savivalda – Šiaulių Istorija

Šiauliai dabar

Šiaulių TIC — Sun, 04 Feb 2018 14:28:42 +0000

Šiauliai yra ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas, Šiaurės Lietuvos mokslo, kultūros ir ekonomikos centras, išlaikęs gilias pramonės ir verslių žmonių miesto tradicijas. Tai Lietuvos miestas, kuriame gyvena per 106 tūkstančius gyventojų, bet miesto plotas beveik lygus Klaipėdai, nes sovietmečiu prijungus Zoknių oro uostą ir apylinkes bei pastačius pietinę dalį/rajoną miesto teritorija išaugo dvigubai. Vienu metu Šiauliai buvo trečia pagal dydį Lietuvos gyvenvietė, tik vėliau Ginkūnų mikrorajoną atskyrus nuo miesto, vėl grįžta ketvirtos vietos. Didžiąją gyventojų dalį sudaro lietuviai. Taip buvo ne visada. Dar praėjusio amžiaus pradžioje didžiąją dalį gyventojų sudarė žydai, palikę mieste gilų istorinį, kultūrinį, ekonominį pėdsaką, taip pat rusai, vokiečiai bei kitų tautinių bendrijų nariai.

Šiauliai į savivaldos statybos darbus įsitraukė vos tik Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Pirmosios Lietuvos Respublikos metais būtent Šiauliai sukūrė pirmąją demokratinę savivaldybę Lietuvoje. Tad nieko stebėtino, kad nė mėnesiui nepraėjus po Nepriklausomybės akto paskelbimo, šiauliečiai jau rinkosi į pirmąją miesto Liaudies deputatų tarybos (netrukus pervadintos į Šiaulių savivaldybės tarybą) sesiją, kur išsirinko pirmininką, kurį po poros savaičių pakeitė išrinktas miesto meras.

1993 m. rugsėjo 7 d. Šiaulius aplankė, čia pasimeldė ir ilsėjosi pakeliui į netoli miesto stovintį Kryžių kalną (Jurgaičių piliakalnį) keliavęs popiežius Jonas Paulius II. Po šio vizito jo specialiu dekretu Šiaulių Petro ir Pauliaus bažnyčiai suteiktas katedros titulas, taip paverčiant faktu dar Motiejaus Valančiaus pasakytą teiginį apie jo laikais jau 400 metų čia skaičiavusią Žemaitijos katedrą bei įkuriama Šiaulių vyskupija.

Nuo 1993 m. „Aušros“ muziejus pradeda sparčiai plėsti ir savo žinion perima patalpas/įstaigas: Radijo ir televizijos ir Dviračių muziejai bei Ch. Frenkelio vila. Pastaruosiuose 1995 m. pradedami rekonstrukcijos darbai, po kurių įvykdymo, vila tampa nauja kultūrine-reprezentacine vieta, daugumos mieste vykstančių aukštosios kultūros renginių centras, kurio vidaus patalpose bei vidiniame kieme vyksta parodos, susitikimai su menininkais, koncertai, spektakliai, meno festivaliai. 2009 m. pagal „Aušros“ muziejaus parengtą projektą Lietuvos ir Norvegijos (pagal Norvegijos finansinį mechanizmą) valstybių lėšomis atrestauruotas ir pritaikytas visuomenės reikmėms vienas iš svarbiausių Šiaulių miesto kraštovaizdžio akcentų bei etnokultūros, tradicinių amatų puoselėjimo židinys Žaliūkių malūnas ir greta atstatyta XIX a. malūnininko sodyba. Greta šių projektų, muziejus realizavo vieno savo padalinių, Fotografijos muziejaus rekonstravimo darbus, po kurių buvo pastatytas ketvirtas muziejaus aukštas, paverčiant pastatą keturių auštų statiniu su atvira lankytojams bei renginiams terasa ant stogo. Ši įstaiga vienintelė tokia Lietuvoje, kuri dedikuota fotografijos menui ir technikai.

1997 m. nusprendus reorganizuoti mieste veikusius Šiaulių pedagoginį institutą ir Kauno technologijos universiteto Šiaulių politechnikos fakultetą, įsteigtas Šiaulių universitetas. Metams bėgant aukštojo mokslo įstaiga išaugo, prisijungdama naujas erdves, versdama jas savo padaliniais, kartu mezgė glaudžius tarptautinius ryšius su kitais pasaulio universitetais, tapdama reikšmingu miesto regiono veikėju.

Miestui priklausantis Zoknių oro uostas tarnauja ir kariniams, ir civiliniams tikslams. Viduramžius menančios Šiaulių, kaip krašto gynybos ešafoto, tradicijos išliko: oro uoste veikia karinių oro pajėgų bazė, kurioje nuo 2004 m. dislokuoti NATO naikintuvai, atliekantys oro policijos funkciją Baltijos valstybėse. Greta to, kyla ir leidžiasi tarptautinių kompanijų krovininiai lėktuvai.

2007 m. oficialiai atidaryta sporto, kultūros masinių ir kamerinių renginių daugiafunkcinis kompleksas Šiaulių arena, kur vyksta visi didžiausiu miesto sporto, verslo bei kultūros renginiai, tarp kurių ir 2011 m. Europos krepšinio čempionato grupės turnyro varžybos bei pasaulinių muzikos įžymybių pasirodymai.

Universitetas, neuniversitetinės aukštosios mokyklos, dramos teatras, „Aušros“ muziejus, profesionalūs meno kolektyvai, nauja sporto arena suteikia Šiauliams teikia perspektyvų išlikti viso regiono traukos centru ir toliau. Miestas puoselėja savo istoriją bei siekia tapti moderniu Europos miestu.

Miestą kuria ir kiekvieną kartą naujai permąsto jame gyvenantys žmonės, tad kas laukia Šiaulių ateityje, taip pat nulems jo gyventojai. Vienas po kito gimsta nauji paminklai, skirti mieste gyvenusiems, subrendusiems kaip kūrėjai ir žmonės, asmenims, tokiems kaip pasaulinio garso lingvistikos mokslo formuotojas Algirdas Julius Greimas ar Vasario 16-osios akto signatarai. Greta gimsta ir naujos valiūkiškos idėjos bei sumanymai/meniniai darbai, kuriantys žaismingo, gyvo miesto įvaizdį. Greta vyksta aktyvūs atsinaujinimo darbai, atnaujinamos, naują koncepciją įgausiančios miesto viešosios erdvės, pradedami centrinės miesto aikštės formavimo darbai. Tad miestas keičiasi, modernėja ir tvirtai žengia XXI a. ritmu.

Foto 1

Fot. Saulius Jankauskas

Foto 2

Talkšos ežeras, Saulės Laikrodžio aikštė. Fot. Gabrielė Gendvilaitė.

Foto 3

Frenkelis. Festivalio atidarymas

Foto 4

Skulptūra Šaulys. Autorius skulpt. Stanislovas Kuzma. Fot. Virginijus Kinčinaitis.

Foto 5

Šimtmetį švenčiantys Šiauliai. Fot. Gintautas Plungė.

Foto 6

Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Fot. Saulius Jankauskas.

Foto 7

Šiauliu arena. Fot. Algirdas Musneckis.

Foto 8

Šiauliečių akcija Šypsokis, Saules mieste. Fot. Aleksandr Reznik

Foto 9

Rekyvos ežeras. Fot. Andrius Mačiūnas.

Foto 10

Pietinis naktyje. Fot. Mindaugas Macaitis.

Foto 12

Motokrosas. Fot. Evaldas Černiauskas.

Foto 13

Miesto šventė Šiaulių naktys. Fot. Rinat Tarzumanov.

Foto 14

Saulius Jankauskas ©

The post Šiauliai dabar appeared first on Šiaulių Istorija.

Šiauliai ir Sąjūdžio veikla

Šiaulių TIC — Thu, 01 Feb 2018 18:54:18 +0000

Šiaulių bendruomenė su vietos inteligentijos atstovais priešakyje aktyviai įsitraukė į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės veiklą nuo pat pradžių. Po kiek daugiau nei mėnesio nuo šios grupės susiformavimo, 1988 m. liepos 22 d., Šiauliuose jau buvo surengtas pirmasis Sąjūdžio renginys – mitingas Saulės Laikrodžio aikštėje. Jame gausiai dalyvavo šiauliečiai ir atvykėliai iš visos apylinkės. Renginyje buvo reikalaujama suverenumo Lietuvai, demokratijos įvedimo, pasmerktas stalinizmo laikų žiaurumas, rinktos piniginės aukos Povilo Višinskio, kaip iškilaus lietuvių tautinio judėjimo dalyvio ir kalbos puoselėtojo, paminklo statybai, raginta rūpintis lietuvių kalba, atkurti istorinę tiesą. Šiaulių sąjūdininkai, kaip ir kitų miestų, didžiausią dėmesį skyrė būtent lietuvių kalbai ir etninei kultūrai, pagrindinės pastangos telktos į Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Tuo tikslu mieste buvo organizuojami mitingai, diskusijos aukštųjų mokyklų auditorijose. 1988 m. spalio mėn. Šiauliuose suorganizuotas vienas iš ryškiausių pirmųjų Atgimimo metų renginių – Kalbos šventė, skirta atkreipti dėmesį į okupacijų metais stipriai nukentėjusios lietuvių kalbos padėtį. Tų pačių metų spalio 12 d. miesto taryba Šiaulių miesto sąjūdžiui suteikė visuomeninės organizacijos statusą. Po penkių dienų Šiaulių dramos teatre suorganizuota Lietuvos prisikėlimo sąjūdžio Šiaulių grupių steigiamoji konferencija, kurioje buvo išrinkti atstovai į būsimąjį Seimą, aptarti svarbiausi klausimai, nutarta leisti miesto Sąjūdžio leidinį. Gruodžio 12–22 d. Šiauliuose įvyko lietuviškos dramaturgijos festivalis „Atgaiva“, per kurį publikai pristatyti okupacijos metais drausti spektakliai pagal uždraustus lietuvių išeivijos dramaturgijos kūrinius. Scenos meną lydėjo paskaitų ciklas, kurio metu paskaitas skaitė kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjai, tokie kaip būsimasis signataras Romualdas Ozolas, istorikas Liudas Truska. 1989 m. rugpjūčio 23 d. į Lietuvos istoriją įėjusią kaip Baltijos kelio dieną šiauliečiai atšventė itin triukšmingai – suorganizuoti teatralizuoti renginiai miesto gatvėse ir Pergalės (vėliau pervadinta į Prisikėlimo) aikštėje, kuriuose šaipytasi iš nacių ir bolševikų, paeiliui okupavusių Lietuvą Antrojo pasaulinio karo metais. Po šių renginių miestas greitai ištuštėjo – visi iškeliavo į Baltijos kelio akciją.

Sisteminga Šiaulių sąjūdininkų veikla lėmė tai, kad iš Šiaulių miesto tarybos gretų pradėjo trauktis sovietų statytiniai, Lietuvos komunistų partijos nariai. Juos išstūmė Sąjūdžio atstovai, jų deleguoti ir remiami asmenys. Miesto tarybai pradėjo vadovauti Sąjūdžio veiklai artimi žmonės. Mindaugas Stakvilevičius, Donatas Morkūnas, Romualdas Ozolas, Virginijus Kačinskas, Kęstutis Lapinskas ir Algimantas Sėjūnas šiauliečių buvo išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą, tapo Kovo 11-osios akto, kuriuo buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos atkūrimo faktas, signatarais.

Foto 1

Baltijos kelio diena Šiauliuose.

Foto 2

Baltijos kelio diena Šiauliuose.

Foto 3

Baltijos kelio diena Šiauliuose.

The post Šiauliai ir Sąjūdžio veikla appeared first on Šiaulių Istorija.

Miesto svarba naujai susikūrusiai valstybei

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 18:22:47 +0000

Po Pirmojo pasaulinio karo Šiauliai netruko atsistoti ant kojų, o miesto gyventojai netgi tapo vienais iš aktyviausių susikūrusios naujos valstybės vidaus gyvenimo ir politikos pamatų kūrėjų. Šiaulių miesto savivalda buvo tvirta: būrėsi gerai žinantys savo tikslą ir matantys viziją politikai, tokie kaip jau nemažai savivaldos darbo patirties dar okupacijos metais įgijęs teisininkas Kazimieras Venclauskis, tapęs pirmuoju miesto burmistru ir formavęs miesto savivaldos politikos gaires; kultūrininkas ir visuomenininkas Antanas Mikševičius, prieš karą pirmininkavęs Šiaulių kultūros draugijos „Varpas“ valdybai; ekonomistas Jackus Sondeckis, kuris visada likęs ištikimas socialdemokratinėms vertybėms stipriai pagerino miesto sveikatos priežiūros ir socialinę situaciją, brėžė tolesnes miesto raidos gaires.

Šiaulių geografinė padėtis vėl tapo jų klestėjimo priežastimi. 1923 m. Lietuvos Respublika, prisijungusi Klaipėdos kraštą, pagaliau turėjo uostą, kurį galėjo išnaudoti prekybai, tad valstybei reikėjo tučtuojau sujungti Klaipėdą ir jos uostą su likusia Lietuvos dalimi, ir Šiauliai, kaip jungties taškas, tapo strategiškai labai svarbūs. Greitai buvo nutiestos geležinkelio linijos iš Šiaulių į Telšius, o vėliau per pastaruosius – į Kretingą ir Klaipėdą. Šiaulių prekybininkai pasuko Klaipėdos link, per kurią buvo užmegztas ryšys su užsienio prekybininkais, ir nebereikėjo naudotis Rygos uosto paslaugomis kaip anksčiau.

Gerėjanti ekonominė situacija paskatino spartų miesto augimą. Netrukus buvo prijungtos netoliese buvusios gyvenvietės, tokios kaip grafų Zubovų anksčiau valdytos Ginkūnų, Aleksandrijos ir Gubernijos dvarų teritorijos. Tai padidino miesto teritoriją daugiau nei dvigubai. Grįžo gyventojai, nuo karo siaubų iki tol slapstęsi užsienyje, Rusijos glūdumoje. Miestiečių tautinė sudėtis labai pasikeitė. Dar 1909 m. gyventojų surašymo duomenys byloja, kad daugiau nei pusę miestiečių sudaro žydai, o rusų bendruomenė yra nedaug menkesnė negu lietuvių, o 1923 m. vykęs surašymas rodo, kad žydų bendruomenė sunyko perpus, o rusų atstovų beveik nebeliko. Lietuviai dabar sudarė du trečdalius miesto gyventojų.

Prieš karą Šiauliai garsėjo dideliu būriu intelektualų, kurie buvo aktyvūs kultūrinės ir šviečiamosios, visuomeninės veiklos puoselėtojai. Jų skaičiaus ir asmenybių galėjo pavydėti net Kaunas, tuo metu nesubūręs tokio didelio šviesulių būrio. Deja, tarpukariu Šiauliai nesugebėjo išsaugoti šių žmonių. Jie buvo pervilioti į laikinąją sostinę, kad sudarytų įsteigto naujo Lietuvos universiteto (būsimojo Vytauto Didžiojo universiteto) profesūros branduolį ir prisidėtų prie valstybės administracinio aparato kūrimo. Tai buvo tokie iškilūs visuomenininkai ir švietėjai kaip Jonas Šliūpas, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Kazys ir Stasys Šalkauskiai, Kipras Bielinis, Rapolas Skipitis, Vladas Požela. Net ir taip intelektualiai nukraujavę, Šiauliai sugebėjo išsaugoti dalį inteligentijos, kuri vedama burmistro J. Sondeckio ir teisininko K. Venclauskio, net ir netekusi buvusių bendražygių (dauguma jų buvo, kaip ir išvykusieji, socialdemokratai ir kairiųjų pažiūrų atstovai), svariai prisidėjo prie miesto atstatymo, kuris savo klestėjimą pasiekė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, valdant stipriems burmistrams J. Sondeckiui ir Juozui Valančiui. Pastarajam valdant 1931–1938 m., Šiauliuose iškilo dailieji modernizmo pastatai, sutvarkyta miesto infrastruktūra: sanitarija, telekomunikacijos ir elektros tinklai.

Foto 1
Foto 2

Foto 1

Pocių namai. Pastato antrame aukšte buvo įsikūręs Piliečių klubas.

Foto 2

Venclauskių namai.

The post Miesto svarba naujai susikūrusiai valstybei appeared first on Šiaulių Istorija.

Miestas, skęstantis karo liepsnose

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 18:09:14 +0000

Pirmojo pasaulinio karo metais Šiauliai, kaip strategiškai svarbus taškas, per kurį ėjo pagrindinės geležinkelio linijos, tapo aršių susirėmimų vieta. Tai vienas iš labiausiai nukentėjusių per karą Lietuvos miestų. Rusijos imperijos armijai atsiraukiant ir paliekant Lietuvos kraštą, į miestą įžengusi kaizerinės Vokietijos armija jį apiplėšė, nusiaubė ir padegė. Kilo toks gaisras, kad, anot to meto krašto spaudos, liepsnų jūra miestą apšvietė visą naktį. Kariuomenės siautėjimas liovėsi tik tada, kai jau buvo sugriauta ir sudeginta trys ketvirtadaliai miesto pastatų, bet mūšiai dėl Šiaulių toliau tęsėsi. Rusų armija, grįžusi, dar kartą pralaimėjusi ir besitraukdama, vėl miestą padegė. Krašto spauda toliau aprašinėjo liūdną Šiaulių likimą, minėdama, kad iš miesto liko tik didelės kapinės, želiančios gatvės ir vos 5000 gyventojų. Mieste buvo visiškai sunaikintas mokymosi įstaigų tinklas, nebeliko nė vienos bibliotekos ar mokyklos (buvo leidžiama įkurti tik mažas prieglaudų mokyklėles, kurios irgi neilgai išsilaikydavo). 1917 m. mieste vėl pradėjo veikti gimnazija. Kiek persiorganizavusi ir „Kanklių“ vardu persivadinusi atgimė kaizerinės Vokietijos okupacijos pradžioje uždaryta „Varpo“ draugija.

Dauguma įmonių nebegalėjo funkcionuoti dėl to, kad nebeturėjo, iš ko gaminti produkcijos. Tik Ch. Frenkelio odų fabrikas dar veikė, iki kol ir šiam išseko žaliavų atsargos. Mažos įmonės, nebepakėlusios pernelyg išaugusių mokesčių naštos, užsidarė.

Po karo, vejama bolševikų armijos, Vokietijos kariuomenė 1919 m. sausio mėn. pradžioje buvo priversta pasitraukti iš miesto, bet greitai vėl grįžo, tačiau tik keliems mėnesiams. Šį kartą jiems įsitvirtinti sutrukdė jau pakankamai politinės patirties įgiję K. Venclauskio vedami besikuriančios savivaldybės atstovai, kurie pradėjo spręsti, kaip turėtų miestas tvarkytis ir kuria kryptimi judėti pirmyn.

Vos tik vokiečiai pasitraukė iš Šiaulių, tuoj vietos gyventojai sulaukė naujų nekviestų svečių – bermontininkų armijos. Šių veikla mieste pasižymėjo vieninteliu bruožu – nuolatinis įstaigų ir gyventojų plėšimas ir vietovės niokojimas. Šiaulių savivaldybė atsakė jiems sukurdama partizanų būrius vienijantį Laikinąjį partizanų štabą Šiauliuose, kuris, padedamas Lietuvos kariuomenės, po du mėnesius trukusios bermontininkų savivalės sutriuškino įsibrovėlius. Vienas iš reikšmingų šių mūšių momentų buvo tada, kai mūšiuose prie Šiaulių Lietuvos kariuomenė, tuo metu dar menkai ginkluota, konfiskavo bermontininkų traukiniuose gabentą ginkluotę ir vėliau ją sėkmingai panaudojo kare, ir pasiekė persilaužimą mūšiuose.

Foto 1

Degantys Šiauliai.