urbanistika – Šiaulių Istorija

Šiauliai dabar

Šiaulių TIC — Sun, 04 Feb 2018 14:28:42 +0000

Šiauliai yra ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas, Šiaurės Lietuvos mokslo, kultūros ir ekonomikos centras, išlaikęs gilias pramonės ir verslių žmonių miesto tradicijas. Tai Lietuvos miestas, kuriame gyvena per 106 tūkstančius gyventojų, bet miesto plotas beveik lygus Klaipėdai, nes sovietmečiu prijungus Zoknių oro uostą ir apylinkes bei pastačius pietinę dalį/rajoną miesto teritorija išaugo dvigubai. Vienu metu Šiauliai buvo trečia pagal dydį Lietuvos gyvenvietė, tik vėliau Ginkūnų mikrorajoną atskyrus nuo miesto, vėl grįžta ketvirtos vietos. Didžiąją gyventojų dalį sudaro lietuviai. Taip buvo ne visada. Dar praėjusio amžiaus pradžioje didžiąją dalį gyventojų sudarė žydai, palikę mieste gilų istorinį, kultūrinį, ekonominį pėdsaką, taip pat rusai, vokiečiai bei kitų tautinių bendrijų nariai.

Šiauliai į savivaldos statybos darbus įsitraukė vos tik Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Pirmosios Lietuvos Respublikos metais būtent Šiauliai sukūrė pirmąją demokratinę savivaldybę Lietuvoje. Tad nieko stebėtino, kad nė mėnesiui nepraėjus po Nepriklausomybės akto paskelbimo, šiauliečiai jau rinkosi į pirmąją miesto Liaudies deputatų tarybos (netrukus pervadintos į Šiaulių savivaldybės tarybą) sesiją, kur išsirinko pirmininką, kurį po poros savaičių pakeitė išrinktas miesto meras.

1993 m. rugsėjo 7 d. Šiaulius aplankė, čia pasimeldė ir ilsėjosi pakeliui į netoli miesto stovintį Kryžių kalną (Jurgaičių piliakalnį) keliavęs popiežius Jonas Paulius II. Po šio vizito jo specialiu dekretu Šiaulių Petro ir Pauliaus bažnyčiai suteiktas katedros titulas, taip paverčiant faktu dar Motiejaus Valančiaus pasakytą teiginį apie jo laikais jau 400 metų čia skaičiavusią Žemaitijos katedrą bei įkuriama Šiaulių vyskupija.

Nuo 1993 m. „Aušros“ muziejus pradeda sparčiai plėsti ir savo žinion perima patalpas/įstaigas: Radijo ir televizijos ir Dviračių muziejai bei Ch. Frenkelio vila. Pastaruosiuose 1995 m. pradedami rekonstrukcijos darbai, po kurių įvykdymo, vila tampa nauja kultūrine-reprezentacine vieta, daugumos mieste vykstančių aukštosios kultūros renginių centras, kurio vidaus patalpose bei vidiniame kieme vyksta parodos, susitikimai su menininkais, koncertai, spektakliai, meno festivaliai. 2009 m. pagal „Aušros“ muziejaus parengtą projektą Lietuvos ir Norvegijos (pagal Norvegijos finansinį mechanizmą) valstybių lėšomis atrestauruotas ir pritaikytas visuomenės reikmėms vienas iš svarbiausių Šiaulių miesto kraštovaizdžio akcentų bei etnokultūros, tradicinių amatų puoselėjimo židinys Žaliūkių malūnas ir greta atstatyta XIX a. malūnininko sodyba. Greta šių projektų, muziejus realizavo vieno savo padalinių, Fotografijos muziejaus rekonstravimo darbus, po kurių buvo pastatytas ketvirtas muziejaus aukštas, paverčiant pastatą keturių auštų statiniu su atvira lankytojams bei renginiams terasa ant stogo. Ši įstaiga vienintelė tokia Lietuvoje, kuri dedikuota fotografijos menui ir technikai.

1997 m. nusprendus reorganizuoti mieste veikusius Šiaulių pedagoginį institutą ir Kauno technologijos universiteto Šiaulių politechnikos fakultetą, įsteigtas Šiaulių universitetas. Metams bėgant aukštojo mokslo įstaiga išaugo, prisijungdama naujas erdves, versdama jas savo padaliniais, kartu mezgė glaudžius tarptautinius ryšius su kitais pasaulio universitetais, tapdama reikšmingu miesto regiono veikėju.

Miestui priklausantis Zoknių oro uostas tarnauja ir kariniams, ir civiliniams tikslams. Viduramžius menančios Šiaulių, kaip krašto gynybos ešafoto, tradicijos išliko: oro uoste veikia karinių oro pajėgų bazė, kurioje nuo 2004 m. dislokuoti NATO naikintuvai, atliekantys oro policijos funkciją Baltijos valstybėse. Greta to, kyla ir leidžiasi tarptautinių kompanijų krovininiai lėktuvai.

2007 m. oficialiai atidaryta sporto, kultūros masinių ir kamerinių renginių daugiafunkcinis kompleksas Šiaulių arena, kur vyksta visi didžiausiu miesto sporto, verslo bei kultūros renginiai, tarp kurių ir 2011 m. Europos krepšinio čempionato grupės turnyro varžybos bei pasaulinių muzikos įžymybių pasirodymai.

Universitetas, neuniversitetinės aukštosios mokyklos, dramos teatras, „Aušros“ muziejus, profesionalūs meno kolektyvai, nauja sporto arena suteikia Šiauliams teikia perspektyvų išlikti viso regiono traukos centru ir toliau. Miestas puoselėja savo istoriją bei siekia tapti moderniu Europos miestu.

Miestą kuria ir kiekvieną kartą naujai permąsto jame gyvenantys žmonės, tad kas laukia Šiaulių ateityje, taip pat nulems jo gyventojai. Vienas po kito gimsta nauji paminklai, skirti mieste gyvenusiems, subrendusiems kaip kūrėjai ir žmonės, asmenims, tokiems kaip pasaulinio garso lingvistikos mokslo formuotojas Algirdas Julius Greimas ar Vasario 16-osios akto signatarai. Greta gimsta ir naujos valiūkiškos idėjos bei sumanymai/meniniai darbai, kuriantys žaismingo, gyvo miesto įvaizdį. Greta vyksta aktyvūs atsinaujinimo darbai, atnaujinamos, naują koncepciją įgausiančios miesto viešosios erdvės, pradedami centrinės miesto aikštės formavimo darbai. Tad miestas keičiasi, modernėja ir tvirtai žengia XXI a. ritmu.

Foto 1

Fot. Saulius Jankauskas

Foto 2

Talkšos ežeras, Saulės Laikrodžio aikštė. Fot. Gabrielė Gendvilaitė.

Foto 3

Frenkelis. Festivalio atidarymas

Foto 4

Skulptūra Šaulys. Autorius skulpt. Stanislovas Kuzma. Fot. Virginijus Kinčinaitis.

Foto 5

Šimtmetį švenčiantys Šiauliai. Fot. Gintautas Plungė.

Foto 6

Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Fot. Saulius Jankauskas.

Foto 7

Šiauliu arena. Fot. Algirdas Musneckis.

Foto 8

Šiauliečių akcija Šypsokis, Saules mieste. Fot. Aleksandr Reznik

Foto 9

Rekyvos ežeras. Fot. Andrius Mačiūnas.

Foto 10

Pietinis naktyje. Fot. Mindaugas Macaitis.

Foto 12

Motokrosas. Fot. Evaldas Černiauskas.

Foto 13

Miesto šventė Šiaulių naktys. Fot. Rinat Tarzumanov.

Foto 14

Saulius Jankauskas ©

The post Šiauliai dabar appeared first on Šiaulių Istorija.

Švietimas sovietiniu laikotarpiu

Šiaulių TIC — Thu, 01 Feb 2018 18:49:48 +0000

1951 m. pavyko atstatyti karo metais sugriautas mokyklas, bet jose iš pradžių trūko vietų, paskui situacija pradėjo keistis. Išsimokslinimo lygis mieste pirmiausiai augo dėl stiprėjančios materialinės bazės, o šiai augti padėjo vietos įmonės, kurios rėmė finansiškai švietimo įstaigas. Statybos trestas, autokelių valdyba, precizinių staklių, „Vairo“, televizorių gamyklos, baldų kombinatai buvo tik kelios prisidėjusios parama įmonės. Pradėjo sparčiai daugėti mokyklų, didėti ir plėstis jau esamos ir XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje Šiauliuose dirbo 22 mokyklos.

Aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą mieste teikė Pedagoginis institutas, Kauno politechnikos instituto Šiaulių fakultetas, Pedagoginė mokykla, Aukštesnioji muzikos mokykla, politechnikumas ir Medicinos mokykla. Nuo 1948 m. Šiauliuose pradėti steigti dvimečiai mokytojų institutai, kurie rengė mokytojus ne tik miestui, bet ir visam kraštui. Čia susitelkė daug gabių pedagogų, kurie rengė būsimuosius edukacijos specialistus, kurie vėliau keliaudavo ten, kur jų labiausiai reikėjo – į Klaipėdą ir kitus miestus. Iš Klaipėdos atkelta Aukštesnioji muzikos mokykla rengė muzikos pedagogus, kurie būrėsi į mokyklos ansamblius ir orkestrus, sėkmingai koncertavusius įvairiose vietose, ar tapo dainininkais, įvairių vokalo konkursų laureatais.

Visos mokyklos puikiai integravosi į visuomeninį miesto gyvenimą, jų išauginti gabūs pedagogai, muzikai, ansambliai ir dainininkai, tokie kaip iš studentiško profesionaliu virtęs kamerinis choras „Polifonija“, Šiaulių konservatorijos kamerinis orkestras, pavertė Šiaulius visos Šiaurės Lietuvos kultūros židiniu.

Foto 1

Aušros muziejaus nuotr.

Foto 2

Aušros muziejaus nuotr.

Foto 3

Aušros muziejaus nuotr.

The post Švietimas sovietiniu laikotarpiu appeared first on Šiaulių Istorija.

Pramonės situacija mieste

Šiaulių TIC — Thu, 01 Feb 2018 18:46:55 +0000

1950 m. Šiauliuose jau vėl veikė 27 įmonės – tik trečdaliu mažiau nei prieš miesto subombardavimą per Antrąjį pasaulinį karą. Labiausiai išsiskyrė odos tekstilės ir trikotažo gaminių atstovai. Tai odos fabrikai ir gamyklos: „Elnias“ (atstatytas po karo buvęs Ch. Frenkelio fabrikas; įmonėje įrengtas pirmasis Lietuvoje konvejeris ir ji greitai tapo stambiausia Šiauliuose), „Batas“, „Stumbras“ (buvęs brolių Nurokų fabrikas). Trikotažo pramonėje dominavo „Elegant“ (1945 m. perorganizuotas į „Verpstą“) fabrikas. Tekstilės pramonėje pirmavo linų apdirbimo fabrikas „Linas“ (buvęs „Semlin“ fabrikas). Visas šias įmones siejo įprastas visoje Sovietų Sąjungoje sovietinės nomenklatūros požiūris į nacionalizuotą pramonės turtą: nuolatinis žaliavų trūkumas, grobstymas pačiose įmonėse, naudojantis užimama padėtimi, ir lėšų švaistymas, dėl to kentėjo darbo sąlygų ir priemonių kokybė.

Maisto pramonei padėjo sparčiai atsistatyti tai, kad mėsos produkcijos gamintoja bendrovė „Maistas“ per karą beveik nenukentėjo, o savo produktus gabeno po visą Sovietų Sąjungą. Taip pat po karo metų greitai atsigavo ir saldainių ir konditerijos fabrikas „Rūta“. Užmezgęs ekonominius santykius su prekybos partneriais visame pasaulyje, jis vėl pradėjo sparčiai augti. Buvusios „Ringuvos“ įmonės sėmenų aliejaus laikymo patalpose įkurtas krakmolo-sirupo fabrikas „Gliukozė“ buvo svarbiausia tokio pobūdžio įmonė Lietuvoje, savo produkciją teikianti visam regionui: Lietuvai, Latvijai, Estijai, Kaliningradui. Alaus darykla „Gubernija“, kaip seniausia Šiaulių pramonės įmonė, veiklą kildinanti dar iš 1665 m. Šiaulių dvarui priklausiusios daryklos, karo metais buvo beveik visiškai sunaikinta, bet sugebėjo atsistatyti ir pradėjo visiškai funkcionuoti. Didžioji produkcijos dalis buvo realizuojama Šiauliuose ir apskrityje, mažesnė dalis – kituose Lietuvos miestuose.

Pokariu Šiauliuose susiformavo metalo apdribimo ir mašinų gamybos pramonė, nors mašinų gamybos įmonių iki tol nebuvo. Pradėjo augti dviračių gamyba – įrengiama sovietų kaip karo grobis prieš nacius konfiskuota ir iš Vokietijos perkelta Šiaulių dviračių gamykla, vėliau pervadinta į „Vairo“. Pradžioje kentėjo dėl prasto žaliavų tiekimo ir niekaip nesibaigiančios įmonės statybos, vėliau išgarsėjo kaip dviračių paaugliams „Kregždutė“ ir „Ereliukas“ gamintoja, kurie buvo gabenami po visų Sovietų Sąjungą ir kai kurias užsienio valstybes. Kitą, naują, pramonės sritį – gipso gamybą – pradėjo „Alebastro“ gamykla. Dar buvo įvairių kitų pramonės sričių, tokių kaip kuro ir energetikos, plytų, durpių, tipografijos, kartono ir kitų, gamyklų ir paslaugų įmonių. Apskritai dauguma tuo metu steigiamų įmonių kūrėsi tarpukariu gyvavusių įmonių vietose.

Foto 1

Alaus darykla „Gubernija“.

Foto 2

Televizorių gamykla.

Foto 3

Batų gamykla.

The post Pramonės situacija mieste appeared first on Šiaulių Istorija.

Šiauliai sovietinėje sistemoje

Šiaulių TIC — Thu, 01 Feb 2018 18:42:06 +0000

XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje parengtame generaliniame miesto plane Šiauliai suprojektuoti kaip Šiaurės Lietuvos pramonės ir kultūros centras. Sovietiniu laikotarpiu miestas ėmė sparčiai augti. Nuo 1952 iki 1979 m. jo teritorija padvigubėjo (nuo 35,3 iki 69,6 kv. km). Taip įvyko dėl to, kad prie miesto buvo nuspręsta prijungti Zoknių oro uostą ir apylinkes, o aplink dviračių gamyklą „Vairas“ pradėjo sparčiai dygti gyvenamosios, gamybinės, prekybinės paskirties pastatai. Vienas po kito prijungti Lieporių, Dainų ir kiti kaimai. Taip ėmė formuotis nauji mikrorajonai ir pietinė miesto dalis, ilgainiui pavadinta pietiniu rajonu. Dar sparčiau didėjo gyventojų skaičius: nuo 1949 m. turėtų 32,2 tūkstančio iki 1989 m. 145,6 tūkstančio šiauliečių. Miestas tapo Sovietų Sąjungos sausumos transporto ir karinio oro transporto centru. Deja, Antrasis pasaulinis karas ir po jo vykusios represijos paliko beveik tuščias miesto intelektualų gretas. Dauguma jų arba pasitraukė į Vakarus, Europos valstybes ir Ameriką, arba buvo ištremti į sovietų valstybės gilumą. Švietimo sistema kimšo į mokinių galvas komunistinę ideologiją. Po Stalino mirties šeštajame dešimtmetyje švietimo reikalai pradėjo gerėti. Neraštingumo problema beveik buvo išspręsta, o bendras išsimokslinimo lygis stipriai kilo aukštyn: nuo 12 procentų, turinčių aukštąjį, vidurinį ir specialųjį išsilavinimą, 1959 m. iki 65 procentų 1989 m.

Foto 1

Gegužės pirmosios iškilmės.

Foto 2

Aušros takas.

Foto 3

Šiaulių miestų komjaunimo rūmai.

Foto 4

Šiaulių bulvaras.

Foto 5

Pergalės aikštė.

The post Šiauliai sovietinėje sistemoje appeared first on Šiaulių Istorija.

Svarbiausias miesto prioritetas – švietimas

Šiaulių TIC — Wed, 31 Jan 2018 15:40:53 +0000

Jau nepriklausomybės pradžioje į valdžią atėję savivaldybės darbuotojai puikiai suprato švietimo svarbą. Tai pirmiausiai matyti iš to, kiek buvo skiriama lėšų šiam sektoriui gaivinti. Čia Šiauliai neabejotinai pirmavo tarp kitų Lietuvos miestų – skiriamų biudžeto lėšų dalimi beveik dvigubai lenkė laikinąją Lietuvos sostinę Kauną. Pradėtos sparčiai atstatinėti per karą uždarytos pradžios mokyklos. Šiaulių savivaldybės iniciatyva ir pastangomis tiek mieste, tiek visoje Lietuvoje pradžios mokslas tapo privalomas ir nemokamas, prieinamas visiems. Tautinių mažumų – žydų ir vokiečių – progimnazijose, kurias sudarė keturių klasių pradinis mokymas, buvo mokoma gimtosiomis kalbomis. Šiaulių gimnazijos veikla buvo atnaujinta dar Pirmajam pasauliniam karui nepasibaigus. Nepriklausomybės metais atgaivinta miesto gimnazija kurį laiką buvo mišri, tačiau 1928 m. Švietimo ministerijos sprendimu ji buvo išskirstyta į anksčiau gyvavusias atskiras berniukų ir mergaičių gimnazijas. Berniukų gimnazijoje sustiprintas ekonomikos, tiksliųjų mokslų ir klasikinių kalbų sričių mokymas, o mergaičių – užsienio kalbų. Žydų bendruomenės gimnazija buvo išlaikoma iš privačių bendruomenės organizacijos lėšų pramonininkų brolių Nurokų namuose. Rengti įvairūs mokytojų, technikų, valstybės tarnautojų kursai suaugusiesiems, norintiems įgyti vidurinį išsilavinimą. Šie kursai davė pradžią 1921 m. įkurti suaugusiųjų gimnaziją.

Greta tradicinių, valstybinių mokymosi įstaigų buvo steigiamos specialiosios mokyklos: Muzikos mokykla, 1929 m. įkurta Amerikos lietuvių akcinės bendrovės namuose, Dvaro gatvėje; Prekybos mokykla, nuo 1936 m. rengusi Šiauliams, kaip pramonės ir prekybos centrui, taip reikalingus buhalterius, pardavėjus ir apskaitininkus; Amatų vidurinė mokykla, kurioje nuo 1926 m. buvo rengiami dviejų sričių specialistai: staliai ir odų apdirbėjai; Mokytojų seminarija, įsikūrusi 1920 m. buvusiuose grafų Zubovų rūmuose. Pastaroji laikytina pirmąja aukštojo mokslo įstaiga Šiauliuose, kurioje buvo rengiami pedagogai visai Lietuvos švietimo sistemai. 1939 m. iš Klaipėdos į Šiaulius perkeltas Klaipėdos prekybos institutas tapo antrąja aukštąja miesto mokykla. Šiaulių prekybos institutas buvo išbarstytas trijose miesto vietose: Tautininkų rūmuose, Mokytojų seminarijoje, o vėliau dar ir pastatytuose naujuose Pašto rūmuose. Jis rengė aukštos kvalifikacijos specialistus, kurių reikėjo augančioms Šiaulių miesto reikmėms: transporto, prekybos, pramonės, kredito įstaigų, bankų, draudimo specialistus.

Foto 1

Mokytojų seminarijos pastatas (Zubovų rūmai).

Foto 2

Šiaulių berniukų gimnazija.

Foto 3

Šiaulių mergaičių gimnazija.

Foto 4

Mokytojų seminarijos pastatas (Zubovų rūmai).

Foto 5

Žydų mokyklos mokiniai Ch. Frenkelio vilos kieme prie fontano.

Foto 6

Šiaulių žydų gimnazijos pastatas.

Foto 7

Mokytojų seminarijos pastatas (Zubovų rūmai).

The post Svarbiausias miesto prioritetas – švietimas appeared first on Šiaulių Istorija.

Šiaulių žydų indėlis į miesto pramoninę ir finansinę veiklą

Šiaulių TIC — Wed, 31 Jan 2018 15:32:27 +0000

Po karo pramonė netruko atsistatyti į iki karinio laikotarpio padėtį, nes mieste gyveno veiklių žydų bendruomenės atstovų. Iš esmės jų aktyvi gamybinė ir prekybinė veikla formavo miesto gamybinį pajėgumą ir ekonomines gaires.

Savo veiklą atnaujino ir vėl pradėjo dirbti Ch. Frenkelio, brolių Nurokų, Rogalinų ir Choronžickių odų apdirbimo fabrikai. Konkuruodami jie ne tik gebėjo lygiavertiškai vienas kitam oponuoti, bet ir Lietuvą palietus pasaulinei XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos krizei susivienyti į kartelinę sąjungą, kuri gebėjo reguliuoti produkcijos kainas ir kiekį, reikalingas vidaus rinkai.

Po karo ypač sparčiai augo miesto tekstilės pramonė, nes buvo numatyta Šiaulius paversti Lietuvos linų apdirbimo pramonės centru. 1920 m. čia iškilo įsteigtas Leibos Bernšteino linų fabrikas „Semlin“, kuriame sezono metu dirbdavo apie 2000 darbuotojų. 1932 m. broliai Joselis ir Mendelis Abramsonai įsteigė net 3 linų apdirbimo fabrikus: „Litlin“, „Litverp“ ir „Virvolit“. Prie šių gamyklų derėjo ir „Audinių“ įmonė, audusi medvilnines, linines ir vilnones medžiagas. Šis fabrikas padarė didelę įtaką tolesnei Lietuvos tekstilės pramonės raidai.

Tarpukario pramoninę ir prekybinę veiklą kreditavo įsteigti žydų bankai: Š. Nuroko banko namai, I. Choronžickio bankas, Komercijos bankas. Šie teikė paslaugas privatiems asmenims, bet visų pirma didelėms įmonėms, prekybos įstaigoms, įvairiems susivienijimams, miesto savivaldybei. Pvz., Š. Nuroko banko namai dažniausiai finansavo Nurokų fabriko veiklą ir pan.

Be gamyklų, mieste taip pat netrūko prekybos įstaigų, parduotuvių. Dauguma jų priklausė žydams ir garsėjo tuo, kad prie prekių paprastai nebūdavo kainų, nes visi apsipirkimai tokiose vietose – amžinų derybų klausimas tarp pirkėjo ir pardavėjo. Paprastai šios įstaigos kūrėsi miesto centre, aplink vieną iš lankomiausių vietų – kino teatrą „Kapitol“.

Dėl žydų verslumo Šiauliai netruko ne tik atkurti savo pramonę ir prekybą į iki carinio laikotarpio laikų, bet ir pralenkti.

Foto 1
Foto 2

Foto 1

Ch. Frenkelio fabrikas nuo Prūdelio pusės.

Foto 2

Šiaulių Didžioji Choralinė sinagoga, vadinta Baltąja gulbe.

The post Šiaulių žydų indėlis į miesto pramoninę ir finansinę veiklą appeared first on Šiaulių Istorija.

Viešųjų paslaugų plėtra mieste

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 18:53:23 +0000

Savivaldybė mieste įvedė naujas higienos taisykles – gyventojai privalėjo prie savo namų pastatyti šiukšlių dėžes ir iškasti duobes pamazgoms, nuolatos valyti savo gatves ir kiemus. Švaros prisilaikyti privalėjo ne tik gyventojai ir fabrikai, bet ir kitos įmonės. Visa tai nuolatos tikrindavo savivaldybės sudarytos sanitarinės komisijos. Jos taip pat tikrino skalbyklų, pirčių, valgyklų, cukrainių, restoranų, viešbučių švaros lygį. Miesto valdžia uždraudė šiltuoju metų laiku turgavietėse pardavinėti žalią mėsą ir silkę, o pardavinėjami maisto produktai turėjo būti uždengti ir saugomi nuo musių ir dulkių.

Medicinos paslaugų teikimo srityje atsirado naujovių. Žydas Semionas Volpertas 1930–1934 m. pasistatė namą, jo antrame aukšte įkūrė kliniką, kuri viena iš pirmųjų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje turėjo rentgeno aparatą. Taip pat reikšminga buvo miesto centre įkurta dar nuo XIX a. vidurio veikianti žydų ligoninė, kurioje tarpukariu įrengtas visas gydymo reikmėms patenkinti skirtas kompleksas: vaistinė, cheminė laboratorija, patalpos inventoriui laikyti, skalbykla.

Priešgaisrinę apsaugą miestui nuo 1872 m. teikė Savanoriška gaisrininkų draugija, kurią rėmė miesto valdžia. 1928 m. ji jau turėjo 50 narių, 2 gaisrinius automobilius su visa reikalinga gaisrams gesinti skirta įranga, 2 motorinius vandens siurblius ir porą arklių, o jos pastatas buvo pastatytas prie pat miesto savivaldos pastatų, Gaisrininkų g. 3, kuris išliko iki pat šių dienų. Tačiau tai nebuvo vienintelė gaisrininkų komanda. Ch. Frenkelis, be savo odų fabriko, galėjo puikuotis ne tik privačia elektros jėgaine, bet ir nuosava, iš fabriko darbininkų sudaryta 30 ugniagesių brigada, kurią įsteigė 1908 m. Be šių, mieste veikė dar 4 kitoms įstaigoms pavaldžios komandos, kuriose iš viso susidarė per 250 gaisrininkų, tad Šiauliai, kurie garsėjo kaip turintys dažnai užsidegančio miesto reputaciją, tarpukariu galėjo lengviau atsikvėpti – gaisrų buvo, bet nedaug ir jie nesukeldavo tokių sunkių padarinių kaip iki tol.

Taip pat mieste veikė represinės struktūros: teismas, vietinė policija ir 1911 m. pradėjęs funkcionuoti kalėjimas, skirti tvarkai palaikyti, nekaltų civilių apsaugai suteikti ir įstatymams ginti.

Foto 1

Šiaulių Gaisrininkų draugijos valdybos liudijimas, išduotas Baracevičiui Jonui apie buvimą gaisrininkų draugijos komandos nariu.

Foto 2

Šiaulių akių, ausų, nosies ir gerklės gydytojo J. Gintylos receptas ir G. Zilbermano optikos bei fotografijos dalykų reklaminis lapelis.

Foto 3

Šiaulių telefono stoties abonento kvitas Fledžinskui.

Foto 4

Šiaulių apskrities savivaldybės akių ligoninės vedėjo J.Prialgausko akinių receptas, išrašytas Žukui Juozui.

Foto 5

Jokūbo Frenkelio kvietimas Sondeckiui atvykti į fabriką, kuriame bus rengiamas fabriko gaisrininkų komandos dvidešimties metų gyvavimo jubiliejus.

Foto 6

Ch. Frenkelio vila.

Foto 7

Lietuvos banko pastatas Šiauliuose.

Foto 8

Senasis pašto pastatas Šiauliuose.

The post Viešųjų paslaugų plėtra mieste appeared first on Šiaulių Istorija.

Išorinė Šiaulių miesto kaita

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 18:30:32 +0000

Vienu aspektu okupacijų padaryta žala miestui, galima teigti, išėjo į naudą – tai buvo postūmis pradėti atnaujinti miesto infrastruktūrą. Šiaulių savivaldybė pradėjo skatinti miesto gyventojus centrą apstatyti mūriniais dviejų–trijų aukštų pastatais. Tuo pačiu metu buvo griaunami seni, nebederantys prie kuriamo naujo įvaizdžio anksčiau čia stovėję pastatai. Taip nuo medinių trobesių šiaudiniais stogais buvo išvalytas miesto centras ir pradėtas kurti modernus miesto paveikslas. Tarp nugriautų šio laikotarpio dvasios nebeatitinkančių pastatų atsidūrė ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvė. Ši cerkvė po to, kai jai priklausęs sklypas perėjo savivaldybei, buvo išmontuota ir perkelta į kitą vietą tam, kad būtų atvertas jos buvusiame sklype esantis skveras, kuris vėliau prijungtas prie formuojamos naujos centrinės miesto aikštės. Turgūs Šiauliuose vykdavo dviejose miesto vietose: prie miesto skerdyklos, kur burdavosi vadinamoji arklių rinka (prekiauta gyvuliais, pašarais, malkomis ir pan.), ir greta pagrindinės miesto turgaus aikštės gatvėje veikdavo vadinamasis bobturgis, kur buvo parduodami maisto produktai ir kita produkcija. Pagrindinis turgus nuo senų laikų buvo įsikūręs pačioje miesto širdyje, aikštėje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, kas valdžios žmonėms buvo labai nepriimtina, nes tai gadino modernėjančio miesto estetinį vaizdą. Įrengiamoje naujoje centrinėje miesto aikštėje nebeatsirado vietos turgui, turgavietė buvo perkelta toliau nuo centro. Nuo tada miesto centre būdavo vietos tik viešiems miesto ir valstybinės reikšmės renginiams.

Taip Šiauliuose pradėtos kurti naujos viešosios erdvės. Kita tokia viešoji erdvė atiteko savivaldybei kaip vietos pramoninko grafo Vladimiro Zubovo dovana miestui – jo Didždvario parkas, kuris, kiek dar praplėstas, tapo miesto sodu, arba vieta, kurioje miestiečiai ir svečiai galėjo leisti laisvalaikį. Čia buvo įrengti du teniso kortai, atviri miestiečiams bei svečiams.

Tarpukariu Šiauliuose gyveno talentingi to meto architektai Karolis Reisonas ir Vladas Bitė, kurie buvo modernūs savo kartos vizionieriai, padovanoję miestui ne vieną architektūrinį paminklą. Iškiliausi jų tarpukario pastatai buvo apskrities savivaldybės, Ligonių kasų, Pašto, Apygardos teismo rūmai, Broniaus Poškos daugiabutis, Antano Juškos namas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus naujasis pastatas Aušros alėjoje ir kt. Miestas ne tik buvo atstatomas, bet kartu ir modernizuojamas: tiesiamos naujos gatvės, o senos platinamos, vedama kanalizacija, vandentiekis, tiesiamos telefono linijos, elektros laidai. Savivaldybė svarstė, iš kur gauti pakankamai elektros energijos miesto reikmėms patenkinti, ir nusprendė, kad Ch. Frenkelio įmonės siūlomos privačios elektrinės pajėgumų nepakaks. Tada buvo priimtas sprendimas statyti šiluminę elektrinę. Tai miesto valdžios užsakymu padarė Amerikos lietuvių akcinė bendrovė. Ji išnuomojo teisę naudotis šia jėgaine savivaldybei, kuri ilgainiui elektrinę visiškai perėmė savo kontrolėn. Šiluminė elektrinė, pastatyta Bačiūnuose, prie Rėkyvos ežero, tiek generavo energijos, kad jos pakako ne tik Šiaulių miesto reikmėms (apšviestos gatvės, skverai, aikštės, elektrifikuoti pastatai), bet ir greta esančiam Radviliškiui. Po kelerių metų prie Rėkyvos ežero išdygus dar vienai elektrinei, ne tik Šiauliams, bet ir visam regionui pakako elektros energijos, o šiauliečiams dėl išvystytų elektrifikacijos pajėgumų elektra tapo pigiausia visoje Lietuvoje.

Foto 1

Laisvės aikštė (dabartinė Prisikėlimo aikštė) nuo Šiaulių katedros bokšto.

Foto 2

Laisvės aikštė (dabartinė Prisikėlimo aikštė).

Foto 3

Šiaulių miesto centro vaizdas.

Foto 4

Telefono linijos tiesimo darbai.

Foto 5

Aušros alėjos vaizdas.

Foto 6

Turgaus aikštė.

Foto 7

Po karo sugriauto Šiaulių miesto atstatymo darbai.

The post Išorinė Šiaulių miesto kaita appeared first on Šiaulių Istorija.

Miesto svarba naujai susikūrusiai valstybei

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 18:22:47 +0000

Po Pirmojo pasaulinio karo Šiauliai netruko atsistoti ant kojų, o miesto gyventojai netgi tapo vienais iš aktyviausių susikūrusios naujos valstybės vidaus gyvenimo ir politikos pamatų kūrėjų. Šiaulių miesto savivalda buvo tvirta: būrėsi gerai žinantys savo tikslą ir matantys viziją politikai, tokie kaip jau nemažai savivaldos darbo patirties dar okupacijos metais įgijęs teisininkas Kazimieras Venclauskis, tapęs pirmuoju miesto burmistru ir formavęs miesto savivaldos politikos gaires; kultūrininkas ir visuomenininkas Antanas Mikševičius, prieš karą pirmininkavęs Šiaulių kultūros draugijos „Varpas“ valdybai; ekonomistas Jackus Sondeckis, kuris visada likęs ištikimas socialdemokratinėms vertybėms stipriai pagerino miesto sveikatos priežiūros ir socialinę situaciją, brėžė tolesnes miesto raidos gaires.

Šiaulių geografinė padėtis vėl tapo jų klestėjimo priežastimi. 1923 m. Lietuvos Respublika, prisijungusi Klaipėdos kraštą, pagaliau turėjo uostą, kurį galėjo išnaudoti prekybai, tad valstybei reikėjo tučtuojau sujungti Klaipėdą ir jos uostą su likusia Lietuvos dalimi, ir Šiauliai, kaip jungties taškas, tapo strategiškai labai svarbūs. Greitai buvo nutiestos geležinkelio linijos iš Šiaulių į Telšius, o vėliau per pastaruosius – į Kretingą ir Klaipėdą. Šiaulių prekybininkai pasuko Klaipėdos link, per kurią buvo užmegztas ryšys su užsienio prekybininkais, ir nebereikėjo naudotis Rygos uosto paslaugomis kaip anksčiau.

Gerėjanti ekonominė situacija paskatino spartų miesto augimą. Netrukus buvo prijungtos netoliese buvusios gyvenvietės, tokios kaip grafų Zubovų anksčiau valdytos Ginkūnų, Aleksandrijos ir Gubernijos dvarų teritorijos. Tai padidino miesto teritoriją daugiau nei dvigubai. Grįžo gyventojai, nuo karo siaubų iki tol slapstęsi užsienyje, Rusijos glūdumoje. Miestiečių tautinė sudėtis labai pasikeitė. Dar 1909 m. gyventojų surašymo duomenys byloja, kad daugiau nei pusę miestiečių sudaro žydai, o rusų bendruomenė yra nedaug menkesnė negu lietuvių, o 1923 m. vykęs surašymas rodo, kad žydų bendruomenė sunyko perpus, o rusų atstovų beveik nebeliko. Lietuviai dabar sudarė du trečdalius miesto gyventojų.

Prieš karą Šiauliai garsėjo dideliu būriu intelektualų, kurie buvo aktyvūs kultūrinės ir šviečiamosios, visuomeninės veiklos puoselėtojai. Jų skaičiaus ir asmenybių galėjo pavydėti net Kaunas, tuo metu nesubūręs tokio didelio šviesulių būrio. Deja, tarpukariu Šiauliai nesugebėjo išsaugoti šių žmonių. Jie buvo pervilioti į laikinąją sostinę, kad sudarytų įsteigto naujo Lietuvos universiteto (būsimojo Vytauto Didžiojo universiteto) profesūros branduolį ir prisidėtų prie valstybės administracinio aparato kūrimo. Tai buvo tokie iškilūs visuomenininkai ir švietėjai kaip Jonas Šliūpas, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Kazys ir Stasys Šalkauskiai, Kipras Bielinis, Rapolas Skipitis, Vladas Požela. Net ir taip intelektualiai nukraujavę, Šiauliai sugebėjo išsaugoti dalį inteligentijos, kuri vedama burmistro J. Sondeckio ir teisininko K. Venclauskio, net ir netekusi buvusių bendražygių (dauguma jų buvo, kaip ir išvykusieji, socialdemokratai ir kairiųjų pažiūrų atstovai), svariai prisidėjo prie miesto atstatymo, kuris savo klestėjimą pasiekė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, valdant stipriems burmistrams J. Sondeckiui ir Juozui Valančiui. Pastarajam valdant 1931–1938 m., Šiauliuose iškilo dailieji modernizmo pastatai, sutvarkyta miesto infrastruktūra: sanitarija, telekomunikacijos ir elektros tinklai.

Foto 1
Foto 2

Foto 1

Pocių namai. Pastato antrame aukšte buvo įsikūręs Piliečių klubas.

Foto 2

Venclauskių namai.

The post Miesto svarba naujai susikūrusiai valstybei appeared first on Šiaulių Istorija.

Kultūrinis miesto gyvenimas – bundančios sąmonės aušra

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 17:51:42 +0000

Sustiprėjus miesto ekonomikai ir administraciniam aparatui, ėmė kurtis įvairios organizacijos, judėjimai ir pan. Kuriantis naujoms švietimo, medicinos įstaigoms, daugėjo ir inteligentijos, nes dauguma jos atstovų tradiciškai iki tol dirbo biudžetinėse įstaigose, įsikūrusiose kitose Rusijos imperijos vietovėse. Inteligentai suskato burtis į organizacijas, komitetus, draugijas, klubus. Šiauliams šiame istorijos procese buvo lemta tapti vienu iš svarbiausių lietuviškos inteligentijos telkimosi ir veiklos židinių. Ypač svarbi Šiaulių miesto gimnazija, kurioje buvo ne tik ugdomi jaunieji intelektualai, bet ir skatinama jų veikla. Pagrindiniai kultūrinio miesto gyvenimo organizatoriai paprastai buvo buvę gimnazijos mokiniai ir jų mokytojai. Bajorija su grafais Zubovais priešakyje labai pagelbėjo savanoriškai įsitraukę į veiklos organizavimą ir mecenavimą.

Šiame švietėjų būryje išsiskyrė vienas dvasininkų atstovas, mokslus Varnių kunigų seminarijoje baigęs, entuziastingas ir veiklumu pasižymintis Žemaičių vyskupijos kancleris Ignacas Štachas, kuris XIX a. pirmosios pusės pabaigoje buvo paskirtas eiti kunigo pareigas Šiauliuose. Šis žmogus buvo vienas iš pirmųjų blaivybės skelbėjų Lietuvoje, kuris vėliau savo pavyzdžiu užkrėtė ir įkvėpė Motiejų Valančių pradėti blaivybės sąjūdžio veiklą. I. Štachas, be tiesioginių pareigų, būdamas inteligentas, švietėjas, istorikas, greitai pastebėjo, kad viena iš reikšmingiausių visuomenės tamsuoliškumo ir pavergimo priežasčių yra carinėje Rusijoje išvešėjęs smuklių tinklas, kuris skatina stiprų girtuokliavimą. Jis su bendraminčiais pradėjo steigti blaivybės brolijas, o to rezultatas – jo tarnystės metais Šiauliuose žymiai sumažėjo vietų, prekiaujančių alkoholiu. I. Štachas prisidėjo prie Šiaulių bažnyčios remonto darbų, o jo autoritetas mieste buvo didelis. Ne veltui Šiauliuose apsilankęs vyskupas M. Valančius vėliau rašė, kad šiauliečiai labai myli kunigus, o jų bažnyčia verta būti katedra.

1860–1861 m. vietos bajorų ir valdininkų dėka įsteigiama Visuomeninė biblioteka, tuo metu buvusi viena iš pirmųjų bibliotekų Lietuvos istorijoje, kurioje, be lenkiškos literatūros, netrūko ir filosofijos, gamtos, teisės mokslo darbų. Deja, 1864 m. nuslopinus sukilimą, ji uždaryta. Po Visuomeninės bibliotekos uždarymo visi jos turėti fondai perėjo ir papildė gimnazijos bibliotekos fondus, kuri tapo svarbiausia biblioteka, turinčia įvairaus turinio leidinių. 1883 m. V. Bielskis iš savo lėšų įsteigė slaptą bibliotekėlę, kur buvo saugomos paties V. Bielskio, N. Černyševskio, kitų rusų ir Vakarų revoliucionierių demokratų veikalai. Šią bibliotekėlę caro valdžia norėjo uždaryti, bet to padaryti nepavyko, nes ji buvo įkurta grafo V. Zubovo namuose. Ši biblioteka ypač buvo svarbi skatinant pažangias jaunimo pažiūras. 1900 m. atkuriama Viešoji biblioteka ir patvirtinama jos draugija, kuriai pirmininkauja V. Zubovas, o nariai yra tokios asmenybės kaip K. Šalkauskis, K. Venclauskis, V. Bielskis, B. Nurokas ir kt. Draugijų ir kitų organizacijų buvo steigiama ir daugiau. 1868 m. įkurtas Piliečių klubas, kuriame daugiausiai būrėsi rusų tautybės inteligentai – gimnazijos mokytojai ir valdininkai, siekiantys turiningai praleisti laisvalaikį. Šis klubas turėjo savo bibliotekėlę, skaityklą, mėgėjų dramos būrelį ir pan., taip pat rengė koncertus, įvairius meninius pasirodymus. Dar viena labai aktyvi organizacija, įkurta 1908 m., – literatūros, dramos ir muzikos draugija „Varpas“, gyvavusi vos šešetą metų, per kuriuos spėjo nuveikti labai daug. Jos veikla apėmė didžiąją miesto lietuvių kultūrinio gyvenimo dalį. Tai buvo draugija, kuri veikė kaip kultūrinė institucija: turėjo savo valdybą, nuomojosi patalpas kelių šimtų vietų salei su scena, bibliotekai su skaitykla, disponavo savo finansais. Nors didžiausią dėmesį skyrė teatrui ir spektakliams kurti, taip pat turėjo 80 narių chorą, skaitovų ir muzikantų. Aktyviai reiškėsi katalikiškos organizacijos: Šv. Juozapo darbininkų katalikų draugija (vėliau perorganizuota į Šiaulių krikščionių Šv. Juozapo savitarpio pašalpos draugiją), Lietuvių katalikų blaivybės draugijos Šiaulių skyrius, katalikėms darbininkėms ir tarnaitėms skirtas „Darbo“ ratelis ir pan. Po 1905–1907 m. revoliucijos pastebimas žydų visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo suaktyvėjimas: 1909–1911 m. veiklą plėtoja Kauno žydų literatūrinės draugijos Šiaulių skyrius, 1912 m. įsteigiama žydų muzikos ir dramos bei dainavimo draugija „Gazomir“, kuri rengia koncertus, spektaklius, muzikos ir literatūros vakarus.

Dar vienas reikšmingas Šiaulių kultūrinio gyvenimo akcentas – parodos. Tai viena iš ryškiausių to meto miesto kultūrinio gyvenimo apraiškų ir aktyvių grafo N. Zubovo, padedamo apskrities dvarininkų, pastangų rezultatas. Parodose demonstruojant žemės ūkio įrankius, mašinas, gyvūnus siekta skatinti žemės ūkio ir pramonės vystymąsi. Eksponatai buvo vežami ne tik iš Lietuvos gubernijų, bet taip pat iš Kuršo, Suvalkų, Minsko, Vitebsko, Pavyslio gubernijų ir Prūsijos sričių. Pirma paroda surengta 1875 m., antra – 1876 m., trečia – 1879 m., o vėliau – apytikriai kas trejus metus. 1914 m. tarp parodos renginių buvo ir „Varpo“ draugijos teatro trupės ir choro pasirodymai. Visi šie renginiai būdavo organizuojami specialiai tam parengtame plote, didelėje Parodų aikštėje, kurios centre stovėjo įspūdingas paviljono pastatas, aplink kurį sukdavosi visas veiksmas. Ši aikštė buvo įkurta atokiau nuo miesto centro, maždaug ten pat, kur dabar stovi Respublikinė Šiaulių ligoninė.

Literatūros srityje tarp aktyvių šiauliečių figūravo tokie asmenys kaip lietuviškų ūkininkų kalendorių kūrėjas Laurynas Ivinskis, Bogdanas ir Mykolas Oginskiai, Šiaulių apskrities maršalkos raštininkas Aleksandras Mora, aušrininkas Juozapas Miliauskas-Miglovara, visuomenės ir kultūros veikėjas Povilas Višinskis, jo įkvėpta pradėjusi rašyti Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras.

Lietuviško teatro pradžia tiek Šiauliuose, tiek Lietuvoje sietina su vadinamaisiais „lietuviškais vakarais“. Rusijos imperijos valdžioje gyvenantiems lietuviams tai buvo pati prieinamiausia kultūrinės ir politinės veiklos forma kovojant dėl nacionalinio išsivadavimo. Šiauliuose tokie vakarai vykdavo prisidengiant gegužinėmis, kurios nuo 1894 m. buvo rengiamos Aleksandrijoje, grafų Zubovų dvaruose. 1904 m. spalio 31 d. Šiauliuose, daugiausiai Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių pastangomis, pirmą kartą Lietuvoje suorganizuojamas viešas spektaklis „Amerika pirtyje“, kas iki tol atrodė neįmanoma caro valdomoje imperijoje. Po šio ir keleto kitų viešų teatro vakarų aplink Venclauskius susibūrusi kultūros veikėjų grupė pastato keletą spektaklių, tarp jų ir pagal Antono Čechovo pjeses, o 1905–1909 m. aktyvia teatrine veikla Šiauliuose užsiimantis vietos gimnazijos auklėtinis J. Misius pastato apie 12 spektaklių.

Pirmasis kino teatras „Elektro-Biografas Modern iš Paryžiaus“ Šiauliuose įkurtas dar 1909 m. Teatrą aptarnavo specialiai įrengta elektros stotelė, dėl to vietiniai įstaigą vadino „elektriniu teatru“. Teatre buvo įrengta 180 vietų salė. Antrasis kino teatras, pavadintas „Fantazija“, įkurtas 1912 m. Jame buvo 400 vietų salė, o per pertraukas ir seansus grodavo styginis orkestras. Kino teatras „Fantazija“ buvo pripažintas geriausiu visos Kauno gubernijos provincijos kino teatru.