XIX–XX a. pr. Šiauliai Rusijos imperijos gniaužtuose – Šiaulių Istorija

Kultūrinis miesto gyvenimas – bundančios sąmonės aušra

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 17:51:42 +0000

Sustiprėjus miesto ekonomikai ir administraciniam aparatui, ėmė kurtis įvairios organizacijos, judėjimai ir pan. Kuriantis naujoms švietimo, medicinos įstaigoms, daugėjo ir inteligentijos, nes dauguma jos atstovų tradiciškai iki tol dirbo biudžetinėse įstaigose, įsikūrusiose kitose Rusijos imperijos vietovėse. Inteligentai suskato burtis į organizacijas, komitetus, draugijas, klubus. Šiauliams šiame istorijos procese buvo lemta tapti vienu iš svarbiausių lietuviškos inteligentijos telkimosi ir veiklos židinių. Ypač svarbi Šiaulių miesto gimnazija, kurioje buvo ne tik ugdomi jaunieji intelektualai, bet ir skatinama jų veikla. Pagrindiniai kultūrinio miesto gyvenimo organizatoriai paprastai buvo buvę gimnazijos mokiniai ir jų mokytojai. Bajorija su grafais Zubovais priešakyje labai pagelbėjo savanoriškai įsitraukę į veiklos organizavimą ir mecenavimą.

Šiame švietėjų būryje išsiskyrė vienas dvasininkų atstovas, mokslus Varnių kunigų seminarijoje baigęs, entuziastingas ir veiklumu pasižymintis Žemaičių vyskupijos kancleris Ignacas Štachas, kuris XIX a. pirmosios pusės pabaigoje buvo paskirtas eiti kunigo pareigas Šiauliuose. Šis žmogus buvo vienas iš pirmųjų blaivybės skelbėjų Lietuvoje, kuris vėliau savo pavyzdžiu užkrėtė ir įkvėpė Motiejų Valančių pradėti blaivybės sąjūdžio veiklą. I. Štachas, be tiesioginių pareigų, būdamas inteligentas, švietėjas, istorikas, greitai pastebėjo, kad viena iš reikšmingiausių visuomenės tamsuoliškumo ir pavergimo priežasčių yra carinėje Rusijoje išvešėjęs smuklių tinklas, kuris skatina stiprų girtuokliavimą. Jis su bendraminčiais pradėjo steigti blaivybės brolijas, o to rezultatas – jo tarnystės metais Šiauliuose žymiai sumažėjo vietų, prekiaujančių alkoholiu. I. Štachas prisidėjo prie Šiaulių bažnyčios remonto darbų, o jo autoritetas mieste buvo didelis. Ne veltui Šiauliuose apsilankęs vyskupas M. Valančius vėliau rašė, kad šiauliečiai labai myli kunigus, o jų bažnyčia verta būti katedra.

1860–1861 m. vietos bajorų ir valdininkų dėka įsteigiama Visuomeninė biblioteka, tuo metu buvusi viena iš pirmųjų bibliotekų Lietuvos istorijoje, kurioje, be lenkiškos literatūros, netrūko ir filosofijos, gamtos, teisės mokslo darbų. Deja, 1864 m. nuslopinus sukilimą, ji uždaryta. Po Visuomeninės bibliotekos uždarymo visi jos turėti fondai perėjo ir papildė gimnazijos bibliotekos fondus, kuri tapo svarbiausia biblioteka, turinčia įvairaus turinio leidinių. 1883 m. V. Bielskis iš savo lėšų įsteigė slaptą bibliotekėlę, kur buvo saugomos paties V. Bielskio, N. Černyševskio, kitų rusų ir Vakarų revoliucionierių demokratų veikalai. Šią bibliotekėlę caro valdžia norėjo uždaryti, bet to padaryti nepavyko, nes ji buvo įkurta grafo V. Zubovo namuose. Ši biblioteka ypač buvo svarbi skatinant pažangias jaunimo pažiūras. 1900 m. atkuriama Viešoji biblioteka ir patvirtinama jos draugija, kuriai pirmininkauja V. Zubovas, o nariai yra tokios asmenybės kaip K. Šalkauskis, K. Venclauskis, V. Bielskis, B. Nurokas ir kt. Draugijų ir kitų organizacijų buvo steigiama ir daugiau. 1868 m. įkurtas Piliečių klubas, kuriame daugiausiai būrėsi rusų tautybės inteligentai – gimnazijos mokytojai ir valdininkai, siekiantys turiningai praleisti laisvalaikį. Šis klubas turėjo savo bibliotekėlę, skaityklą, mėgėjų dramos būrelį ir pan., taip pat rengė koncertus, įvairius meninius pasirodymus. Dar viena labai aktyvi organizacija, įkurta 1908 m., – literatūros, dramos ir muzikos draugija „Varpas“, gyvavusi vos šešetą metų, per kuriuos spėjo nuveikti labai daug. Jos veikla apėmė didžiąją miesto lietuvių kultūrinio gyvenimo dalį. Tai buvo draugija, kuri veikė kaip kultūrinė institucija: turėjo savo valdybą, nuomojosi patalpas kelių šimtų vietų salei su scena, bibliotekai su skaitykla, disponavo savo finansais. Nors didžiausią dėmesį skyrė teatrui ir spektakliams kurti, taip pat turėjo 80 narių chorą, skaitovų ir muzikantų. Aktyviai reiškėsi katalikiškos organizacijos: Šv. Juozapo darbininkų katalikų draugija (vėliau perorganizuota į Šiaulių krikščionių Šv. Juozapo savitarpio pašalpos draugiją), Lietuvių katalikų blaivybės draugijos Šiaulių skyrius, katalikėms darbininkėms ir tarnaitėms skirtas „Darbo“ ratelis ir pan. Po 1905–1907 m. revoliucijos pastebimas žydų visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo suaktyvėjimas: 1909–1911 m. veiklą plėtoja Kauno žydų literatūrinės draugijos Šiaulių skyrius, 1912 m. įsteigiama žydų muzikos ir dramos bei dainavimo draugija „Gazomir“, kuri rengia koncertus, spektaklius, muzikos ir literatūros vakarus.

Dar vienas reikšmingas Šiaulių kultūrinio gyvenimo akcentas – parodos. Tai viena iš ryškiausių to meto miesto kultūrinio gyvenimo apraiškų ir aktyvių grafo N. Zubovo, padedamo apskrities dvarininkų, pastangų rezultatas. Parodose demonstruojant žemės ūkio įrankius, mašinas, gyvūnus siekta skatinti žemės ūkio ir pramonės vystymąsi. Eksponatai buvo vežami ne tik iš Lietuvos gubernijų, bet taip pat iš Kuršo, Suvalkų, Minsko, Vitebsko, Pavyslio gubernijų ir Prūsijos sričių. Pirma paroda surengta 1875 m., antra – 1876 m., trečia – 1879 m., o vėliau – apytikriai kas trejus metus. 1914 m. tarp parodos renginių buvo ir „Varpo“ draugijos teatro trupės ir choro pasirodymai. Visi šie renginiai būdavo organizuojami specialiai tam parengtame plote, didelėje Parodų aikštėje, kurios centre stovėjo įspūdingas paviljono pastatas, aplink kurį sukdavosi visas veiksmas. Ši aikštė buvo įkurta atokiau nuo miesto centro, maždaug ten pat, kur dabar stovi Respublikinė Šiaulių ligoninė.

Literatūros srityje tarp aktyvių šiauliečių figūravo tokie asmenys kaip lietuviškų ūkininkų kalendorių kūrėjas Laurynas Ivinskis, Bogdanas ir Mykolas Oginskiai, Šiaulių apskrities maršalkos raštininkas Aleksandras Mora, aušrininkas Juozapas Miliauskas-Miglovara, visuomenės ir kultūros veikėjas Povilas Višinskis, jo įkvėpta pradėjusi rašyti Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras.

Lietuviško teatro pradžia tiek Šiauliuose, tiek Lietuvoje sietina su vadinamaisiais „lietuviškais vakarais“. Rusijos imperijos valdžioje gyvenantiems lietuviams tai buvo pati prieinamiausia kultūrinės ir politinės veiklos forma kovojant dėl nacionalinio išsivadavimo. Šiauliuose tokie vakarai vykdavo prisidengiant gegužinėmis, kurios nuo 1894 m. buvo rengiamos Aleksandrijoje, grafų Zubovų dvaruose. 1904 m. spalio 31 d. Šiauliuose, daugiausiai Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių pastangomis, pirmą kartą Lietuvoje suorganizuojamas viešas spektaklis „Amerika pirtyje“, kas iki tol atrodė neįmanoma caro valdomoje imperijoje. Po šio ir keleto kitų viešų teatro vakarų aplink Venclauskius susibūrusi kultūros veikėjų grupė pastato keletą spektaklių, tarp jų ir pagal Antono Čechovo pjeses, o 1905–1909 m. aktyvia teatrine veikla Šiauliuose užsiimantis vietos gimnazijos auklėtinis J. Misius pastato apie 12 spektaklių.

Pirmasis kino teatras „Elektro-Biografas Modern iš Paryžiaus“ Šiauliuose įkurtas dar 1909 m. Teatrą aptarnavo specialiai įrengta elektros stotelė, dėl to vietiniai įstaigą vadino „elektriniu teatru“. Teatre buvo įrengta 180 vietų salė. Antrasis kino teatras, pavadintas „Fantazija“, įkurtas 1912 m. Jame buvo 400 vietų salė, o per pertraukas ir seansus grodavo styginis orkestras. Kino teatras „Fantazija“ buvo pripažintas geriausiu visos Kauno gubernijos provincijos kino teatru.

Foto 1

Šiaulių Gegužinių (1904 m.)

Foto 2

Varpo draugijos nariai (1910 m.)

Foto 3

Amerika pirtyje Palangoje.

Foto 4

Amerika pirtyje Šiauliuose (afiša).

Foto 5

Žemės ūkio parodos.

The post Kultūrinis miesto gyvenimas – bundančios sąmonės aušra appeared first on Šiaulių Istorija.

Švietimas ir švietimasis

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 17:44:33 +0000

XIX a. pradžioje Šiauliuose veikė tik viena parapinė vienklasė mokykla, įkurta prie bažnyčios ir gyvavusi kiek daugiau nei 35 metus, iki 1839 m. Dėl stiprėjančios rusifikacijos ir lėšų miesto biudžete stygiaus pavienių bajorų iniciatyva buvo įsteigtos kelios trumpai gyvavusios mokyklos, kol buvo prieita prie vieningos nuomonės – Šiauliuose reikia steigti gimnaziją. Iš pradžių 1839 m. įkuriama penkių klasių mokykla apskrities bajorams, prie kurios vėliau prijungiama parengiamoji klasė. Ši įstaiga tampa mainų objektu. 1851 m. aktyvių vietos bajorų dėka iš Gardino gubernijos, Svisločiaus, atkeliama gimnazija į Šiaulius, mainais į minėtąją apskrities bajorų mokyklą, kuri iškeliama į Svisločių. Taip Šiauliuose atsiranda septynių klasių ir vienos parengiamosios klasės mokykla, pavadinta Šiaulių berniukų gimnazija. Dėl vietos įstatymų iš pradžių gimnaziją lanko tik bajorų vaikai ir apie dešimtadalis miestiečių. Šiai gimnazijai pastatyti savo žemę paaukojo Jonas Jakševičius su sąlyga, kad aukotojo atžala ir dar dvi kartos bus atleistos nuo mokesčio už mokslą. J. Jakševičiaus duktė Stanislava (būsimoji Venclauskienė) tesėjo tėvo valią ir jos uoliai laikėsi tai darydama kiek neįprastu būdu. Ji įsivaikino per 100 beglobių, pamestinukų vaikų, kuriems suteikė savo pavardę, ir taip jiems išrūpino ne tik pastogę, bet ir nemokamą mokslą. Jos vyras Kazimieras Venclauskis šią žmonos veiklą palaikė ir rėmė finansiškai. Gimnazijos pamokose dėstyta lenkų kalba, vyravo unijinė dvasia, tačiau jos mokiniams buvo būdingas iš tėvų paveldėtas „žemaičių bajoro“ identitetas. Ne vienu atveju lenkiškas unijinis patriotizmas, ugdytas gimnazijoje, kartu puoselėjo ir lietuvišką patriotizmą. Šios mokslo įstaigos įtaka buvo milžiniška ne tik mieste, bet ir apskrityje ir kitose aplinkinėse apskrityse.

Šiaulių berniukų gimnazija buvo prieinama tik berniukams, tačiau mergaitės taip pat turėjo alternatyvą, tik ji buvo privati, 1846–1857 m. veikusi parapinė mergaičių mokykla. 1865 m. vienklasėje valdiškoje parapijos mokykloje buvo atidaryta mergaičių pamaina ir 1873 m. šioje mokykloje mergaičių mokėsi jau daugiau nei berniukų. 1898 m. įsteigiama mergaičių gimnazija grafo Vladimiro Zubovo sklype, šią įstaigą jis įsteigė ir išlaikė savo lėšomis. Grafas V. Zubovas ir jo žmona Sofija daug nuveikė miesto ir apylinkės švietimo ir gyventojų išsimokslinimo srityse. Jie savo iniciatyva ir lėšomis įkūrė mokyklas Ginkūnuose (slapta), Naisiuose, Gubernijoje, Dabikinėje, Medemrodėje. Buvo įsteigta ir keletas trumpai gyvavusių pensionų, tarp kurių ir viena išimtis – ilgai veikęs: 1861–1907 m. veikęs privatus tikrasis pensionas 1907 m. perorganizuotas į keturių klasių progimnaziją.

Visų miesto mokyklų veiklą prižiūrėjo 1839–1851 m. apskrities bajorų mokyklos, o nuo 1851 m. – gimnazijos direkcija. Nuslopinus 1863–1864 m. sukilimą, Lietuvoje buvo pradėta diegti rusifikacijos programa, kuri diskriminavo lenkus, lietuvių kultūrą. Mokyklose buvo leidžiama pamokas vesti tik rusų kalba, o lietuvių kalbą vartoti tik kaip pagalbinę pirmaisiais mokymo metais.

Savo ruožtu žydų švietimas organizuotas pagal žydų papročius. Šiaulių žydų vaikai pradinį mokslą įgydavo trijų klasių dvasinėje mokykloje prie kahalo. Tokia pirmos kategorijos trijų klasių valdinė mokykla Šiauliuose atsirado 1853 m. Po šios mokyklos vaikai, įgavę praktinių pagrindų, ruošdavosi dirbti arba tolesnėms studijoms rabinų mokykloje. 1879 m. buvo atidaryta žydų vienklasė mokykla. 1899 m. įsteigiama Šiaulių didžiausio pramonininko Ch. Frenkelio privačiomis lėšomis Talmud Toros pradžios mokykla, skirta skurstančių žydų vaikams.

Foto 1

Šiaulių Talmud Thora žydų mokykla.

Foto 2

Šiaulių berniukų gimnazija.

Foto 3

Šiaulių mergaičių gimnazija.

The post Švietimas ir švietimasis appeared first on Šiaulių Istorija.

Miesto modernėjimas

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 17:41:01 +0000

Dar iki XIX a. pabaigos įrengtas pagrindinių gatvių ir namų apšvietimas, kuriam lėšų skirta iš miesto biudžeto. XX a. apšvietimo įrengimu jau rūpinosi privačios įmonės: Ch. Frenkelio odų fabrikas, brolių Nurokų odų fabrikas, „Birutės“ saldainių fabrikas ir t. t. Auganti pramonė ir prekyba skatino ne tik aktyvesnę pašto tarnybų veiklą, bet ir naujų telekomunikacijos priemonių plitimą. 1865 m. mieste veikė telegrafo stotis, kurios personalą 1890 m. sudarė apie 20 žmonių. 1913 m. Šiaulių pašto-telegrafo kontora turėjo 11 telegrafo aparatų. Miesto vidaus ryšiams palaikyti buvo pradėtas naudoti telefonas, kurio linijai tiesti 1890 m. leidimus gavo pirklys O. Kaganas, grafas N. Zubovas, pirklys L. Gocas. 1911 m. pradėjo veikti Šiaulių telefono stotis.

Foto 1

Zubovų dvaro rūmai.

Foto 2

Pašto telegrafo telefono pastatas.

Foto 3

Grafas Vladimiras Nikolajevičius Zubovas.

The post Miesto modernėjimas appeared first on Šiaulių Istorija.

Miesto pramonės kūrimasis

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 17:34:27 +0000

Ekonominį ir pramoninį miesto potencialą skatino besikuriančios vietos įmonės. XIX a. pradžios Šiaulius galima vadinti agrariniu ir prekybiniu miestu, kuriame didžioji gyventojų dalis vertėsi žemdirbyste, nors ir neturėdama nuosavos žemės. Tai pradėjo keistis ties amžiaus viduriu, kai mieste sparčiai ėmė daugėti gyventojų žydų, kurie žemdirbyste nesivertė, bet užsiėmė prekyba. Klestint žemės ūkiui, palankiausias sąlygas turėjo vystytis maisto pramonė, iš kurios geriausiai sekėsi alaus darykloms ir degtinės varykloms, kaip ir kituose to meto Lietuvos gubernijų miestuose, bet greitai šis verslas susidūrė su rimta problema – valdžia uždėjo milžiniškus akcizo mokesčius gėrimams, kurie buvo gaminami mieste, o dvaruose gaminamos produkcijos tai niekaip nepalietė, nes jai joks mokestis nebuvo taikomas. 1875 m. pradėjus formuotis stambiajai pramonei, Šiaulių miesto amatai ir smulkioji pramonė buvo priešpaskutinėje vietoje tarp Kauno gubernijos apskričių centrų, tačiau XX a. pradžioje, nuolat augant amatininkų skaičiui, miestas tapo smulkiosios pramonės centru ir buvo pirmas gubernijoje po Kauno.

Stambioji pramonė XIX–XX a. sandūroje pradeda funkcionuoti visu pajėgumu, nė kiek neatsilikdama nuo kitų regiono ar gubernijos miestų. Jai galimai padėjo atsirasti nutiesti prekybiniai sausumos keliai ir centrinės Rusijos imperijos valdžios importo ribojimai. Čia reikia atkreipti dėmesį ir į susikūrusias kelias pramonės šakas. Pirmiausiai tai gyvulinių žaliavų apdorojimo pramonė, kuri buvo silpna iki pat XIX a. pabaigos, tačiau vėliau taip stipriai išaugo, kad odų apdorojimo srityje Šiauliai iškart ėjo po Vilniaus. Tam pradžią padarė vienas iš sėkmingiausių visų laikų Lietuvos verslininkų Ch. Frenkelis, 1879 m. Šiauliuose įkūręs odų apdirbimo įmonę. Iš pradžių ją sudarė du maži mediniai nameliai, kurie ilgainiui virto didžiuliu mūrinių pastatų kompleksu. Dėl jo įdiegtų naujovių odos apdirbimo gamyba pradėjo stipriai modernėti, o jo gaminius netruko pastebėti ir įvertinti ne tik lietuviškų gubernijų ir Rusijos imperijos, bet ir Vakarų rinka. 1905 m. Paryžiaus ir Briuselio pasaulinėse parodose Ch. Frenkelio fabriko apdirbtos odos pripažintos geriausios ir gavo aukščiausius įvertinimus. Po tokios stulbinamos verslininko sėkmės jo pėdomis pradėjo sekti kiti mieste gyvenę ir į jį atvykstantys verslo žmonės, kurie sukruto steigti savo įmones. Įkurti brolių Rogalinų (1894 m.) ir Nurokų (1898 m.) fabrikai nuolatos augo ir didino darbuotojų skaičių. Ch. Frenkelio fabrikas greitai tapo didžiausiu odų fabriku visoje Rusijos imperijoje, nuo 1905 iki 1914 m. įmonės apyvarta išaugo daugiau nei dvigubai – nuo 7 iki 15 milijonų rublių. Fabrikas išgarsėjo raudonais batų padais, kurie buvo ypač mėgstami ir vertinami. Nuo šių odos apdirbimo fabrikų kiek atsiliko muilo gamybos įmonės.

Pradėjo kurtis maisto pramonės įmonės, iš kurių didžiausios buvo J. Podliašuko tabako fabrikas, įsteigtas 1879 m. (jo sėkmingą veiklą sustabdė didėjančios akcizų rinkliavos ir 1892 m. kilęs gaisras, po kurio įmonė nebepajėgė konkuruoti rinkoje); brolių Kaganų saldainių ir šokolado fabrikas (įsteigtas 1892 m.), kuriame 1912 m. dirbo 250 darbininkų; 1911 m. pradėjusi veikti pirmoji lietuvių saldainių dirbtuvė „Birutė“, kurios savininkas buvo V. Vaitkus.

Mieste taip pat vystėsi, kad ir ne taip žymiai, ypač po 1905–1907 m. revoliucijos Rusijoje, popieriaus ir poligrafijos pramonė. Daugiausiai vyravo spaustuvės. 1875 m. buvo įkurta J. Volbergo ir F. Leivando (vėliau perpirkta B. Šapiro), 1896 m. – J. Fridmano spaustuvė. Būta ir smulkesnių medžio ir metalo apdirbimo pramonės šakų atstovų.

Su šiomis pramonės šakomis rimčiausiai konkuravo grafų Zubovų Aleksandrijos ir Gubernijos dvarų pramonė. Gubernijoje buvo sukurtas ištisas pramoninis priemiestis. Dvaro alaus darykla klestėjo, jai nebuvo taikomi akcizo mokesčiai. Ji tapo viena iš geriausių Rusijos imperijos alaus daryklų.

XIX a. nelabai kaip sekėsi manufaktūrinėms įmonėms, kurių buvo labai nedaug, o ir tos pačios greitai užsidarydavo, pvz., vos metus sugebėjusi išsilaikyti vietinio pirklio M. H. Nuroko kartu su austru T. Kiuneliu 1858 m. įsteigta šilko ir vilnos gaminių manufaktūra, tačiau jau amžiaus pabaigoje Šiauliai tampa manufaktūrinių prekių paskirstymo centru, kur klesti N. Zubovo „Progreso“ prekybos namai, M. Iserlio ir J. Podliašuko tabako ir kt. krautuvės.

Foto 1

Miesto vaizdas.

Foto 2

Miesto vaizdas.

Foto 3

Gubernijos bravoras.

Foto 4

Frenkelio fabrikas.

The post Miesto pramonės kūrimasis appeared first on Šiaulių Istorija.

Prekybos kelių tiesimas ir miesto augimas

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 17:24:18 +0000

XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje jau yra žinomas detalus Šiaulių vaizdas, kuris užfiksuotas 1800-1801 m. sudarytame miesto plane. Tai pirmas miesto ir vienas iš pirmųjų tokių detalių kartografinių darbų Lietuvos istorijoje. Šiame plane aiškiai matyti, kaip išdėstyti augančio miesto pastatai, gatvės ir tarpmiestiniai keliai. Tiesioginę įtaką miesto augimui ir ekonominiam vystymuisi turėjo prekybiniai keliai. XIX a. pradžioje Šiauliai stovėjo pašto kelių sandūroje, kurių vienas vedė iki pat Palangos, kitas – Panevėžį, o toliau – jau ir į Vilnių. Vėliau, 1835–1858 m., buvo nutiestas labai svarbus iš Rygos per Šiaulius į Tilžę vedantis plentas, kurio reikšmė išaugo dar nepabaigus tiesti, 1853–1856 m. per Krymo karą, kada buvo užblokuoti visi Baltijos jūrų uostai. Tai savo ruožtu lėmė Šiaulių ekonominį pagyvėjimą. Keliais traukė pašto arkliai ir privačios turtingų miestiečių ir valstybės tarnautojų karietos. Netoli Šiaulių, miesto apylinkėse (netoli dabartinių Bubių ir Šaukėnų gyvenviečių), 1825–1831 m. kastas kanalas, žinomas kaip Dubysos–Ventos perkasa, kuris buvo ambicingo projekto, turėjusio sujungti Baltijos ir Juodąją jūras, dalis. Kanalo statyba buvo didžiausi tokio pobūdžio to meto darbai visoje Rusijos imperijoje. Tikėtasi sujungti Nemuno baseiną su Baltijos jūra, nes upės žiotys po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų atiteko Prūsijai, ir Rusijos imperijai prireikė ieškoti kitų būdų pasiekti Baltijos jūros. Statybos nutrūko dėl 1831 m. sukilimo ir vėlesni bandymai jas atnaujinti buvo nevaisingi. Ilgainiui šio kanalo reikšmė sunyko atsiradus kitoms susisiekimo alternatyvoms. Buvo atidaryta Liepojos–Romnų geležinkelio linija (1871 m. rugsėjo 4 d. Kaišiadorių–Liepojos ruožas, 1873 m. lapkričio 1 d. atšaka Radviliškis–Kalkūnai), kuri Šiaulius sujungė su svarbiais Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos, Rusijos punktais. Reikia nepamiršti ir anksčiau nutiesto Rygos–Tauragės plento, todėl miesto augimas tapo nesustabdomas. Per 52 metus (1861–1913 m.) gyventojų skaičius išaugo nuo beveik 6 tūkstančių iki daugiau kaip 23,5 tūkstančio, tai leido Šiauliams tapti antru pagal gyventojų skaičių Kauno gubernijos miestu. Nuo 1861 m. užfiksuotų 467 namų 1910 m. skaičius šoktelėjo iki 1853, iš kurių 221 namas jau buvo mūrinis. XVIII–XIX a. sandūroje pradėta rūpintis miesto apželdinimu, tačiau išskirtiniais žaliaisiais plotais garsėjo tik Didždvaris ir jame įkurtas parkas, kuris ilgainiui tapo atviras visiems miesto gyventojams. Kita vertus, mieste žaliųjų plotų netrūko, nes daug kur buvo įrengti sklypai su sodais.

Foto 1
Foto 2

Foto 1

Šiaulių miesto planas 1800-1801 m.

Foto 2

1871 metai.

The post Prekybos kelių tiesimas ir miesto augimas appeared first on Šiaulių Istorija.

Miesto istorija: nuo sukilimo iki sukilimo

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 17:16:28 +0000

Šiauliai, po daugybės gaisrų, kitų persekiojusių kataklizmų ir stebuklingo gebėjimo po kiekvieno jų atsistatyti, pelnytai gali vadintis miestu feniksu, šis įvaizdis išlieka ir XIX a. Miestą du kartus reikšmingai palietė sukilimai, vykę Rusijos imperijoje, dabartinės Lietuvos teritorijoje: prieš engėjų okupantų valdžią 1830–1831 ir 1863–1864 m. iš pradžių sukilo vietos bajorai, norėję atkurti Abiejų Tautų Respubliką arba savo ankstesnį statusą, kuris Rusijos imperijoje buvo žeminamas, o vėliau – ir paprasti žmonės, studentija. Bet ir prieš tai Šiaulių miestas žinojo, ką reiškia atsidurti tarp dviejų pasaulinių galybių, beveik dviejų skirtingų civilizacijų tarpžemyniniame konflikte – tai Švedų tvano periodas XVII a. ir Šiaurės karas XVIII a. 1812 m. per Šiaulius du kartus peržygiavo Napoleono Bonaparto, Prancūzijos imperatoriaus, kariuomenė. Napoleono administracija Lietuvos miestuose suorganizavo tautinę gvardiją iš miestiečių vyrų viešajai tvarkai palaikyti, kurios pagrindinės funkcijos buvo mokesčių ir prievolių rinkimas, siekiant aprūpinti maistu ir pašaru prancūzų kariuomenę. Ne išimtis buvo ir Šiauliai. Šie taip pat turėjo rūpintis svetimšalių kariuomene, ne tik iškeliaujančia Maskvos link, bet ir grįžtančia po nesėkmingos kampanijos namo. Tai miestui kainavo daug finansinių nuostolių, sunaikinto turto ir žmonių gyvybių, miestas ir vėl sunyko kone perpus.

Caro valdžia nepadėjo padengti šių nuostolių ir dar nespėjęs atsigauti po Napoleono karo 1830 m. miestas vėl atsidūrė karinio konflikto epicentre – sukilimo dalyviai iš Raseinių kaip vieną iš pirmųjų įsitvirtinimo bazių nusprendė pasirinkti Šiaulius. Caro kariuomenė, suvokdama strateginę Šiaulių reikšmę sukilėliams, greitai atakavo miestą ir jį atkovojo, tačiau Šiauliai dar ne kartą keliavo iš rankų į rankas tarp dviejų konflikto pusių, kol galiausiai sukilėliai, pralaimėję lemiamą mūšį prie Talkšos ežero, pasitraukė, o ilgainiui pralaimėjo ir patį sukilimą. Šiauliai už tai vėl brangiai sumokėjo. Dalis miesto gyventojų buvo nuteisti mirties bausme, kiti arba buvo ištremti į Sibirą, arba patys pasitraukė bėgdami nuo represijų. Pačiame mieste, kaip viename iš svarbesnių sukilimo centrų, buvo vykdoma sparti krašto kolonizacija, siekiant stabilizuoti padėtį atkeliamais stačiatikiais, kuriems buvo suteikta nemažai lengvatų. Atrodo, kad ši taktika nelabai pasiteisino, sprendžiant iš negausaus naujakurių skaičiaus. Visgi miestas sugebėjo atsigauti ir atsistatyti, bet ir vėl pateko į dviejų skirtingų pozicijų susidūrimo epicentrą 1863–1864 m. Šį kartą miestui jau nebeprireikė stoti prieš caro armiją. 1863 m. įvykiai paskatino feodalinių santykių krizę, kada neapgalvotas sprendimas turėjo didelės įtakos daugumos žmonių likimams. 1861 m. išleidžiamas įsakas, suteikiantis pilietines laisves iki tol baudžiavoje besikamavusiems valstiečiams, bet nesuteikiantis jiems teisės gauti nors kiek dirbamo žemės ploto nemokamai, kas akimirksniu pavertė juos laisvais, bet bežemiais. Tai išprovokuoja reakcijų ir jas atliepiančių protesto akcijų grandinę imperijoje, pasibaigusią nauju ginkluotu sukilimu prieš caro valdžią. 1863 m. vasario 9 d. generalgubernatorius pranešė Kauno gubernatoriui, kad galimiems neramumams Šiauliuose užkirsti kelią atvyksta du pėstininkų pulkai ir du kavalerijos eskadronai. Dėl šių saugos priemonių Šiauliai nebepateko į sukilėlių rankas, nes atvykusi caro kariuomenė šio posto nebeužleido per visą sukilimą. Kita vertus, ramu tikrai nebuvo, mat prie Šiaulių vyko atkaklios kovos, kurios turėjo įtakos miesto komunikacijų ryšiams su kitais miestais ir pan. Čia sukilėliai su priešo armija susidūrė 22 kartus, nors daugiausiai sukilimo kovų įvyko prie Trakų (23) ir Panevėžio (25). Numalšinus sukilimą, Šiauliai buvo paversti sukilimo dalyvių egzekucijos vieta. Miesto pakraštyje, grafo Zubovo valdose, 1863 m. rugsėjo mėn. – 1864 m. vasario mėn. buvo pakarti ir sušaudyti sukilusių piliečių būrių vadai B. Kvietkauskas, P. Bagdonavičius, A. Kobylinskis, taip pat sukilimo dalyviai J. Morkis, M. Scipionas, K. Brazulis, A. Kučevskis ir kt. Dabar ši vieta, kur palaidoti sukilėliai, žinoma kaip Sukilėlių kalnelis, kuriame stūkso Nepriklausomybės paminklas, pagerbiantis sukilėlius ir saugantis jų kaulus.

Foto 1

1863 metai.

Foto 2

Išgyvenę 1863 m.

Foto 3

1863 m.

Foto 4

Pliateryte – 1831 m. sukilimas.

The post Miesto istorija: nuo sukilimo iki sukilimo appeared first on Šiaulių Istorija.

Šiauliai ant pokyčių slenksčio

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 17:04:49 +0000

Iš karto po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo ir Lietuvos krašto užėmimo Rusijos imperatorė Jekaterina II, remdamasi Rusijos įstatymu „Malonės raštas miestams“, 1785 m. Šiauliams suteikia šias privilegijas ir teises – Šiauliai tampa apskrities centru. Prieš pat Lietuvos krašto atitekimą Rusijos imperijai Šiaulių ekonomijos valdžios vairas pereina Rusijos imperatorės Jekaterinos II favorito grafo Platono Zubovo žinion. Tai svarbus posūkis Šiaulių istorijoje ne tiek dėl P. Zubovo veiklos, kiek dėl vėliau jo valdytų valdų perėjimo jo vyresniajam broliui Dmitrijui, kuris tampa garsios ir daug nusipelniusios Šiauliams ir Lietuvai Zubovų giminės Lietuvos šakos pradininkas. Vietos bajorų galia vis labiau menksta, Rusijos valdžia tiki, kad maištingiausias sluoksnis yra būtent jie. Tuo tarpu vyrauja įsitikinimas, kad miestiečius kur kas lengviau kontroliuoti ir valdyti, kas lemia jų sluoksnio kilimą. Visa miesto valdžia koncentruojasi rotušės tarnautojų ir vadovų rankose, kurių sprendimai dažniausiai yra neatsiejami nuo centrinės valdžios valios, o kultūrinis gyvenimas įprastai priklauso nuo bajoriškos kilmės intelektualų. Šiaulių miesto gyvenimą Rusijos imperijoje geriausiai atspindi keletas skirtingų, bet svarbių veiklos sričių.

Foto 1

Foto 1

Grafas Vladimiras Nikolajevičius Zubovas.

The post Šiauliai ant pokyčių slenksčio appeared first on Šiaulių Istorija.