Miesto istorija: nuo sukilimo iki sukilimo
Šiauliai, po daugybės gaisrų, kitų persekiojusių kataklizmų ir stebuklingo gebėjimo po kiekvieno jų atsistatyti, pelnytai gali vadintis miestu feniksu, šis įvaizdis išlieka ir XIX a. Miestą du kartus reikšmingai palietė sukilimai, vykę Rusijos imperijoje, dabartinės Lietuvos teritorijoje: prieš engėjų okupantų valdžią 1830–1831 ir 1863–1864 m. iš pradžių sukilo vietos bajorai, norėję atkurti Abiejų Tautų Respubliką arba savo ankstesnį statusą, kuris Rusijos imperijoje buvo žeminamas, o vėliau – ir paprasti žmonės, studentija. Bet ir prieš tai Šiaulių miestas žinojo, ką reiškia atsidurti tarp dviejų pasaulinių galybių, beveik dviejų skirtingų civilizacijų tarpžemyniniame konflikte – tai Švedų tvano periodas XVII a. ir Šiaurės karas XVIII a. 1812 m. per Šiaulius du kartus peržygiavo Napoleono Bonaparto, Prancūzijos imperatoriaus, kariuomenė. Napoleono administracija Lietuvos miestuose suorganizavo tautinę gvardiją iš miestiečių vyrų viešajai tvarkai palaikyti, kurios pagrindinės funkcijos buvo mokesčių ir prievolių rinkimas, siekiant aprūpinti maistu ir pašaru prancūzų kariuomenę. Ne išimtis buvo ir Šiauliai. Šie taip pat turėjo rūpintis svetimšalių kariuomene, ne tik iškeliaujančia Maskvos link, bet ir grįžtančia po nesėkmingos kampanijos namo. Tai miestui kainavo daug finansinių nuostolių, sunaikinto turto ir žmonių gyvybių, miestas ir vėl sunyko kone perpus.
Caro valdžia nepadėjo padengti šių nuostolių ir dar nespėjęs atsigauti po Napoleono karo 1830 m. miestas vėl atsidūrė karinio konflikto epicentre – sukilimo dalyviai iš Raseinių kaip vieną iš pirmųjų įsitvirtinimo bazių nusprendė pasirinkti Šiaulius. Caro kariuomenė, suvokdama strateginę Šiaulių reikšmę sukilėliams, greitai atakavo miestą ir jį atkovojo, tačiau Šiauliai dar ne kartą keliavo iš rankų į rankas tarp dviejų konflikto pusių, kol galiausiai sukilėliai, pralaimėję lemiamą mūšį prie Talkšos ežero, pasitraukė, o ilgainiui pralaimėjo ir patį sukilimą. Šiauliai už tai vėl brangiai sumokėjo. Dalis miesto gyventojų buvo nuteisti mirties bausme, kiti arba buvo ištremti į Sibirą, arba patys pasitraukė bėgdami nuo represijų. Pačiame mieste, kaip viename iš svarbesnių sukilimo centrų, buvo vykdoma sparti krašto kolonizacija, siekiant stabilizuoti padėtį atkeliamais stačiatikiais, kuriems buvo suteikta nemažai lengvatų. Atrodo, kad ši taktika nelabai pasiteisino, sprendžiant iš negausaus naujakurių skaičiaus. Visgi miestas sugebėjo atsigauti ir atsistatyti, bet ir vėl pateko į dviejų skirtingų pozicijų susidūrimo epicentrą 1863–1864 m. Šį kartą miestui jau nebeprireikė stoti prieš caro armiją. 1863 m. įvykiai paskatino feodalinių santykių krizę, kada neapgalvotas sprendimas turėjo didelės įtakos daugumos žmonių likimams. 1861 m. išleidžiamas įsakas, suteikiantis pilietines laisves iki tol baudžiavoje besikamavusiems valstiečiams, bet nesuteikiantis jiems teisės gauti nors kiek dirbamo žemės ploto nemokamai, kas akimirksniu pavertė juos laisvais, bet bežemiais. Tai išprovokuoja reakcijų ir jas atliepiančių protesto akcijų grandinę imperijoje, pasibaigusią nauju ginkluotu sukilimu prieš caro valdžią. 1863 m. vasario 9 d. generalgubernatorius pranešė Kauno gubernatoriui, kad galimiems neramumams Šiauliuose užkirsti kelią atvyksta du pėstininkų pulkai ir du kavalerijos eskadronai. Dėl šių saugos priemonių Šiauliai nebepateko į sukilėlių rankas, nes atvykusi caro kariuomenė šio posto nebeužleido per visą sukilimą. Kita vertus, ramu tikrai nebuvo, mat prie Šiaulių vyko atkaklios kovos, kurios turėjo įtakos miesto komunikacijų ryšiams su kitais miestais ir pan. Čia sukilėliai su priešo armija susidūrė 22 kartus, nors daugiausiai sukilimo kovų įvyko prie Trakų (23) ir Panevėžio (25). Numalšinus sukilimą, Šiauliai buvo paversti sukilimo dalyvių egzekucijos vieta. Miesto pakraštyje, grafo Zubovo valdose, 1863 m. rugsėjo mėn. – 1864 m. vasario mėn. buvo pakarti ir sušaudyti sukilusių piliečių būrių vadai B. Kvietkauskas, P. Bagdonavičius, A. Kobylinskis, taip pat sukilimo dalyviai J. Morkis, M. Scipionas, K. Brazulis, A. Kučevskis ir kt. Dabar ši vieta, kur palaidoti sukilėliai, žinoma kaip Sukilėlių kalnelis, kuriame stūkso Nepriklausomybės paminklas, pagerbiantis sukilėlius ir saugantis jų kaulus.
Palikti atsiliepimą