prekyba – Šiaulių Istorija

Pramonės situacija mieste

Šiaulių TIC — Thu, 01 Feb 2018 18:46:55 +0000

1950 m. Šiauliuose jau vėl veikė 27 įmonės – tik trečdaliu mažiau nei prieš miesto subombardavimą per Antrąjį pasaulinį karą. Labiausiai išsiskyrė odos tekstilės ir trikotažo gaminių atstovai. Tai odos fabrikai ir gamyklos: „Elnias“ (atstatytas po karo buvęs Ch. Frenkelio fabrikas; įmonėje įrengtas pirmasis Lietuvoje konvejeris ir ji greitai tapo stambiausia Šiauliuose), „Batas“, „Stumbras“ (buvęs brolių Nurokų fabrikas). Trikotažo pramonėje dominavo „Elegant“ (1945 m. perorganizuotas į „Verpstą“) fabrikas. Tekstilės pramonėje pirmavo linų apdirbimo fabrikas „Linas“ (buvęs „Semlin“ fabrikas). Visas šias įmones siejo įprastas visoje Sovietų Sąjungoje sovietinės nomenklatūros požiūris į nacionalizuotą pramonės turtą: nuolatinis žaliavų trūkumas, grobstymas pačiose įmonėse, naudojantis užimama padėtimi, ir lėšų švaistymas, dėl to kentėjo darbo sąlygų ir priemonių kokybė.

Maisto pramonei padėjo sparčiai atsistatyti tai, kad mėsos produkcijos gamintoja bendrovė „Maistas“ per karą beveik nenukentėjo, o savo produktus gabeno po visą Sovietų Sąjungą. Taip pat po karo metų greitai atsigavo ir saldainių ir konditerijos fabrikas „Rūta“. Užmezgęs ekonominius santykius su prekybos partneriais visame pasaulyje, jis vėl pradėjo sparčiai augti. Buvusios „Ringuvos“ įmonės sėmenų aliejaus laikymo patalpose įkurtas krakmolo-sirupo fabrikas „Gliukozė“ buvo svarbiausia tokio pobūdžio įmonė Lietuvoje, savo produkciją teikianti visam regionui: Lietuvai, Latvijai, Estijai, Kaliningradui. Alaus darykla „Gubernija“, kaip seniausia Šiaulių pramonės įmonė, veiklą kildinanti dar iš 1665 m. Šiaulių dvarui priklausiusios daryklos, karo metais buvo beveik visiškai sunaikinta, bet sugebėjo atsistatyti ir pradėjo visiškai funkcionuoti. Didžioji produkcijos dalis buvo realizuojama Šiauliuose ir apskrityje, mažesnė dalis – kituose Lietuvos miestuose.

Pokariu Šiauliuose susiformavo metalo apdribimo ir mašinų gamybos pramonė, nors mašinų gamybos įmonių iki tol nebuvo. Pradėjo augti dviračių gamyba – įrengiama sovietų kaip karo grobis prieš nacius konfiskuota ir iš Vokietijos perkelta Šiaulių dviračių gamykla, vėliau pervadinta į „Vairo“. Pradžioje kentėjo dėl prasto žaliavų tiekimo ir niekaip nesibaigiančios įmonės statybos, vėliau išgarsėjo kaip dviračių paaugliams „Kregždutė“ ir „Ereliukas“ gamintoja, kurie buvo gabenami po visų Sovietų Sąjungą ir kai kurias užsienio valstybes. Kitą, naują, pramonės sritį – gipso gamybą – pradėjo „Alebastro“ gamykla. Dar buvo įvairių kitų pramonės sričių, tokių kaip kuro ir energetikos, plytų, durpių, tipografijos, kartono ir kitų, gamyklų ir paslaugų įmonių. Apskritai dauguma tuo metu steigiamų įmonių kūrėsi tarpukariu gyvavusių įmonių vietose.

Foto 1

Alaus darykla „Gubernija“.

Foto 2

Televizorių gamykla.

Foto 3

Batų gamykla.

The post Pramonės situacija mieste appeared first on Šiaulių Istorija.

Šiaulių žydų indėlis į miesto pramoninę ir finansinę veiklą

Šiaulių TIC — Wed, 31 Jan 2018 15:32:27 +0000

Po karo pramonė netruko atsistatyti į iki karinio laikotarpio padėtį, nes mieste gyveno veiklių žydų bendruomenės atstovų. Iš esmės jų aktyvi gamybinė ir prekybinė veikla formavo miesto gamybinį pajėgumą ir ekonomines gaires.

Savo veiklą atnaujino ir vėl pradėjo dirbti Ch. Frenkelio, brolių Nurokų, Rogalinų ir Choronžickių odų apdirbimo fabrikai. Konkuruodami jie ne tik gebėjo lygiavertiškai vienas kitam oponuoti, bet ir Lietuvą palietus pasaulinei XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos krizei susivienyti į kartelinę sąjungą, kuri gebėjo reguliuoti produkcijos kainas ir kiekį, reikalingas vidaus rinkai.

Po karo ypač sparčiai augo miesto tekstilės pramonė, nes buvo numatyta Šiaulius paversti Lietuvos linų apdirbimo pramonės centru. 1920 m. čia iškilo įsteigtas Leibos Bernšteino linų fabrikas „Semlin“, kuriame sezono metu dirbdavo apie 2000 darbuotojų. 1932 m. broliai Joselis ir Mendelis Abramsonai įsteigė net 3 linų apdirbimo fabrikus: „Litlin“, „Litverp“ ir „Virvolit“. Prie šių gamyklų derėjo ir „Audinių“ įmonė, audusi medvilnines, linines ir vilnones medžiagas. Šis fabrikas padarė didelę įtaką tolesnei Lietuvos tekstilės pramonės raidai.

Tarpukario pramoninę ir prekybinę veiklą kreditavo įsteigti žydų bankai: Š. Nuroko banko namai, I. Choronžickio bankas, Komercijos bankas. Šie teikė paslaugas privatiems asmenims, bet visų pirma didelėms įmonėms, prekybos įstaigoms, įvairiems susivienijimams, miesto savivaldybei. Pvz., Š. Nuroko banko namai dažniausiai finansavo Nurokų fabriko veiklą ir pan.

Be gamyklų, mieste taip pat netrūko prekybos įstaigų, parduotuvių. Dauguma jų priklausė žydams ir garsėjo tuo, kad prie prekių paprastai nebūdavo kainų, nes visi apsipirkimai tokiose vietose – amžinų derybų klausimas tarp pirkėjo ir pardavėjo. Paprastai šios įstaigos kūrėsi miesto centre, aplink vieną iš lankomiausių vietų – kino teatrą „Kapitol“.

Dėl žydų verslumo Šiauliai netruko ne tik atkurti savo pramonę ir prekybą į iki carinio laikotarpio laikų, bet ir pralenkti.

Foto 1
Foto 2

Foto 1

Ch. Frenkelio fabrikas nuo Prūdelio pusės.

Foto 2

Šiaulių Didžioji Choralinė sinagoga, vadinta Baltąja gulbe.

The post Šiaulių žydų indėlis į miesto pramoninę ir finansinę veiklą appeared first on Šiaulių Istorija.

Išorinė Šiaulių miesto kaita

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 18:30:32 +0000

Vienu aspektu okupacijų padaryta žala miestui, galima teigti, išėjo į naudą – tai buvo postūmis pradėti atnaujinti miesto infrastruktūrą. Šiaulių savivaldybė pradėjo skatinti miesto gyventojus centrą apstatyti mūriniais dviejų–trijų aukštų pastatais. Tuo pačiu metu buvo griaunami seni, nebederantys prie kuriamo naujo įvaizdžio anksčiau čia stovėję pastatai. Taip nuo medinių trobesių šiaudiniais stogais buvo išvalytas miesto centras ir pradėtas kurti modernus miesto paveikslas. Tarp nugriautų šio laikotarpio dvasios nebeatitinkančių pastatų atsidūrė ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvė. Ši cerkvė po to, kai jai priklausęs sklypas perėjo savivaldybei, buvo išmontuota ir perkelta į kitą vietą tam, kad būtų atvertas jos buvusiame sklype esantis skveras, kuris vėliau prijungtas prie formuojamos naujos centrinės miesto aikštės. Turgūs Šiauliuose vykdavo dviejose miesto vietose: prie miesto skerdyklos, kur burdavosi vadinamoji arklių rinka (prekiauta gyvuliais, pašarais, malkomis ir pan.), ir greta pagrindinės miesto turgaus aikštės gatvėje veikdavo vadinamasis bobturgis, kur buvo parduodami maisto produktai ir kita produkcija. Pagrindinis turgus nuo senų laikų buvo įsikūręs pačioje miesto širdyje, aikštėje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, kas valdžios žmonėms buvo labai nepriimtina, nes tai gadino modernėjančio miesto estetinį vaizdą. Įrengiamoje naujoje centrinėje miesto aikštėje nebeatsirado vietos turgui, turgavietė buvo perkelta toliau nuo centro. Nuo tada miesto centre būdavo vietos tik viešiems miesto ir valstybinės reikšmės renginiams.

Taip Šiauliuose pradėtos kurti naujos viešosios erdvės. Kita tokia viešoji erdvė atiteko savivaldybei kaip vietos pramoninko grafo Vladimiro Zubovo dovana miestui – jo Didždvario parkas, kuris, kiek dar praplėstas, tapo miesto sodu, arba vieta, kurioje miestiečiai ir svečiai galėjo leisti laisvalaikį. Čia buvo įrengti du teniso kortai, atviri miestiečiams bei svečiams.

Tarpukariu Šiauliuose gyveno talentingi to meto architektai Karolis Reisonas ir Vladas Bitė, kurie buvo modernūs savo kartos vizionieriai, padovanoję miestui ne vieną architektūrinį paminklą. Iškiliausi jų tarpukario pastatai buvo apskrities savivaldybės, Ligonių kasų, Pašto, Apygardos teismo rūmai, Broniaus Poškos daugiabutis, Antano Juškos namas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus naujasis pastatas Aušros alėjoje ir kt. Miestas ne tik buvo atstatomas, bet kartu ir modernizuojamas: tiesiamos naujos gatvės, o senos platinamos, vedama kanalizacija, vandentiekis, tiesiamos telefono linijos, elektros laidai. Savivaldybė svarstė, iš kur gauti pakankamai elektros energijos miesto reikmėms patenkinti, ir nusprendė, kad Ch. Frenkelio įmonės siūlomos privačios elektrinės pajėgumų nepakaks. Tada buvo priimtas sprendimas statyti šiluminę elektrinę. Tai miesto valdžios užsakymu padarė Amerikos lietuvių akcinė bendrovė. Ji išnuomojo teisę naudotis šia jėgaine savivaldybei, kuri ilgainiui elektrinę visiškai perėmė savo kontrolėn. Šiluminė elektrinė, pastatyta Bačiūnuose, prie Rėkyvos ežero, tiek generavo energijos, kad jos pakako ne tik Šiaulių miesto reikmėms (apšviestos gatvės, skverai, aikštės, elektrifikuoti pastatai), bet ir greta esančiam Radviliškiui. Po kelerių metų prie Rėkyvos ežero išdygus dar vienai elektrinei, ne tik Šiauliams, bet ir visam regionui pakako elektros energijos, o šiauliečiams dėl išvystytų elektrifikacijos pajėgumų elektra tapo pigiausia visoje Lietuvoje.

Foto 1

Laisvės aikštė (dabartinė Prisikėlimo aikštė) nuo Šiaulių katedros bokšto.

Foto 2

Laisvės aikštė (dabartinė Prisikėlimo aikštė).

Foto 3

Šiaulių miesto centro vaizdas.

Foto 4

Telefono linijos tiesimo darbai.

Foto 5

Aušros alėjos vaizdas.

Foto 6

Turgaus aikštė.

Foto 7

Po karo sugriauto Šiaulių miesto atstatymo darbai.

The post Išorinė Šiaulių miesto kaita appeared first on Šiaulių Istorija.

Miesto pramonės kūrimasis

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 17:34:27 +0000

Ekonominį ir pramoninį miesto potencialą skatino besikuriančios vietos įmonės. XIX a. pradžios Šiaulius galima vadinti agrariniu ir prekybiniu miestu, kuriame didžioji gyventojų dalis vertėsi žemdirbyste, nors ir neturėdama nuosavos žemės. Tai pradėjo keistis ties amžiaus viduriu, kai mieste sparčiai ėmė daugėti gyventojų žydų, kurie žemdirbyste nesivertė, bet užsiėmė prekyba. Klestint žemės ūkiui, palankiausias sąlygas turėjo vystytis maisto pramonė, iš kurios geriausiai sekėsi alaus darykloms ir degtinės varykloms, kaip ir kituose to meto Lietuvos gubernijų miestuose, bet greitai šis verslas susidūrė su rimta problema – valdžia uždėjo milžiniškus akcizo mokesčius gėrimams, kurie buvo gaminami mieste, o dvaruose gaminamos produkcijos tai niekaip nepalietė, nes jai joks mokestis nebuvo taikomas. 1875 m. pradėjus formuotis stambiajai pramonei, Šiaulių miesto amatai ir smulkioji pramonė buvo priešpaskutinėje vietoje tarp Kauno gubernijos apskričių centrų, tačiau XX a. pradžioje, nuolat augant amatininkų skaičiui, miestas tapo smulkiosios pramonės centru ir buvo pirmas gubernijoje po Kauno.

Stambioji pramonė XIX–XX a. sandūroje pradeda funkcionuoti visu pajėgumu, nė kiek neatsilikdama nuo kitų regiono ar gubernijos miestų. Jai galimai padėjo atsirasti nutiesti prekybiniai sausumos keliai ir centrinės Rusijos imperijos valdžios importo ribojimai. Čia reikia atkreipti dėmesį ir į susikūrusias kelias pramonės šakas. Pirmiausiai tai gyvulinių žaliavų apdorojimo pramonė, kuri buvo silpna iki pat XIX a. pabaigos, tačiau vėliau taip stipriai išaugo, kad odų apdorojimo srityje Šiauliai iškart ėjo po Vilniaus. Tam pradžią padarė vienas iš sėkmingiausių visų laikų Lietuvos verslininkų Ch. Frenkelis, 1879 m. Šiauliuose įkūręs odų apdirbimo įmonę. Iš pradžių ją sudarė du maži mediniai nameliai, kurie ilgainiui virto didžiuliu mūrinių pastatų kompleksu. Dėl jo įdiegtų naujovių odos apdirbimo gamyba pradėjo stipriai modernėti, o jo gaminius netruko pastebėti ir įvertinti ne tik lietuviškų gubernijų ir Rusijos imperijos, bet ir Vakarų rinka. 1905 m. Paryžiaus ir Briuselio pasaulinėse parodose Ch. Frenkelio fabriko apdirbtos odos pripažintos geriausios ir gavo aukščiausius įvertinimus. Po tokios stulbinamos verslininko sėkmės jo pėdomis pradėjo sekti kiti mieste gyvenę ir į jį atvykstantys verslo žmonės, kurie sukruto steigti savo įmones. Įkurti brolių Rogalinų (1894 m.) ir Nurokų (1898 m.) fabrikai nuolatos augo ir didino darbuotojų skaičių. Ch. Frenkelio fabrikas greitai tapo didžiausiu odų fabriku visoje Rusijos imperijoje, nuo 1905 iki 1914 m. įmonės apyvarta išaugo daugiau nei dvigubai – nuo 7 iki 15 milijonų rublių. Fabrikas išgarsėjo raudonais batų padais, kurie buvo ypač mėgstami ir vertinami. Nuo šių odos apdirbimo fabrikų kiek atsiliko muilo gamybos įmonės.

Pradėjo kurtis maisto pramonės įmonės, iš kurių didžiausios buvo J. Podliašuko tabako fabrikas, įsteigtas 1879 m. (jo sėkmingą veiklą sustabdė didėjančios akcizų rinkliavos ir 1892 m. kilęs gaisras, po kurio įmonė nebepajėgė konkuruoti rinkoje); brolių Kaganų saldainių ir šokolado fabrikas (įsteigtas 1892 m.), kuriame 1912 m. dirbo 250 darbininkų; 1911 m. pradėjusi veikti pirmoji lietuvių saldainių dirbtuvė „Birutė“, kurios savininkas buvo V. Vaitkus.

Mieste taip pat vystėsi, kad ir ne taip žymiai, ypač po 1905–1907 m. revoliucijos Rusijoje, popieriaus ir poligrafijos pramonė. Daugiausiai vyravo spaustuvės. 1875 m. buvo įkurta J. Volbergo ir F. Leivando (vėliau perpirkta B. Šapiro), 1896 m. – J. Fridmano spaustuvė. Būta ir smulkesnių medžio ir metalo apdirbimo pramonės šakų atstovų.

Su šiomis pramonės šakomis rimčiausiai konkuravo grafų Zubovų Aleksandrijos ir Gubernijos dvarų pramonė. Gubernijoje buvo sukurtas ištisas pramoninis priemiestis. Dvaro alaus darykla klestėjo, jai nebuvo taikomi akcizo mokesčiai. Ji tapo viena iš geriausių Rusijos imperijos alaus daryklų.

XIX a. nelabai kaip sekėsi manufaktūrinėms įmonėms, kurių buvo labai nedaug, o ir tos pačios greitai užsidarydavo, pvz., vos metus sugebėjusi išsilaikyti vietinio pirklio M. H. Nuroko kartu su austru T. Kiuneliu 1858 m. įsteigta šilko ir vilnos gaminių manufaktūra, tačiau jau amžiaus pabaigoje Šiauliai tampa manufaktūrinių prekių paskirstymo centru, kur klesti N. Zubovo „Progreso“ prekybos namai, M. Iserlio ir J. Podliašuko tabako ir kt. krautuvės.

Foto 1

Miesto vaizdas.

Foto 2

Miesto vaizdas.

Foto 3

Gubernijos bravoras.

Foto 4

Frenkelio fabrikas.

The post Miesto pramonės kūrimasis appeared first on Šiaulių Istorija.

Prekybos kelių tiesimas ir miesto augimas

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 17:24:18 +0000

XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje jau yra žinomas detalus Šiaulių vaizdas, kuris užfiksuotas 1800-1801 m. sudarytame miesto plane. Tai pirmas miesto ir vienas iš pirmųjų tokių detalių kartografinių darbų Lietuvos istorijoje. Šiame plane aiškiai matyti, kaip išdėstyti augančio miesto pastatai, gatvės ir tarpmiestiniai keliai. Tiesioginę įtaką miesto augimui ir ekonominiam vystymuisi turėjo prekybiniai keliai. XIX a. pradžioje Šiauliai stovėjo pašto kelių sandūroje, kurių vienas vedė iki pat Palangos, kitas – Panevėžį, o toliau – jau ir į Vilnių. Vėliau, 1835–1858 m., buvo nutiestas labai svarbus iš Rygos per Šiaulius į Tilžę vedantis plentas, kurio reikšmė išaugo dar nepabaigus tiesti, 1853–1856 m. per Krymo karą, kada buvo užblokuoti visi Baltijos jūrų uostai. Tai savo ruožtu lėmė Šiaulių ekonominį pagyvėjimą. Keliais traukė pašto arkliai ir privačios turtingų miestiečių ir valstybės tarnautojų karietos. Netoli Šiaulių, miesto apylinkėse (netoli dabartinių Bubių ir Šaukėnų gyvenviečių), 1825–1831 m. kastas kanalas, žinomas kaip Dubysos–Ventos perkasa, kuris buvo ambicingo projekto, turėjusio sujungti Baltijos ir Juodąją jūras, dalis. Kanalo statyba buvo didžiausi tokio pobūdžio to meto darbai visoje Rusijos imperijoje. Tikėtasi sujungti Nemuno baseiną su Baltijos jūra, nes upės žiotys po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų atiteko Prūsijai, ir Rusijos imperijai prireikė ieškoti kitų būdų pasiekti Baltijos jūros. Statybos nutrūko dėl 1831 m. sukilimo ir vėlesni bandymai jas atnaujinti buvo nevaisingi. Ilgainiui šio kanalo reikšmė sunyko atsiradus kitoms susisiekimo alternatyvoms. Buvo atidaryta Liepojos–Romnų geležinkelio linija (1871 m. rugsėjo 4 d. Kaišiadorių–Liepojos ruožas, 1873 m. lapkričio 1 d. atšaka Radviliškis–Kalkūnai), kuri Šiaulius sujungė su svarbiais Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos, Rusijos punktais. Reikia nepamiršti ir anksčiau nutiesto Rygos–Tauragės plento, todėl miesto augimas tapo nesustabdomas. Per 52 metus (1861–1913 m.) gyventojų skaičius išaugo nuo beveik 6 tūkstančių iki daugiau kaip 23,5 tūkstančio, tai leido Šiauliams tapti antru pagal gyventojų skaičių Kauno gubernijos miestu. Nuo 1861 m. užfiksuotų 467 namų 1910 m. skaičius šoktelėjo iki 1853, iš kurių 221 namas jau buvo mūrinis. XVIII–XIX a. sandūroje pradėta rūpintis miesto apželdinimu, tačiau išskirtiniais žaliaisiais plotais garsėjo tik Didždvaris ir jame įkurtas parkas, kuris ilgainiui tapo atviras visiems miesto gyventojams. Kita vertus, mieste žaliųjų plotų netrūko, nes daug kur buvo įrengti sklypai su sodais.

Foto 1
Foto 2

Foto 1

Šiaulių miesto planas 1800-1801 m.

Foto 2

1871 metai.

The post Prekybos kelių tiesimas ir miesto augimas appeared first on Šiaulių Istorija.

Žydų bendruomenės kūrimosi mieste užuomazgos

Šiaulių TIC — Tue, 23 Jan 2018 19:37:01 +0000

Visada garsėjęs kaip stovintis išskirtinai lietuvių gyvenamose apylinkėse, iš pradžių miestas nenoriai įsileido kitų tautų atstovus. Pirmuosius Šiauliuose nusprendusius įsikurti žydus prekeivius miestas įsileido, nes turėjo paklusti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio suteiktoms privilegijoms. Tai vyko ne todėl, kad vietiniai buvo priešiški kitoms tautoms, kiek labiau dėl to, kad bijojo, beje, gan pagrįstai išaugsiančios ekonominės konkurencijos, mat žydai nuo seno visur garsėjo kaip puikūs pirkliai ir įvairių prekių gamintojai. XVIII a. pradžioje Šiaurės karo prišauktas maras, kuris sunaikino Šiaulių vietos bendruomenę, privedė prie to, kad iki tol su tam tikromis išlygomis galiojęs draudimas žydams kurtis Šiauliuose 1736 m. buvo panaikintas. Toks sprendimas iš pradžių buvo pasitiktas miestiečių protestais, bet ilgainiui su tuo buvo ne tik susitaikyta, bet miestas tapo vienu iš žydų kultūros židinių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje.