblioteka ypač buvo svarbi skatinant pažangias jaunimo pažiūras. 1900 m. atkuriama Viešoji biblioteka ir patvirtinama jos draugija, kuriai pirmininkauja V. Zubovas, o nariai yra tokios asmenybės kaip K. Šalkauskis, K. Venclauskis, V. Bielskis, B. Nurokas ir kt. Draugijų ir kitų organizacijų buvo steigiama ir daugiau. 1868 m. įkurtas Piliečių klubas, kuriame daugiausiai būrėsi rusų tautybės inteligentai – gimnazijos mokytojai ir valdininkai, siekiantys turiningai praleisti laisvalaikį. Šis klubas turėjo savo bibliotekėlę, skaityklą, mėgėjų dramos būrelį ir pan., taip pat rengė koncertus, įvairius meninius pasirodymus. Dar viena labai aktyvi organizacija, įkurta 1908 m., – literatūros, dramos ir muzikos draugija „Varpas“, gyvavusi vos šešetą metų, per kuriuos spėjo nuveikti labai daug. Jos veikla apėmė didžiąją miesto lietuvių kultūrinio gyvenimo dalį. Tai buvo draugija, kuri veikė kaip kultūrinė institucija: turėjo savo valdybą, nuomojosi patalpas kelių šimtų vietų salei su scena, bibliotekai su skaitykla, disponavo savo finansais. Nors didžiausią dėmesį skyrė teatrui ir spektakliams kurti, taip pat turėjo 80 narių chorą, skaitovų ir muzikantų. Aktyviai reiškėsi katalikiškos organizacijos: Šv. Juozapo darbininkų katalikų draugija (vėliau perorganizuota į Šiaulių krikščionių Šv. Juozapo savitarpio pašalpos draugiją), Lietuvių katalikų blaivybės draugijos Šiaulių skyrius, katalikėms darbininkėms ir tarnaitėms skirtas „Darbo“ ratelis ir pan. Po 1905–1907 m. revoliucijos pastebimas žydų visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo suaktyvėjimas: 1909–1911 m. veiklą plėtoja Kauno žydų literatūrinės draugijos Šiaulių skyrius, 1912 m. įsteigiama žydų muzikos ir dramos bei dainavimo draugija „Gazomir“, kuri rengia koncertus, spektaklius, muzikos ir literatūros vakarus.
Dar vienas reikšmingas Šiaulių kultūrinio gyvenimo akcentas – parodos. Tai viena iš ryškiausių to meto miesto kultūrinio gyvenimo apraiškų ir aktyvių grafo N. Zubovo, padedamo apskrities dvarininkų, pastangų rezultatas. Parodose demonstruojant žemės ūkio įrankius, mašinas, gyvūnus siekta skatinti žemės ūkio ir pramonės vystymąsi. Eksponatai buvo vežami ne tik iš Lietuvos gubernijų, bet taip pat iš Kuršo, Suvalkų, Minsko, Vitebsko, Pavyslio gubernijų ir Prūsijos sričių. Pirma paroda surengta 1875 m., antra – 1876 m., trečia – 1879 m., o vėliau – apytikriai kas trejus metus. 1914 m. tarp parodos renginių buvo ir „Varpo“ draugijos teatro trupės ir choro pasirodymai. Visi šie renginiai būdavo organizuojami specialiai tam parengtame plote, didelėje Parodų aikštėje, kurios centre stovėjo įspūdingas paviljono pastatas, aplink kurį sukdavosi visas veiksmas. Ši aikštė buvo įkurta atokiau nuo miesto centro, maždaug ten pat, kur dabar stovi Respublikinė Šiaulių ligoninė.
Literatūros srityje tarp aktyvių šiauliečių figūravo tokie asmenys kaip lietuviškų ūkininkų kalendorių kūrėjas Laurynas Ivinskis, Bogdanas ir Mykolas Oginskiai, Šiaulių apskrities maršalkos raštininkas Aleksandras Mora, aušrininkas Juozapas Miliauskas-Miglovara, visuomenės ir kultūros veikėjas Povilas Višinskis, jo įkvėpta pradėjusi rašyti Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras.
Lietuviško teatro pradžia tiek Šiauliuose, tiek Lietuvoje sietina su vadinamaisiais „lietuviškais vakarais“. Rusijos imperijos valdžioje gyvenantiems lietuviams tai buvo pati prieinamiausia kultūrinės ir politinės veiklos forma kovojant dėl nacionalinio išsivadavimo. Šiauliuose tokie vakarai vykdavo prisidengiant gegužinėmis, kurios nuo 1894 m. buvo rengiamos Aleksandrijoje, grafų Zubovų dvaruose. 1904 m. spalio 31 d. Šiauliuose, daugiausiai Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių pastangomis, pirmą kartą Lietuvoje suorganizuojamas viešas spektaklis „Amerika pirtyje“, kas iki tol atrodė neįmanoma caro valdomoje imperijoje. Po šio ir keleto kitų viešų teatro vakarų aplink Venclauskius susibūrusi kultūros veikėjų grupė pastato keletą spektaklių, tarp jų ir pagal Antono Čechovo pjeses, o 1905–1909 m. aktyvia teatrine veikla Šiauliuose užsiimantis vietos gimnazijos auklėtinis J. Misius pastato apie 12 spektaklių.
Pirmasis kino teatras „Elektro-Biografas Modern iš Paryžiaus“ Šiauliuose įkurtas dar 1909 m. Teatrą aptarnavo specialiai įrengta elektros stotelė, dėl to vietiniai įstaigą vadino „elektriniu teatru“. Teatre buvo įrengta 180 vietų salė. Antrasis kino teatras, pavadintas „Fantazija“, įkurtas 1912 m. Jame buvo 400 vietų salė, o per pertraukas ir seansus grodavo styginis orkestras. Kino teatras „Fantazija“ buvo pripažintas geriausiu visos Kauno gubernijos provincijos kino teatru.
Palikti atsiliepimą