kultūra – Šiaulių Istorija

Šiauliai ir Sąjūdžio veikla

Šiaulių TIC — Thu, 01 Feb 2018 18:54:18 +0000

Šiaulių bendruomenė su vietos inteligentijos atstovais priešakyje aktyviai įsitraukė į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės veiklą nuo pat pradžių. Po kiek daugiau nei mėnesio nuo šios grupės susiformavimo, 1988 m. liepos 22 d., Šiauliuose jau buvo surengtas pirmasis Sąjūdžio renginys – mitingas Saulės Laikrodžio aikštėje. Jame gausiai dalyvavo šiauliečiai ir atvykėliai iš visos apylinkės. Renginyje buvo reikalaujama suverenumo Lietuvai, demokratijos įvedimo, pasmerktas stalinizmo laikų žiaurumas, rinktos piniginės aukos Povilo Višinskio, kaip iškilaus lietuvių tautinio judėjimo dalyvio ir kalbos puoselėtojo, paminklo statybai, raginta rūpintis lietuvių kalba, atkurti istorinę tiesą. Šiaulių sąjūdininkai, kaip ir kitų miestų, didžiausią dėmesį skyrė būtent lietuvių kalbai ir etninei kultūrai, pagrindinės pastangos telktos į Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Tuo tikslu mieste buvo organizuojami mitingai, diskusijos aukštųjų mokyklų auditorijose. 1988 m. spalio mėn. Šiauliuose suorganizuotas vienas iš ryškiausių pirmųjų Atgimimo metų renginių – Kalbos šventė, skirta atkreipti dėmesį į okupacijų metais stipriai nukentėjusios lietuvių kalbos padėtį. Tų pačių metų spalio 12 d. miesto taryba Šiaulių miesto sąjūdžiui suteikė visuomeninės organizacijos statusą. Po penkių dienų Šiaulių dramos teatre suorganizuota Lietuvos prisikėlimo sąjūdžio Šiaulių grupių steigiamoji konferencija, kurioje buvo išrinkti atstovai į būsimąjį Seimą, aptarti svarbiausi klausimai, nutarta leisti miesto Sąjūdžio leidinį. Gruodžio 12–22 d. Šiauliuose įvyko lietuviškos dramaturgijos festivalis „Atgaiva“, per kurį publikai pristatyti okupacijos metais drausti spektakliai pagal uždraustus lietuvių išeivijos dramaturgijos kūrinius. Scenos meną lydėjo paskaitų ciklas, kurio metu paskaitas skaitė kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjai, tokie kaip būsimasis signataras Romualdas Ozolas, istorikas Liudas Truska. 1989 m. rugpjūčio 23 d. į Lietuvos istoriją įėjusią kaip Baltijos kelio dieną šiauliečiai atšventė itin triukšmingai – suorganizuoti teatralizuoti renginiai miesto gatvėse ir Pergalės (vėliau pervadinta į Prisikėlimo) aikštėje, kuriuose šaipytasi iš nacių ir bolševikų, paeiliui okupavusių Lietuvą Antrojo pasaulinio karo metais. Po šių renginių miestas greitai ištuštėjo – visi iškeliavo į Baltijos kelio akciją.

Sisteminga Šiaulių sąjūdininkų veikla lėmė tai, kad iš Šiaulių miesto tarybos gretų pradėjo trauktis sovietų statytiniai, Lietuvos komunistų partijos nariai. Juos išstūmė Sąjūdžio atstovai, jų deleguoti ir remiami asmenys. Miesto tarybai pradėjo vadovauti Sąjūdžio veiklai artimi žmonės. Mindaugas Stakvilevičius, Donatas Morkūnas, Romualdas Ozolas, Virginijus Kačinskas, Kęstutis Lapinskas ir Algimantas Sėjūnas šiauliečių buvo išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą, tapo Kovo 11-osios akto, kuriuo buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos atkūrimo faktas, signatarais.

Foto 1

Baltijos kelio diena Šiauliuose.

Foto 2

Baltijos kelio diena Šiauliuose.

Foto 3

Baltijos kelio diena Šiauliuose.

The post Šiauliai ir Sąjūdžio veikla appeared first on Šiaulių Istorija.

Kultūrinis gyvenimas

Šiaulių TIC — Thu, 01 Feb 2018 18:51:20 +0000

Prie regiono kultūros židinio susiformavimo mieste labai prisidėjo Šiaulių „Aušros“ muziejus – įstaiga, apie kurią sukosi kultūrinis gyvenimas tarpukariu ir karo metais, šviečiamąją ir kultūrinę misiją tęsė ir pokariu. Karo pabaiga ir penkeri metai po jo virto išbandymų metais šiai įstaigai. Net kelios slėptuvės mieste, kuriose buvo išslapstytos kultūros vertybės, buvo subombarduotos. Saugotos šiose slėptuvėse kultūros vertybės stipriai nukentėjo, ypač tos, kurios buvo paslėptos Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, „Gubernijos“ alaus darykloje. Sudegė ir pats muziejaus pastatas, tad evakuotų vertybių po karo nebebuvo kur grąžinti, kas lėmė tai, kad jos buvo grobstomos, naikinamos arba nyko dėl blogų laikymo sąlygų. Muziejui teko egzistuoti be patalpų. Tai buvo labai sunkus laikotarpis. Raštinė ir dalis išlikusių eksponatų buvo perkelti į Pelikso Bugailiškio namus. Vėliau įstaigai paskirtas liuteronų evangelikų bažnyčios pastatas. Čia sandėliuoti išlikę eksponatai.

1955 m. Venclauskių namas tapo muziejaus naujuoju prieglobsčiu. 1966 m. muziejus atgavo savo ankstesnį pastatą, kuriame veikė nuo 1933 m. iki mūšių mieste per Antrąjį pasaulinį karą. Nuo tada prasideda spartus įstaigos plėtimasis. Vienas po kito įstaigai atitenka keletas pastatų, kurie tampa padaliniais. 1967 m. muziejui perduodamas 1880 m. statytas Danielių giminei priklausęs Žaliūkių vėjo malūnas. 1976 m. prie muziejaus prijungiamas fotografo Antano Dilio įkurtas Lietuvos fotografijos meno draugijos Šiaulių skyriaus muziejus, kuris tampa „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriumi ir nuo tada vadinamas Fotografijos muziejumi. 1985 m. „Aušros“ muziejaus žinion pereina poeto Jono Krikščiūno-Jovaro namas.

Šiauliuose apie 1978 m. veikė 77 bibliotekos. Įkurta centrinė bibliotekų sistema, Vaikų biblioteka. Dauguma didesnių įstaigų ir organizacijų turėjo privačias bibliotekas. Svarbiu miesto kultūros židiniu tapo 1951 m. įkurta Povilo Višinskio viešoji biblioteka. 1978 m. ji buvo perkelta į naujas, gerokai erdvesnes patalpas, nes augo tiek knygų ir kitų leidinių fondas, tiek skaitytojų ir darbuotojų skaičius. 1989 m. bibliotekoje jau dirbo 119 darbuotojų. Naujoje bibliotekoje buvo sudarytos puikios sąlygos rengti įvairius renginius.

1946 m. buvusiuose Liaudies namuose įsteigti Šiaulių miesto kultūros rūmai. Čia buvo įrengtos 3 salės, 13 repeticijų salių, skaitykla. Kasmet rengiama per 500 renginių. Repetuoti rinkdavosi „Jovaro“ ansamblis, simfoninis orkestras, baleto, pramoginių šokių, vaikų dramos būreliai, veteranų choras, lėlių teatras, esperanto kalbos mokėsi esperantininkų būrelis.

Sovietiniu laikotarpiu Šiauliuose toliau veikė Dramos teatras, kuris išaugino ne vieną iškilią teatro asmenybę. 1953–1989 m. Šiauliuose veikė 5 kino teatrai: „Tiesa“ (įsteigtas 1956 m.), „Palydovas“ (1961 m.), „Saulė“ (1966 m.), dokumentinių filmų seansams skirti „Laikas“ (1978 m.) ir „Dainai“ (1979 m.).

1965 m. Pedagoginiame institute įsteigiama Piešimo ir rankų darbų katedra, kuri davė didelę paskatą tolesnei dailės raidai Šiauliuose. Vėliau iš šios katedros susiformavo Dailės fakultetas, kuris būrė visus to meto miesto dailininkus. Greta šios katedros 1967 m. įsteigiama Vaikų dailės mokykla. Prasideda parodų rengimo laikotarpis. Dailės parodos organizuojamos tiek „Aušros“ muziejui priklausančiuose Parodų rūmuose (dabartinė Dailės galerija), tiek Kultūros rūmuose, tiek ir Inžinierių rūmuose. Tuo metu susiformuoja dailininkų bendruomenė, kuri ne tik dalyvauja vaizduojamosios dailės parodose, bet ir kuria monumentaliosios dekoratyvinės dailės darbus, rengia teatrų scenografijas, afišas, plakatus.

Foto 1

Zubovų rūmai (čia buvo įkurtas Dailės fakultetas).

Foto 2

Titnago spaustuvė Šiauliuose.

Foto 3

Šiaulių dramos teatro pastatas.

The post Kultūrinis gyvenimas appeared first on Šiaulių Istorija.

Kultūrinis gyvenimas, tapęs neatsiejama Šiaulių istorijos dalimi

Šiaulių TIC — Wed, 31 Jan 2018 15:50:54 +0000

Nepriklausomybės metais šiauliečiai iškart sukruto organizuotis į kultūrinius bendraminčių būrelius, draugijas, ratelius. Atgijo senos organizacijos, atsirado naujų ir gyvenimas Šiauliuose pradėjo virti. 1920 m. atsinaujino „Varpo“ draugija. Kiek vėliau prie jos prisidėjo Gubernijos darbininkų būrelis „Švietimasis“ (1921 m.), Muzikos mylėtojų draugija (1926 m.) ir daugelis kitų. 1930 m. mieste veikė per 50 įvairių kultūrine ir šviečiamąja veikla užsiimančių organizacijų, tarp kurių buvo „Kultūros“ bendrovė, Kultūros-švietimo draugija, Kraštotyros draugija, „Putpelės“ draugija, Laisvamanių etinės kultūros draugija, Lietuvos esperantininkų draugija bei Vilniui vaduoti, Lietuvos blaivybės sąjunga ir kitos. Viena žymiausių iš šių organizacijų buvo liberalios krypties „Kultūros“ bendrovė, įkurta 1920 m. tokių aktyvių visuomenės veikėjų kaip Peliksas Bugailiškis, Kazimieras Venclauskis, Antanas Povylius, Vladimiras Zubovas ir kt., kurios pagrindinė veikla buvo knygų ir žurnalų leidyba. Organizacija per savo gyvavimo periodą 1921–1927 m. išleido 140 pavadinimų knygų 621200 egz. tiražu. Nuo 1923 m. organizacija aštuoniolika metų leido mėnesinį žurnalą „Kultūra“ (2000–2800 egz. tiražas), prie kurio tekstų kūrimo prisidėdavo ir tokie kultūros žmonės kaip Vincas Krėvė, Petras Cvirka, Kazys Boruta, Kostas Korsakas. Be leidybos, ši organizacija taip pat atliko platų kultūros ir šviečiamąjį darbą. Visoje Lietuvoje ji suorganizavo ir įsteigė per 250 kultūros būrelių, kurie turėjo 3000 narių. Jie dažniausiai tapdavo gyvenviečių ir apylinkių, kuriose veikė, kultūros židiniais. Visų būrelių suvažiavimai vykdavo „Kultūros“ bendrovės būstinėje, t. y. Šiauliuose. Bendrovės vadovai 1925 m. perėmė Liaudies namų kino salę, bet paliko senąjį jos pavadinimą. Čia įrengta vieta susirinkimams, biblioteka su skaitykla, kino teatras „Kapitol“. Vėliau čia glaudėsi ir mėgėjų teatras, kurio dramos vadovas buvo garsus režisierius Borisas Dauguvietis, o operų ir operečių kūrimui vadovavo kompozitorius Mikas Petrauskas. Šio teatro tikslas buvo ne tik pristatyti pramoginius spektaklius šiauliečiams, bet ir padėti profesionalaus Šiaulių teatro ir kūrybinės trupės pamatus. 1931 m. įkuriamas pirmas profesionalus miesto teatras – Kauno Valstybės teatro Šiaulių skyrius. Teatro trupė spektaklius statė ir vaidino „Kapitol“ kino teatre, kuris tam buvo nepritaikytas, bet tinkamesnio varianto tuo metu nebuvo. Per ketverius metus, praleistus Šiauliuose, teatro trupė suvaidino per 550 spektaklių. 1936 m. visa įstaiga perkelta į Klaipėdą. Netekus Klaipėdos krašto, teatras grįžo į gimtąjį miestą ir gavęs nuolatines spektakliams tinkančias patalpas iš čia nebeišsikėlė.

Galima teigti, kad Šiauliai tarpukariu turėjo tik vieną dailininką, bet už tai kokio jo būta. Gerardas Bagdonavičius pagal profesiją buvo dailininkas, bet gyvenime jo buvo visur pilna. Jis buvo vienas iš ekslibriso pradininkų Lietuvoje ir lietuviško šios meno formos varianto garsintojas pasaulyje. Tapė Šiaulių ir kitų miestų architektūros vaizdus, taip pat kūrė iliustracijas įvairiems to meto leidiniams, spausdinamiems mieste. Su savo darbais parodoje debiutavęs 1923 m., po šešerių metų jis jau keliavo po didžiuosius pasaulio miestus ir dalyvavo konkursuose, kur pelnė apdovanojimų. Dažnai aktyviai įsitraukė į Kraštotyros draugijos veiklą, bet spėjo jis ir aktoriaus duonos išbandyti. Kai Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusijos imperiją, suvaidino per 50 vaidmenų kine ir tapo bene pirmuoju lietuvių kino aktoriumi. Ir fotografu tapo žvelgdamas į fotografiją nebe kaip į amatą, o veikiau kaip į dar vieną meno formą. Bet labiausiai atsidavęs buvo pedagoginei veiklai – mokė vaikus piešimo, tapybos ir išugdė ne vieną vėliau garsų Lietuvos menininką: savo didžiuoju įkvėpėju jį vadinantį vieną iš garsiausių lietuvių grafikų, medalių kūrėją ir šiaulietį Petrą Repšį, tapytoją Antaną Gudaitį, vitražų kūrėją Joną Janulį, scenografą Juozą Jankų, grafikę Marcę Katiliūtę. Buvo labai aktyvus visuomenės atstovas, kurį mieste lengva būdavo pastebėti skubantį, nešiną teptuku ar kitomis tapybos priemonėmis, todėl Penzeliuko pravardė jam taip prigijo, kad ir šiais laikais daug kas būtent taip jį ir vadina. Ir jo paties, padedant architektui Karoliui Reisonui, suprojektuotas namas dar ir dabar primena miestui apie kadaise čia gyvenusį unikalų talentą.

Kultūros-švietimo draugija buvo įsteigta kaip savotiškas šalutinis „Kultūros“ bendrovės projektas, skirtas tęsti veiklą po to, kai ją užgriuvo finansiniai sunkumai ir spaudimas iš valstybės centrinės valdžios institucijų. Į jos veiklą buvo įsitraukę dauguma „Kultūros“ veikėjų, tarp kurių buvo ir Jackus Sondeckis, Peliksas Bugailiškis, muzikas Juozas Naujalis. Draugija toliau užsiėminėjo „Kultūros“ bendrovės pradėta leidyba ir vadovavo Povilo Višinskio liaudies universitetui.

Kraštotyros draugija darbavosi gimtojo krašto istorijai, kultūrai ir gamtai pažinti. Tai darė rengdama įvairias etnografines ekspedicijas, rinkdama etnografinius eksponatus ir kraštotyros medžiagą. Šiai draugijai vadovavo P. Bugailiškis. Organizacija leido žurnalą „Gimtasai kraštas“, kuriame buvo spausdinami straipsniai tautosakos, archeologijos, etnografijos, muziejininkystės klausimais. Tam, kad turėtų vietą, kur galėtų saugoti savo veiklos rezultatus ir surinktus vertingus eksponatus, draugija iš Šiaulių apskrities savivaldybės perėmė 1923 m. įsteigtą Šiaulių „Aušros“ muziejų, kurio vienas iš pagrindinių iniciatorių ir steigėjų buvo pats P. Bugailiškis. Abiejų organizacijų bendra veikla reiškėsi organizuojamomis ekspedicijomis (jose surinkti eksponatai vėliau kartu su įamžintais ekspedicijų fotoįspūdžiais būdavo pristatomi muziejaus organizuojamose parodose), taip pat etnografinės medžiagos rinkimu, kultūrinio paveldo ir palikimo apsauga ir išsaugojimu. Pats „Aušros“ muziejus, be muziejinių, kultūros vertybių saugojimo ir demonstravimo visuomenei, dar dirbo tiriamąjį darbą, kuris papildydavo per etnografines ekspedicijas surinktus empirinius duomenis ir teorinę medžiagą. Muziejus palaikė glaudžius ryšius ir rengė bendrus projektus su Valstybine archeologijos komisija, M. Čiurlionio galerija, taikė modernias ekspozicijų rengimo formas. Kolektyvo ir Kraštotyros draugijos narių dėka muziejus sparčiai išgarsėjo šalies mastu, keletą metų buvo stambiausias ir garsiausias Lietuvos muziejus.

Šiauliuose veikė kelios spaustuvės. 1919 m. įkuriama B. Fridmano spaustuvė, kuri, pasikeitus savininkui, pakeičia pavadinimą į „Lietpress“, o dar vėliau, 1932 m., atitenka „Vilties“ draugijai ir dar kartą pakeičia pavadinimą į „Vilties“, o po keleto metų perkeliama į Kauną. Po šios pirmosios tarpukario spaustuvės įsteigtos kitos trys veikė kur kas stabiliau, nes jų savininkai nesikeitė taip dažnai, ir jos visos liko Šiauliuose iki uždarymo: 1920 m. Salomo Savičiaus ir Borucho Šumkausko spaustuvė, vėliau pervadinta į „Grafikos“; 1923 m. Jono Šliūpo namuose įkurta „Titnago“ spaustuvė; dar carinėje Rusijoje veikusi Maizeniuso spaustuvė „Spauda“ rekonstravo patalpas ir toliau tęsė savo veiklą. Šių įstaigų pagrindinė veiklos sritis buvo leisti periodinę spaudą. Knygų leidimo reikalai priklausė „Kultūros“ bendrovei, „Vilties“ ir Kultūros-švietimo draugijoms ir Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjungai. Kartais knygas leisdavo pavieniai privatūs asmenys, kaip antai J. Šliūpas, kuris savo raštus leido jam priklausiusioje „Titnago“ spaustuvėje. Išryškėjo periodinės spaudos ypatumai. Pradžioje, t. y. 1919–1928 m., visuomenėje dominavo kairiosios minties spauda, o nuo 1928 m. – dešinioji tautinė ir katalikiška, rodanti politines prezidento Antano Smetonos nuostatas ir valstybės kryptį.

Prie „Putpelės“ draugijos įsteigimo daugiausiai prisidėjo tuo metu aktorius, o vėliau vienas iš garsiausių ir talentingiausių Lietuvos režisierių Juozas Miltinis, Česlovas Liutikas, Kazimiero Venclauskio duktė Danutė Venclauskaitė ir Peliksas Bugailiškis. Didžioji dalis draugijos steigėjų buvo Kraštotyros draugijos nariai. „Putpelės“ draugija sukūrė kompozitoriaus Broniaus Jonušo vadovaujamą vyrų orkestrą, ilgainiui virtųsi orkestru, kuris gastroliavo po visą Lietuvą.

Šiauliuose atsirado ir dar viena organizacija, kuri tapo fenomenu, sparčiai išpopuliarėjusiu visoje Lietuvoje. Tai buvo J. Šliūpo ir jo bendraminčių įsteigta Laisvamanių etinės kultūros draugija, kuri 1930 m. persikėlė į Kauną, o Šiauliuose paliko savo skyrių. Laisvamaniai nuo pat pradžių garsėjo kaip grupė, kovojanti su oficialia visuomenės nuomone ir įsisenėjusiomis dogmomis: jie siekė įvesti civilinę metrikaciją, atskirti mokyklą ir bažnyčią nuo valstybės, skleisti liberalias pažiūras, laisvas nuo militaristinės politikos ir fašizmo propagandos, kai šie reiškiniai pradėjo stiprėti ir ryškėti visoje Europoje.

Tarpukariu gausiai steigti kino teatrai, nes šiauliečiai labai mėgo juos lankyti. Vien 1927–1928 m. atidaryti „Lyros“, „Mars“ ir „Rekord“ kino teatrai, po metų – „Kapitol“, dar po metų – „Triumf“ ir „Palas“ (buvęs „Spindulys“). 1929–1930 m. mieste ir apskrityje veikė iš viso 7 kino teatrai. 1932 m. Šiauliuose atidaroma moderniausia šio pobūdžio įstaiga „Skendit Palace“, turinti 500 vietų salę. Liaudies namų ir „Kapitol“ kino teatrai buvo populiariausi ir nuolat konkuravo.

Foto 1

Renginys Šiaulių Parodos aikštėje.

Foto 2

Šiaulių dramos teatro pastatas.

Foto 3

Šiaulių Aušros muziejaus pastatas Aušros alėjos gatvėje.

Foto 4

Ch. Frenkelio vila.

The post Kultūrinis gyvenimas, tapęs neatsiejama Šiaulių istorijos dalimi appeared first on Šiaulių Istorija.

Svarbiausias miesto prioritetas – švietimas

Šiaulių TIC — Wed, 31 Jan 2018 15:40:53 +0000

Jau nepriklausomybės pradžioje į valdžią atėję savivaldybės darbuotojai puikiai suprato švietimo svarbą. Tai pirmiausiai matyti iš to, kiek buvo skiriama lėšų šiam sektoriui gaivinti. Čia Šiauliai neabejotinai pirmavo tarp kitų Lietuvos miestų – skiriamų biudžeto lėšų dalimi beveik dvigubai lenkė laikinąją Lietuvos sostinę Kauną. Pradėtos sparčiai atstatinėti per karą uždarytos pradžios mokyklos. Šiaulių savivaldybės iniciatyva ir pastangomis tiek mieste, tiek visoje Lietuvoje pradžios mokslas tapo privalomas ir nemokamas, prieinamas visiems. Tautinių mažumų – žydų ir vokiečių – progimnazijose, kurias sudarė keturių klasių pradinis mokymas, buvo mokoma gimtosiomis kalbomis. Šiaulių gimnazijos veikla buvo atnaujinta dar Pirmajam pasauliniam karui nepasibaigus. Nepriklausomybės metais atgaivinta miesto gimnazija kurį laiką buvo mišri, tačiau 1928 m. Švietimo ministerijos sprendimu ji buvo išskirstyta į anksčiau gyvavusias atskiras berniukų ir mergaičių gimnazijas. Berniukų gimnazijoje sustiprintas ekonomikos, tiksliųjų mokslų ir klasikinių kalbų sričių mokymas, o mergaičių – užsienio kalbų. Žydų bendruomenės gimnazija buvo išlaikoma iš privačių bendruomenės organizacijos lėšų pramonininkų brolių Nurokų namuose. Rengti įvairūs mokytojų, technikų, valstybės tarnautojų kursai suaugusiesiems, norintiems įgyti vidurinį išsilavinimą. Šie kursai davė pradžią 1921 m. įkurti suaugusiųjų gimnaziją.

Greta tradicinių, valstybinių mokymosi įstaigų buvo steigiamos specialiosios mokyklos: Muzikos mokykla, 1929 m. įkurta Amerikos lietuvių akcinės bendrovės namuose, Dvaro gatvėje; Prekybos mokykla, nuo 1936 m. rengusi Šiauliams, kaip pramonės ir prekybos centrui, taip reikalingus buhalterius, pardavėjus ir apskaitininkus; Amatų vidurinė mokykla, kurioje nuo 1926 m. buvo rengiami dviejų sričių specialistai: staliai ir odų apdirbėjai; Mokytojų seminarija, įsikūrusi 1920 m. buvusiuose grafų Zubovų rūmuose. Pastaroji laikytina pirmąja aukštojo mokslo įstaiga Šiauliuose, kurioje buvo rengiami pedagogai visai Lietuvos švietimo sistemai. 1939 m. iš Klaipėdos į Šiaulius perkeltas Klaipėdos prekybos institutas tapo antrąja aukštąja miesto mokykla. Šiaulių prekybos institutas buvo išbarstytas trijose miesto vietose: Tautininkų rūmuose, Mokytojų seminarijoje, o vėliau dar ir pastatytuose naujuose Pašto rūmuose. Jis rengė aukštos kvalifikacijos specialistus, kurių reikėjo augančioms Šiaulių miesto reikmėms: transporto, prekybos, pramonės, kredito įstaigų, bankų, draudimo specialistus.

Foto 1

Mokytojų seminarijos pastatas (Zubovų rūmai).

Foto 2

Šiaulių berniukų gimnazija.

Foto 3

Šiaulių mergaičių gimnazija.

Foto 4

Mokytojų seminarijos pastatas (Zubovų rūmai).

Foto 5

Žydų mokyklos mokiniai Ch. Frenkelio vilos kieme prie fontano.

Foto 6

Šiaulių žydų gimnazijos pastatas.

Foto 7

Mokytojų seminarijos pastatas (Zubovų rūmai).

The post Svarbiausias miesto prioritetas – švietimas appeared first on Šiaulių Istorija.

Kultūrinis miesto gyvenimas – bundančios sąmonės aušra

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 17:51:42 +0000

Sustiprėjus miesto ekonomikai ir administraciniam aparatui, ėmė kurtis įvairios organizacijos, judėjimai ir pan. Kuriantis naujoms švietimo, medicinos įstaigoms, daugėjo ir inteligentijos, nes dauguma jos atstovų tradiciškai iki tol dirbo biudžetinėse įstaigose, įsikūrusiose kitose Rusijos imperijos vietovėse. Inteligentai suskato burtis į organizacijas, komitetus, draugijas, klubus. Šiauliams šiame istorijos procese buvo lemta tapti vienu iš svarbiausių lietuviškos inteligentijos telkimosi ir veiklos židinių. Ypač svarbi Šiaulių miesto gimnazija, kurioje buvo ne tik ugdomi jaunieji intelektualai, bet ir skatinama jų veikla. Pagrindiniai kultūrinio miesto gyvenimo organizatoriai paprastai buvo buvę gimnazijos mokiniai ir jų mokytojai. Bajorija su grafais Zubovais priešakyje labai pagelbėjo savanoriškai įsitraukę į veiklos organizavimą ir mecenavimą.

Šiame švietėjų būryje išsiskyrė vienas dvasininkų atstovas, mokslus Varnių kunigų seminarijoje baigęs, entuziastingas ir veiklumu pasižymintis Žemaičių vyskupijos kancleris Ignacas Štachas, kuris XIX a. pirmosios pusės pabaigoje buvo paskirtas eiti kunigo pareigas Šiauliuose. Šis žmogus buvo vienas iš pirmųjų blaivybės skelbėjų Lietuvoje, kuris vėliau savo pavyzdžiu užkrėtė ir įkvėpė Motiejų Valančių pradėti blaivybės sąjūdžio veiklą. I. Štachas, be tiesioginių pareigų, būdamas inteligentas, švietėjas, istorikas, greitai pastebėjo, kad viena iš reikšmingiausių visuomenės tamsuoliškumo ir pavergimo priežasčių yra carinėje Rusijoje išvešėjęs smuklių tinklas, kuris skatina stiprų girtuokliavimą. Jis su bendraminčiais pradėjo steigti blaivybės brolijas, o to rezultatas – jo tarnystės metais Šiauliuose žymiai sumažėjo vietų, prekiaujančių alkoholiu. I. Štachas prisidėjo prie Šiaulių bažnyčios remonto darbų, o jo autoritetas mieste buvo didelis. Ne veltui Šiauliuose apsilankęs vyskupas M. Valančius vėliau rašė, kad šiauliečiai labai myli kunigus, o jų bažnyčia verta būti katedra.

1860–1861 m. vietos bajorų ir valdininkų dėka įsteigiama Visuomeninė biblioteka, tuo metu buvusi viena iš pirmųjų bibliotekų Lietuvos istorijoje, kurioje, be lenkiškos literatūros, netrūko ir filosofijos, gamtos, teisės mokslo darbų. Deja, 1864 m. nuslopinus sukilimą, ji uždaryta. Po Visuomeninės bibliotekos uždarymo visi jos turėti fondai perėjo ir papildė gimnazijos bibliotekos fondus, kuri tapo svarbiausia biblioteka, turinčia įvairaus turinio leidinių. 1883 m. V. Bielskis iš savo lėšų įsteigė slaptą bibliotekėlę, kur buvo saugomos paties V. Bielskio, N. Černyševskio, kitų rusų ir Vakarų revoliucionierių demokratų veikalai. Šią bibliotekėlę caro valdžia norėjo uždaryti, bet to padaryti nepavyko, nes ji buvo įkurta grafo V. Zubovo namuose. Ši biblioteka ypač buvo svarbi skatinant pažangias jaunimo pažiūras. 1900 m. atkuriama Viešoji biblioteka ir patvirtinama jos draugija, kuriai pirmininkauja V. Zubovas, o nariai yra tokios asmenybės kaip K. Šalkauskis, K. Venclauskis, V. Bielskis, B. Nurokas ir kt. Draugijų ir kitų organizacijų buvo steigiama ir daugiau. 1868 m. įkurtas Piliečių klubas, kuriame daugiausiai būrėsi rusų tautybės inteligentai – gimnazijos mokytojai ir valdininkai, siekiantys turiningai praleisti laisvalaikį. Šis klubas turėjo savo bibliotekėlę, skaityklą, mėgėjų dramos būrelį ir pan., taip pat rengė koncertus, įvairius meninius pasirodymus. Dar viena labai aktyvi organizacija, įkurta 1908 m., – literatūros, dramos ir muzikos draugija „Varpas“, gyvavusi vos šešetą metų, per kuriuos spėjo nuveikti labai daug. Jos veikla apėmė didžiąją miesto lietuvių kultūrinio gyvenimo dalį. Tai buvo draugija, kuri veikė kaip kultūrinė institucija: turėjo savo valdybą, nuomojosi patalpas kelių šimtų vietų salei su scena, bibliotekai su skaitykla, disponavo savo finansais. Nors didžiausią dėmesį skyrė teatrui ir spektakliams kurti, taip pat turėjo 80 narių chorą, skaitovų ir muzikantų. Aktyviai reiškėsi katalikiškos organizacijos: Šv. Juozapo darbininkų katalikų draugija (vėliau perorganizuota į Šiaulių krikščionių Šv. Juozapo savitarpio pašalpos draugiją), Lietuvių katalikų blaivybės draugijos Šiaulių skyrius, katalikėms darbininkėms ir tarnaitėms skirtas „Darbo“ ratelis ir pan. Po 1905–1907 m. revoliucijos pastebimas žydų visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo suaktyvėjimas: 1909–1911 m. veiklą plėtoja Kauno žydų literatūrinės draugijos Šiaulių skyrius, 1912 m. įsteigiama žydų muzikos ir dramos bei dainavimo draugija „Gazomir“, kuri rengia koncertus, spektaklius, muzikos ir literatūros vakarus.

Dar vienas reikšmingas Šiaulių kultūrinio gyvenimo akcentas – parodos. Tai viena iš ryškiausių to meto miesto kultūrinio gyvenimo apraiškų ir aktyvių grafo N. Zubovo, padedamo apskrities dvarininkų, pastangų rezultatas. Parodose demonstruojant žemės ūkio įrankius, mašinas, gyvūnus siekta skatinti žemės ūkio ir pramonės vystymąsi. Eksponatai buvo vežami ne tik iš Lietuvos gubernijų, bet taip pat iš Kuršo, Suvalkų, Minsko, Vitebsko, Pavyslio gubernijų ir Prūsijos sričių. Pirma paroda surengta 1875 m., antra – 1876 m., trečia – 1879 m., o vėliau – apytikriai kas trejus metus. 1914 m. tarp parodos renginių buvo ir „Varpo“ draugijos teatro trupės ir choro pasirodymai. Visi šie renginiai būdavo organizuojami specialiai tam parengtame plote, didelėje Parodų aikštėje, kurios centre stovėjo įspūdingas paviljono pastatas, aplink kurį sukdavosi visas veiksmas. Ši aikštė buvo įkurta atokiau nuo miesto centro, maždaug ten pat, kur dabar stovi Respublikinė Šiaulių ligoninė.

Literatūros srityje tarp aktyvių šiauliečių figūravo tokie asmenys kaip lietuviškų ūkininkų kalendorių kūrėjas Laurynas Ivinskis, Bogdanas ir Mykolas Oginskiai, Šiaulių apskrities maršalkos raštininkas Aleksandras Mora, aušrininkas Juozapas Miliauskas-Miglovara, visuomenės ir kultūros veikėjas Povilas Višinskis, jo įkvėpta pradėjusi rašyti Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras.

Lietuviško teatro pradžia tiek Šiauliuose, tiek Lietuvoje sietina su vadinamaisiais „lietuviškais vakarais“. Rusijos imperijos valdžioje gyvenantiems lietuviams tai buvo pati prieinamiausia kultūrinės ir politinės veiklos forma kovojant dėl nacionalinio išsivadavimo. Šiauliuose tokie vakarai vykdavo prisidengiant gegužinėmis, kurios nuo 1894 m. buvo rengiamos Aleksandrijoje, grafų Zubovų dvaruose. 1904 m. spalio 31 d. Šiauliuose, daugiausiai Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių pastangomis, pirmą kartą Lietuvoje suorganizuojamas viešas spektaklis „Amerika pirtyje“, kas iki tol atrodė neįmanoma caro valdomoje imperijoje. Po šio ir keleto kitų viešų teatro vakarų aplink Venclauskius susibūrusi kultūros veikėjų grupė pastato keletą spektaklių, tarp jų ir pagal Antono Čechovo pjeses, o 1905–1909 m. aktyvia teatrine veikla Šiauliuose užsiimantis vietos gimnazijos auklėtinis J. Misius pastato apie 12 spektaklių.

Pirmasis kino teatras „Elektro-Biografas Modern iš Paryžiaus“ Šiauliuose įkurtas dar 1909 m. Teatrą aptarnavo specialiai įrengta elektros stotelė, dėl to vietiniai įstaigą vadino „elektriniu teatru“. Teatre buvo įrengta 180 vietų salė. Antrasis kino teatras, pavadintas „Fantazija“, įkurtas 1912 m. Jame buvo 400 vietų salė, o per pertraukas ir seansus grodavo styginis orkestras. Kino teatras „Fantazija“ buvo pripažintas geriausiu visos Kauno gubernijos provincijos kino teatru.

Foto 1

Šiaulių Gegužinių (1904 m.)

Foto 2

Varpo draugijos nariai (1910 m.)

Foto 3

Amerika pirtyje Palangoje.

Foto 4

Amerika pirtyje Šiauliuose (afiša).

Foto 5

Žemės ūkio parodos.

The post Kultūrinis miesto gyvenimas – bundančios sąmonės aušra appeared first on Šiaulių Istorija.

Švietimas ir švietimasis

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 17:44:33 +0000

XIX a. pradžioje Šiauliuose veikė tik viena parapinė vienklasė mokykla, įkurta prie bažnyčios ir gyvavusi kiek daugiau nei 35 metus, iki 1839 m. Dėl stiprėjančios rusifikacijos ir lėšų miesto biudžete stygiaus pavienių bajorų iniciatyva buvo įsteigtos kelios trumpai gyvavusios mokyklos, kol buvo prieita prie vieningos nuomonės – Šiauliuose reikia steigti gimnaziją. Iš pradžių 1839 m. įkuriama penkių klasių mokykla apskrities bajorams, prie kurios vėliau prijungiama parengiamoji klasė. Ši įstaiga tampa mainų objektu. 1851 m. aktyvių vietos bajorų dėka iš Gardino gubernijos, Svisločiaus, atkeliama gimnazija į Šiaulius, mainais į minėtąją apskrities bajorų mokyklą, kuri iškeliama į Svisločių. Taip Šiauliuose atsiranda septynių klasių ir vienos parengiamosios klasės mokykla, pavadinta Šiaulių berniukų gimnazija. Dėl vietos įstatymų iš pradžių gimnaziją lanko tik bajorų vaikai ir apie dešimtadalis miestiečių. Šiai gimnazijai pastatyti savo žemę paaukojo Jonas Jakševičius su sąlyga, kad aukotojo atžala ir dar dvi kartos bus atleistos nuo mokesčio už mokslą. J. Jakševičiaus duktė Stanislava (būsimoji Venclauskienė) tesėjo tėvo valią ir jos uoliai laikėsi tai darydama kiek neįprastu būdu. Ji įsivaikino per 100 beglobių, pamestinukų vaikų, kuriems suteikė savo pavardę, ir taip jiems išrūpino ne tik pastogę, bet ir nemokamą mokslą. Jos vyras Kazimieras Venclauskis šią žmonos veiklą palaikė ir rėmė finansiškai. Gimnazijos pamokose dėstyta lenkų kalba, vyravo unijinė dvasia, tačiau jos mokiniams buvo būdingas iš tėvų paveldėtas „žemaičių bajoro“ identitetas. Ne vienu atveju lenkiškas unijinis patriotizmas, ugdytas gimnazijoje, kartu puoselėjo ir lietuvišką patriotizmą. Šios mokslo įstaigos įtaka buvo milžiniška ne tik mieste, bet ir apskrityje ir kitose aplinkinėse apskrityse.

Šiaulių berniukų gimnazija buvo prieinama tik berniukams, tačiau mergaitės taip pat turėjo alternatyvą, tik ji buvo privati, 1846–1857 m. veikusi parapinė mergaičių mokykla. 1865 m. vienklasėje valdiškoje parapijos mokykloje buvo atidaryta mergaičių pamaina ir 1873 m. šioje mokykloje mergaičių mokėsi jau daugiau nei berniukų. 1898 m. įsteigiama mergaičių gimnazija grafo Vladimiro Zubovo sklype, šią įstaigą jis įsteigė ir išlaikė savo lėšomis. Grafas V. Zubovas ir jo žmona Sofija daug nuveikė miesto ir apylinkės švietimo ir gyventojų išsimokslinimo srityse. Jie savo iniciatyva ir lėšomis įkūrė mokyklas Ginkūnuose (slapta), Naisiuose, Gubernijoje, Dabikinėje, Medemrodėje. Buvo įsteigta ir keletas trumpai gyvavusių pensionų, tarp kurių ir viena išimtis – ilgai veikęs: 1861–1907 m. veikęs privatus tikrasis pensionas 1907 m. perorganizuotas į keturių klasių progimnaziją.

Visų miesto mokyklų veiklą prižiūrėjo 1839–1851 m. apskrities bajorų mokyklos, o nuo 1851 m. – gimnazijos direkcija. Nuslopinus 1863–1864 m. sukilimą, Lietuvoje buvo pradėta diegti rusifikacijos programa, kuri diskriminavo lenkus, lietuvių kultūrą. Mokyklose buvo leidžiama pamokas vesti tik rusų kalba, o lietuvių kalbą vartoti tik kaip pagalbinę pirmaisiais mokymo metais.

Savo ruožtu žydų švietimas organizuotas pagal žydų papročius. Šiaulių žydų vaikai pradinį mokslą įgydavo trijų klasių dvasinėje mokykloje prie kahalo. Tokia pirmos kategorijos trijų klasių valdinė mokykla Šiauliuose atsirado 1853 m. Po šios mokyklos vaikai, įgavę praktinių pagrindų, ruošdavosi dirbti arba tolesnėms studijoms rabinų mokykloje. 1879 m. buvo atidaryta žydų vienklasė mokykla. 1899 m. įsteigiama Šiaulių didžiausio pramonininko Ch. Frenkelio privačiomis lėšomis Talmud Toros pradžios mokykla, skirta skurstančių žydų vaikams.