Išorinė Šiaulių miesto kaita

Vienu aspektu okupacijų padaryta žala miestui, galima teigti, išėjo į naudą – tai buvo postūmis pradėti atnaujinti miesto infrastruktūrą. Šiaulių savivaldybė pradėjo skatinti miesto gyventojus centrą apstatyti mūriniais dviejų–trijų aukštų pastatais. Tuo pačiu metu buvo griaunami seni, nebederantys prie kuriamo naujo įvaizdžio anksčiau čia stovėję pastatai. Taip nuo medinių trobesių šiaudiniais stogais buvo išvalytas miesto centras ir pradėtas kurti modernus miesto paveikslas. Tarp nugriautų šio laikotarpio dvasios nebeatitinkančių pastatų atsidūrė ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvė. Ši cerkvė po to, kai jai priklausęs sklypas perėjo savivaldybei, buvo išmontuota ir perkelta į kitą vietą tam, kad būtų atvertas jos buvusiame sklype esantis skveras, kuris vėliau prijungtas prie formuojamos naujos centrinės miesto aikštės. Turgūs Šiauliuose vykdavo dviejose miesto vietose: prie miesto skerdyklos, kur burdavosi vadinamoji arklių rinka (prekiauta gyvuliais, pašarais, malkomis ir pan.), ir greta pagrindinės miesto turgaus aikštės gatvėje veikdavo vadinamasis bobturgis, kur buvo parduodami maisto produktai ir kita produkcija. Pagrindinis turgus nuo senų laikų buvo įsikūręs pačioje miesto širdyje, aikštėje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, kas valdžios žmonėms buvo labai nepriimtina, nes tai gadino modernėjančio miesto estetinį vaizdą. Įrengiamoje naujoje centrinėje miesto aikštėje nebeatsirado vietos turgui, turgavietė buvo perkelta toliau nuo centro. Nuo tada miesto centre būdavo vietos tik viešiems miesto ir valstybinės reikšmės renginiams.

Taip Šiauliuose pradėtos kurti naujos viešosios erdvės. Kita tokia viešoji erdvė atiteko savivaldybei kaip vietos pramoninko grafo Vladimiro Zubovo dovana miestui – jo Didždvario parkas, kuris, kiek dar praplėstas, tapo miesto sodu, arba vieta, kurioje miestiečiai ir svečiai galėjo leisti laisvalaikį. Čia buvo įrengti du teniso kortai, atviri miestiečiams bei svečiams.

Tarpukariu Šiauliuose gyveno talentingi to meto architektai Karolis Reisonas ir Vladas Bitė, kurie buvo modernūs savo kartos vizionieriai, padovanoję miestui ne vieną architektūrinį paminklą. Iškiliausi jų tarpukario pastatai buvo apskrities savivaldybės, Ligonių kasų, Pašto, Apygardos teismo rūmai, Broniaus Poškos daugiabutis, Antano Juškos namas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus naujasis pastatas Aušros alėjoje ir kt.  Miestas ne tik buvo atstatomas, bet kartu ir modernizuojamas: tiesiamos naujos gatvės, o senos platinamos, vedama kanalizacija, vandentiekis, tiesiamos telefono linijos, elektros laidai. Savivaldybė svarstė, iš kur gauti pakankamai elektros energijos miesto reikmėms patenkinti, ir nusprendė, kad Ch. Frenkelio įmonės siūlomos privačios elektrinės pajėgumų nepakaks. Tada buvo priimtas sprendimas statyti šiluminę elektrinę. Tai miesto valdžios užsakymu padarė Amerikos lietuvių akcinė bendrovė. Ji išnuomojo teisę naudotis šia jėgaine savivaldybei, kuri ilgainiui elektrinę visiškai perėmė savo kontrolėn. Šiluminė elektrinė, pastatyta Bačiūnuose, prie Rėkyvos ežero, tiek generavo energijos, kad jos pakako ne tik Šiaulių miesto reikmėms (apšviestos gatvės, skverai, aikštės, elektrifikuoti pastatai), bet ir greta esančiam Radviliškiui. Po kelerių metų prie Rėkyvos ežero išdygus dar vienai elektrinei, ne tik Šiauliams, bet ir visam regionui pakako elektros energijos, o šiauliečiams dėl išvystytų elektrifikacijos pajėgumų elektra tapo pigiausia visoje Lietuvoje.

1. urbanistika
2. prekyba