gyventojai – Šiaulių Istorija

Šiauliai nacizmo tamsoje

Šiaulių TIC — Wed, 31 Jan 2018 19:00:09 +0000

1941 m. birželio 23 d. įvyksta vadinamasis Birželio sukilimas, kuriuo pasinaudoja į Lietuvą po trijų dienų įžengianti nauja okupantų kariuomenės vadovybė. Pirmoji sovietų okupacija buvo trumpa ir nelabai sėkminga, o iš naujo kraštą užėmusi vokiečių valdžia savo tikslus įgyvendino ganėtinai neblogai. Pati nacių politika Lietuvoje buvo priešinga sovietinei vien jau todėl, kad jie nesiekė pakeisti šalies institucijų, o tik panaudoti jų veiklą savo tikslams pasiekti. Lietuviškos administracijos veikė griežtai kontroliuojamos nacių vietininkų, kaip antai Šiaulių miesto savivaldybę kontroliavo Šiaulių apygardos komisariatas. Per tokius apygardų komisariatus ir generalinį komisariatą nacių kariuomenė įgyvendino savo politiką.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydai Šiauliuose gyveno aktyvų politinį, profesinį ir kultūrinį gyvenimą. Jie statė sinagogas, ješivas (dvasines mokymosi įstaigas) ir kitas švietimo įstaigas, kūrė profesines sąjungas, bankus, ligonines, labdaros organizacijas, šalpos įstaigas. Prieš pat karą Šiaulių mieste gyveno apie 6500–8000 žydų tautybės žmonių.

1941 m. Birželio 26 d. į Lietuvą atvykusi vokiečių kariuomenė pirmiausiai pasirūpino išvyti sovietų dalinius iš valstybės ir greitai atkurti vietos administraciją ir policiją. Šie organai vėliau pradėjo sistemingai įgyvendinti naujos valdžios tikslus. Miesto administracija leido vieną po kito diskriminacinius pareiškimus žydų atžvilgiu, o policija nuosekliai pradėta performuoti į sukarintą tarnybą. Iš pradžių atsirado slaptoji karo lauko policija, o vėliau – miestų skyrių vokiečių saugumo policijos, arba gestapo, ir saugumo tarybos daliniai, kurie tapo tiesioginiai genocido politikos vykdytojai. 1941 m. vasarą, birželio 29 d., Kužių miške įvyko pirmosios Šiaulių žydų žudynės, nužudyta keli tūkstančiai žydų ir kitų tautybių su komunistine veikla sietinų asmenų. Vėliau, tų pačių metų rudenį, surengtos kitos žudynės greta Bubių kaimo ir Gubernijos miške (Normančių eiguvoje), kur vokiečių karių prižiūrimi žudynes vykdė sukarinti policijos batalionai. 1941 m. rugpjūčio mėn. žydų perkėlimas į abu mieste parengtus getus buvo baigtas. Geto gyventojai buvo priversti dirbti privalomus darbus Zoknių oro uoste, durpynuose, gamyklose, fabrikuose ir pan. Kylančias problemas dėl gyventojų pertekliaus gete vokiečių valdžia paprastai spręsdavo surengusi naują suėmimą, kuris baigdavosi žudynėmis užmiestyje. Po 1941 m. kruvinojo periodo laikotarpis iki getų likvidavimo buvo ganėtinai ramus ir jo gyventojai galėjo kiek atsikvėpti. Šiaulių getuose pradėjo formuotis savivalda su administracija ir tvarka besirūpinančiomis žydų institucijomis. 1943 m. įsteigtos mokyklos vaikams. Tačiau 1943 m. gale panaikinamas vienas iš getų, pavadintas Kaukazu, iš kurio visi gyventojai perkeliami į koncentracijos stovyklas, o 1944 m. liepos viduryje toks pat likimas ištinka ir kitą, Šiaulių, getą, jo gyventojai taip pat perkeliami į vokiečių koncentracijos stovyklas. Šiuos žiaurumus išgyvena tik nuo 350 iki 500 Šiaulių žydų. Tai buvo didelis smūgis Šiaulių miestui, nes šios tautos atstovų įtaka ankstesnei miesto raidai buvo neabejotinai didelė (vienas jų atstovų Samuelis Petuchauskas netgi buvo ilgametis miesto burmistro pavaduotojas), jų palikti pėdsakai istorijos tėkmėje dar ir šiandien atsispindi Šiaulių miesto praeitį fiksuojančiuose atminimo paminkluose.

Foto 1
Foto 2

Foto 1

Pergalės prieš Vokietiją minėjimas, centrinėje Šiaulių aikštėje.

Foto 2

Šiaulių Didžiosios Choralinės sinagogos, vadintos Baltaja gulbe, griuvėsiai.

The post Šiauliai nacizmo tamsoje appeared first on Šiaulių Istorija.

Svarbiausias miesto prioritetas – švietimas

Šiaulių TIC — Wed, 31 Jan 2018 15:40:53 +0000

Jau nepriklausomybės pradžioje į valdžią atėję savivaldybės darbuotojai puikiai suprato švietimo svarbą. Tai pirmiausiai matyti iš to, kiek buvo skiriama lėšų šiam sektoriui gaivinti. Čia Šiauliai neabejotinai pirmavo tarp kitų Lietuvos miestų – skiriamų biudžeto lėšų dalimi beveik dvigubai lenkė laikinąją Lietuvos sostinę Kauną. Pradėtos sparčiai atstatinėti per karą uždarytos pradžios mokyklos. Šiaulių savivaldybės iniciatyva ir pastangomis tiek mieste, tiek visoje Lietuvoje pradžios mokslas tapo privalomas ir nemokamas, prieinamas visiems. Tautinių mažumų – žydų ir vokiečių – progimnazijose, kurias sudarė keturių klasių pradinis mokymas, buvo mokoma gimtosiomis kalbomis. Šiaulių gimnazijos veikla buvo atnaujinta dar Pirmajam pasauliniam karui nepasibaigus. Nepriklausomybės metais atgaivinta miesto gimnazija kurį laiką buvo mišri, tačiau 1928 m. Švietimo ministerijos sprendimu ji buvo išskirstyta į anksčiau gyvavusias atskiras berniukų ir mergaičių gimnazijas. Berniukų gimnazijoje sustiprintas ekonomikos, tiksliųjų mokslų ir klasikinių kalbų sričių mokymas, o mergaičių – užsienio kalbų. Žydų bendruomenės gimnazija buvo išlaikoma iš privačių bendruomenės organizacijos lėšų pramonininkų brolių Nurokų namuose. Rengti įvairūs mokytojų, technikų, valstybės tarnautojų kursai suaugusiesiems, norintiems įgyti vidurinį išsilavinimą. Šie kursai davė pradžią 1921 m. įkurti suaugusiųjų gimnaziją.

Greta tradicinių, valstybinių mokymosi įstaigų buvo steigiamos specialiosios mokyklos: Muzikos mokykla, 1929 m. įkurta Amerikos lietuvių akcinės bendrovės namuose, Dvaro gatvėje; Prekybos mokykla, nuo 1936 m. rengusi Šiauliams, kaip pramonės ir prekybos centrui, taip reikalingus buhalterius, pardavėjus ir apskaitininkus; Amatų vidurinė mokykla, kurioje nuo 1926 m. buvo rengiami dviejų sričių specialistai: staliai ir odų apdirbėjai; Mokytojų seminarija, įsikūrusi 1920 m. buvusiuose grafų Zubovų rūmuose. Pastaroji laikytina pirmąja aukštojo mokslo įstaiga Šiauliuose, kurioje buvo rengiami pedagogai visai Lietuvos švietimo sistemai. 1939 m. iš Klaipėdos į Šiaulius perkeltas Klaipėdos prekybos institutas tapo antrąja aukštąja miesto mokykla. Šiaulių prekybos institutas buvo išbarstytas trijose miesto vietose: Tautininkų rūmuose, Mokytojų seminarijoje, o vėliau dar ir pastatytuose naujuose Pašto rūmuose. Jis rengė aukštos kvalifikacijos specialistus, kurių reikėjo augančioms Šiaulių miesto reikmėms: transporto, prekybos, pramonės, kredito įstaigų, bankų, draudimo specialistus.

Foto 1

Mokytojų seminarijos pastatas (Zubovų rūmai).

Foto 2

Šiaulių berniukų gimnazija.

Foto 3

Šiaulių mergaičių gimnazija.

Foto 4

Mokytojų seminarijos pastatas (Zubovų rūmai).

Foto 5

Žydų mokyklos mokiniai Ch. Frenkelio vilos kieme prie fontano.

Foto 6

Šiaulių žydų gimnazijos pastatas.

Foto 7

Mokytojų seminarijos pastatas (Zubovų rūmai).

The post Svarbiausias miesto prioritetas – švietimas appeared first on Šiaulių Istorija.

Šiaulių žydų indėlis į miesto pramoninę ir finansinę veiklą

Šiaulių TIC — Wed, 31 Jan 2018 15:32:27 +0000

Po karo pramonė netruko atsistatyti į iki karinio laikotarpio padėtį, nes mieste gyveno veiklių žydų bendruomenės atstovų. Iš esmės jų aktyvi gamybinė ir prekybinė veikla formavo miesto gamybinį pajėgumą ir ekonomines gaires.

Savo veiklą atnaujino ir vėl pradėjo dirbti Ch. Frenkelio, brolių Nurokų, Rogalinų ir Choronžickių odų apdirbimo fabrikai. Konkuruodami jie ne tik gebėjo lygiavertiškai vienas kitam oponuoti, bet ir Lietuvą palietus pasaulinei XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos krizei susivienyti į kartelinę sąjungą, kuri gebėjo reguliuoti produkcijos kainas ir kiekį, reikalingas vidaus rinkai.

Po karo ypač sparčiai augo miesto tekstilės pramonė, nes buvo numatyta Šiaulius paversti Lietuvos linų apdirbimo pramonės centru. 1920 m. čia iškilo įsteigtas Leibos Bernšteino linų fabrikas „Semlin“, kuriame sezono metu dirbdavo apie 2000 darbuotojų. 1932 m. broliai Joselis ir Mendelis Abramsonai įsteigė net 3 linų apdirbimo fabrikus: „Litlin“, „Litverp“ ir „Virvolit“. Prie šių gamyklų derėjo ir „Audinių“ įmonė, audusi medvilnines, linines ir vilnones medžiagas. Šis fabrikas padarė didelę įtaką tolesnei Lietuvos tekstilės pramonės raidai.

Tarpukario pramoninę ir prekybinę veiklą kreditavo įsteigti žydų bankai: Š. Nuroko banko namai, I. Choronžickio bankas, Komercijos bankas. Šie teikė paslaugas privatiems asmenims, bet visų pirma didelėms įmonėms, prekybos įstaigoms, įvairiems susivienijimams, miesto savivaldybei. Pvz., Š. Nuroko banko namai dažniausiai finansavo Nurokų fabriko veiklą ir pan.

Be gamyklų, mieste taip pat netrūko prekybos įstaigų, parduotuvių. Dauguma jų priklausė žydams ir garsėjo tuo, kad prie prekių paprastai nebūdavo kainų, nes visi apsipirkimai tokiose vietose – amžinų derybų klausimas tarp pirkėjo ir pardavėjo. Paprastai šios įstaigos kūrėsi miesto centre, aplink vieną iš lankomiausių vietų – kino teatrą „Kapitol“.

Dėl žydų verslumo Šiauliai netruko ne tik atkurti savo pramonę ir prekybą į iki carinio laikotarpio laikų, bet ir pralenkti.

Foto 1
Foto 2

Foto 1

Ch. Frenkelio fabrikas nuo Prūdelio pusės.

Foto 2

Šiaulių Didžioji Choralinė sinagoga, vadinta Baltąja gulbe.

The post Šiaulių žydų indėlis į miesto pramoninę ir finansinę veiklą appeared first on Šiaulių Istorija.

Viešųjų paslaugų plėtra mieste

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 18:53:23 +0000

Savivaldybė mieste įvedė naujas higienos taisykles – gyventojai privalėjo prie savo namų pastatyti šiukšlių dėžes ir iškasti duobes pamazgoms, nuolatos valyti savo gatves ir kiemus. Švaros prisilaikyti privalėjo ne tik gyventojai ir fabrikai, bet ir kitos įmonės. Visa tai nuolatos tikrindavo savivaldybės sudarytos sanitarinės komisijos. Jos taip pat tikrino skalbyklų, pirčių, valgyklų, cukrainių, restoranų, viešbučių švaros lygį. Miesto valdžia uždraudė šiltuoju metų laiku turgavietėse pardavinėti žalią mėsą ir silkę, o pardavinėjami maisto produktai turėjo būti uždengti ir saugomi nuo musių ir dulkių.

Medicinos paslaugų teikimo srityje atsirado naujovių. Žydas Semionas Volpertas 1930–1934 m. pasistatė namą, jo antrame aukšte įkūrė kliniką, kuri viena iš pirmųjų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje turėjo rentgeno aparatą. Taip pat reikšminga buvo miesto centre įkurta dar nuo XIX a. vidurio veikianti žydų ligoninė, kurioje tarpukariu įrengtas visas gydymo reikmėms patenkinti skirtas kompleksas: vaistinė, cheminė laboratorija, patalpos inventoriui laikyti, skalbykla.

Priešgaisrinę apsaugą miestui nuo 1872 m. teikė Savanoriška gaisrininkų draugija, kurią rėmė miesto valdžia. 1928 m. ji jau turėjo 50 narių, 2 gaisrinius automobilius su visa reikalinga gaisrams gesinti skirta įranga, 2 motorinius vandens siurblius ir porą arklių, o jos pastatas buvo pastatytas prie pat miesto savivaldos pastatų, Gaisrininkų g. 3, kuris išliko iki pat šių dienų. Tačiau tai nebuvo vienintelė gaisrininkų komanda. Ch. Frenkelis, be savo odų fabriko, galėjo puikuotis ne tik privačia elektros jėgaine, bet ir nuosava, iš fabriko darbininkų sudaryta 30 ugniagesių brigada, kurią įsteigė 1908 m. Be šių, mieste veikė dar 4 kitoms įstaigoms pavaldžios komandos, kuriose iš viso susidarė per 250 gaisrininkų, tad Šiauliai, kurie garsėjo kaip turintys dažnai užsidegančio miesto reputaciją, tarpukariu galėjo lengviau atsikvėpti – gaisrų buvo, bet nedaug ir jie nesukeldavo tokių sunkių padarinių kaip iki tol.

Taip pat mieste veikė represinės struktūros: teismas, vietinė policija ir 1911 m. pradėjęs funkcionuoti kalėjimas, skirti tvarkai palaikyti, nekaltų civilių apsaugai suteikti ir įstatymams ginti.

Foto 1

Šiaulių Gaisrininkų draugijos valdybos liudijimas, išduotas Baracevičiui Jonui apie buvimą gaisrininkų draugijos komandos nariu.

Foto 2

Šiaulių akių, ausų, nosies ir gerklės gydytojo J. Gintylos receptas ir G. Zilbermano optikos bei fotografijos dalykų reklaminis lapelis.

Foto 3

Šiaulių telefono stoties abonento kvitas Fledžinskui.

Foto 4

Šiaulių apskrities savivaldybės akių ligoninės vedėjo J.Prialgausko akinių receptas, išrašytas Žukui Juozui.

Foto 5

Jokūbo Frenkelio kvietimas Sondeckiui atvykti į fabriką, kuriame bus rengiamas fabriko gaisrininkų komandos dvidešimties metų gyvavimo jubiliejus.

Foto 6

Ch. Frenkelio vila.

Foto 7

Lietuvos banko pastatas Šiauliuose.

Foto 8

Senasis pašto pastatas Šiauliuose.

The post Viešųjų paslaugų plėtra mieste appeared first on Šiaulių Istorija.

Miesto istorija: nuo sukilimo iki sukilimo

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 17:16:28 +0000

Šiauliai, po daugybės gaisrų, kitų persekiojusių kataklizmų ir stebuklingo gebėjimo po kiekvieno jų atsistatyti, pelnytai gali vadintis miestu feniksu, šis įvaizdis išlieka ir XIX a. Miestą du kartus reikšmingai palietė sukilimai, vykę Rusijos imperijoje, dabartinės Lietuvos teritorijoje: prieš engėjų okupantų valdžią 1830–1831 ir 1863–1864 m. iš pradžių sukilo vietos bajorai, norėję atkurti Abiejų Tautų Respubliką arba savo ankstesnį statusą, kuris Rusijos imperijoje buvo žeminamas, o vėliau – ir paprasti žmonės, studentija. Bet ir prieš tai Šiaulių miestas žinojo, ką reiškia atsidurti tarp dviejų pasaulinių galybių, beveik dviejų skirtingų civilizacijų tarpžemyniniame konflikte – tai Švedų tvano periodas XVII a. ir Šiaurės karas XVIII a. 1812 m. per Šiaulius du kartus peržygiavo Napoleono Bonaparto, Prancūzijos imperatoriaus, kariuomenė. Napoleono administracija Lietuvos miestuose suorganizavo tautinę gvardiją iš miestiečių vyrų viešajai tvarkai palaikyti, kurios pagrindinės funkcijos buvo mokesčių ir prievolių rinkimas, siekiant aprūpinti maistu ir pašaru prancūzų kariuomenę. Ne išimtis buvo ir Šiauliai. Šie taip pat turėjo rūpintis svetimšalių kariuomene, ne tik iškeliaujančia Maskvos link, bet ir grįžtančia po nesėkmingos kampanijos namo. Tai miestui kainavo daug finansinių nuostolių, sunaikinto turto ir žmonių gyvybių, miestas ir vėl sunyko kone perpus.

Caro valdžia nepadėjo padengti šių nuostolių ir dar nespėjęs atsigauti po Napoleono karo 1830 m. miestas vėl atsidūrė karinio konflikto epicentre – sukilimo dalyviai iš Raseinių kaip vieną iš pirmųjų įsitvirtinimo bazių nusprendė pasirinkti Šiaulius. Caro kariuomenė, suvokdama strateginę Šiaulių reikšmę sukilėliams, greitai atakavo miestą ir jį atkovojo, tačiau Šiauliai dar ne kartą keliavo iš rankų į rankas tarp dviejų konflikto pusių, kol galiausiai sukilėliai, pralaimėję lemiamą mūšį prie Talkšos ežero, pasitraukė, o ilgainiui pralaimėjo ir patį sukilimą. Šiauliai už tai vėl brangiai sumokėjo. Dalis miesto gyventojų buvo nuteisti mirties bausme, kiti arba buvo ištremti į Sibirą, arba patys pasitraukė bėgdami nuo represijų. Pačiame mieste, kaip viename iš svarbesnių sukilimo centrų, buvo vykdoma sparti krašto kolonizacija, siekiant stabilizuoti padėtį atkeliamais stačiatikiais, kuriems buvo suteikta nemažai lengvatų. Atrodo, kad ši taktika nelabai pasiteisino, sprendžiant iš negausaus naujakurių skaičiaus. Visgi miestas sugebėjo atsigauti ir atsistatyti, bet ir vėl pateko į dviejų skirtingų pozicijų susidūrimo epicentrą 1863–1864 m. Šį kartą miestui jau nebeprireikė stoti prieš caro armiją. 1863 m. įvykiai paskatino feodalinių santykių krizę, kada neapgalvotas sprendimas turėjo didelės įtakos daugumos žmonių likimams. 1861 m. išleidžiamas įsakas, suteikiantis pilietines laisves iki tol baudžiavoje besikamavusiems valstiečiams, bet nesuteikiantis jiems teisės gauti nors kiek dirbamo žemės ploto nemokamai, kas akimirksniu pavertė juos laisvais, bet bežemiais. Tai išprovokuoja reakcijų ir jas atliepiančių protesto akcijų grandinę imperijoje, pasibaigusią nauju ginkluotu sukilimu prieš caro valdžią. 1863 m. vasario 9 d. generalgubernatorius pranešė Kauno gubernatoriui, kad galimiems neramumams Šiauliuose užkirsti kelią atvyksta du pėstininkų pulkai ir du kavalerijos eskadronai. Dėl šių saugos priemonių Šiauliai nebepateko į sukilėlių rankas, nes atvykusi caro kariuomenė šio posto nebeužleido per visą sukilimą. Kita vertus, ramu tikrai nebuvo, mat prie Šiaulių vyko atkaklios kovos, kurios turėjo įtakos miesto komunikacijų ryšiams su kitais miestais ir pan. Čia sukilėliai su priešo armija susidūrė 22 kartus, nors daugiausiai sukilimo kovų įvyko prie Trakų (23) ir Panevėžio (25). Numalšinus sukilimą, Šiauliai buvo paversti sukilimo dalyvių egzekucijos vieta. Miesto pakraštyje, grafo Zubovo valdose, 1863 m. rugsėjo mėn. – 1864 m. vasario mėn. buvo pakarti ir sušaudyti sukilusių piliečių būrių vadai B. Kvietkauskas, P. Bagdonavičius, A. Kobylinskis, taip pat sukilimo dalyviai J. Morkis, M. Scipionas, K. Brazulis, A. Kučevskis ir kt. Dabar ši vieta, kur palaidoti sukilėliai, žinoma kaip Sukilėlių kalnelis, kuriame stūkso Nepriklausomybės paminklas, pagerbiantis sukilėlius ir saugantis jų kaulus.

Foto 1

1863 metai.

Foto 2

Išgyvenę 1863 m.

Foto 3

1863 m.

Foto 4

Pliateryte – 1831 m. sukilimas.

The post Miesto istorija: nuo sukilimo iki sukilimo appeared first on Šiaulių Istorija.

Šiauliai ant pokyčių slenksčio

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 17:04:49 +0000

Iš karto po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo ir Lietuvos krašto užėmimo Rusijos imperatorė Jekaterina II, remdamasi Rusijos įstatymu „Malonės raštas miestams“, 1785 m. Šiauliams suteikia šias privilegijas ir teises – Šiauliai tampa apskrities centru. Prieš pat Lietuvos krašto atitekimą Rusijos imperijai Šiaulių ekonomijos valdžios vairas pereina Rusijos imperatorės Jekaterinos II favorito grafo Platono Zubovo žinion. Tai svarbus posūkis Šiaulių istorijoje ne tiek dėl P. Zubovo veiklos, kiek dėl vėliau jo valdytų valdų perėjimo jo vyresniajam broliui Dmitrijui, kuris tampa garsios ir daug nusipelniusios Šiauliams ir Lietuvai Zubovų giminės Lietuvos šakos pradininkas. Vietos bajorų galia vis labiau menksta, Rusijos valdžia tiki, kad maištingiausias sluoksnis yra būtent jie. Tuo tarpu vyrauja įsitikinimas, kad miestiečius kur kas lengviau kontroliuoti ir valdyti, kas lemia jų sluoksnio kilimą. Visa miesto valdžia koncentruojasi rotušės tarnautojų ir vadovų rankose, kurių sprendimai dažniausiai yra neatsiejami nuo centrinės valdžios valios, o kultūrinis gyvenimas įprastai priklauso nuo bajoriškos kilmės intelektualų. Šiaulių miesto gyvenimą Rusijos imperijoje geriausiai atspindi keletas skirtingų, bet svarbių veiklos sričių.

Foto 1

Foto 1

Grafas Vladimiras Nikolajevičius Zubovas.

The post Šiauliai ant pokyčių slenksčio appeared first on Šiaulių Istorija.

Žydų bendruomenės kūrimosi mieste užuomazgos

Šiaulių TIC — Tue, 23 Jan 2018 19:37:01 +0000

Visada garsėjęs kaip stovintis išskirtinai lietuvių gyvenamose apylinkėse, iš pradžių miestas nenoriai įsileido kitų tautų atstovus. Pirmuosius Šiauliuose nusprendusius įsikurti žydus prekeivius miestas įsileido, nes turėjo paklusti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio suteiktoms privilegijoms. Tai vyko ne todėl, kad vietiniai buvo priešiški kitoms tautoms, kiek labiau dėl to, kad bijojo, beje, gan pagrįstai išaugsiančios ekonominės konkurencijos, mat žydai nuo seno visur garsėjo kaip puikūs pirkliai ir įvairių prekių gamintojai. XVIII a. pradžioje Šiaurės karo prišauktas maras, kuris sunaikino Šiaulių vietos bendruomenę, privedė prie to, kad iki tol su tam tikromis išlygomis galiojęs draudimas žydams kurtis Šiauliuose 1736 m. buvo panaikintas. Toks sprendimas iš pradžių buvo pasitiktas miestiečių protestais, bet ilgainiui su tuo buvo ne tik susitaikyta, bet miestas tapo vienu iš žydų kultūros židinių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje.