Šiauliai sovietiniu laikotarpiu – Šiaulių Istorija

Šiauliai ir Sąjūdžio veikla

Šiaulių TIC — Thu, 01 Feb 2018 18:54:18 +0000

Šiaulių bendruomenė su vietos inteligentijos atstovais priešakyje aktyviai įsitraukė į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės veiklą nuo pat pradžių. Po kiek daugiau nei mėnesio nuo šios grupės susiformavimo, 1988 m. liepos 22 d., Šiauliuose jau buvo surengtas pirmasis Sąjūdžio renginys – mitingas Saulės Laikrodžio aikštėje. Jame gausiai dalyvavo šiauliečiai ir atvykėliai iš visos apylinkės. Renginyje buvo reikalaujama suverenumo Lietuvai, demokratijos įvedimo, pasmerktas stalinizmo laikų žiaurumas, rinktos piniginės aukos Povilo Višinskio, kaip iškilaus lietuvių tautinio judėjimo dalyvio ir kalbos puoselėtojo, paminklo statybai, raginta rūpintis lietuvių kalba, atkurti istorinę tiesą. Šiaulių sąjūdininkai, kaip ir kitų miestų, didžiausią dėmesį skyrė būtent lietuvių kalbai ir etninei kultūrai, pagrindinės pastangos telktos į Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Tuo tikslu mieste buvo organizuojami mitingai, diskusijos aukštųjų mokyklų auditorijose. 1988 m. spalio mėn. Šiauliuose suorganizuotas vienas iš ryškiausių pirmųjų Atgimimo metų renginių – Kalbos šventė, skirta atkreipti dėmesį į okupacijų metais stipriai nukentėjusios lietuvių kalbos padėtį. Tų pačių metų spalio 12 d. miesto taryba Šiaulių miesto sąjūdžiui suteikė visuomeninės organizacijos statusą. Po penkių dienų Šiaulių dramos teatre suorganizuota Lietuvos prisikėlimo sąjūdžio Šiaulių grupių steigiamoji konferencija, kurioje buvo išrinkti atstovai į būsimąjį Seimą, aptarti svarbiausi klausimai, nutarta leisti miesto Sąjūdžio leidinį. Gruodžio 12–22 d. Šiauliuose įvyko lietuviškos dramaturgijos festivalis „Atgaiva“, per kurį publikai pristatyti okupacijos metais drausti spektakliai pagal uždraustus lietuvių išeivijos dramaturgijos kūrinius. Scenos meną lydėjo paskaitų ciklas, kurio metu paskaitas skaitė kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjai, tokie kaip būsimasis signataras Romualdas Ozolas, istorikas Liudas Truska. 1989 m. rugpjūčio 23 d. į Lietuvos istoriją įėjusią kaip Baltijos kelio dieną šiauliečiai atšventė itin triukšmingai – suorganizuoti teatralizuoti renginiai miesto gatvėse ir Pergalės (vėliau pervadinta į Prisikėlimo) aikštėje, kuriuose šaipytasi iš nacių ir bolševikų, paeiliui okupavusių Lietuvą Antrojo pasaulinio karo metais. Po šių renginių miestas greitai ištuštėjo – visi iškeliavo į Baltijos kelio akciją.

Sisteminga Šiaulių sąjūdininkų veikla lėmė tai, kad iš Šiaulių miesto tarybos gretų pradėjo trauktis sovietų statytiniai, Lietuvos komunistų partijos nariai. Juos išstūmė Sąjūdžio atstovai, jų deleguoti ir remiami asmenys. Miesto tarybai pradėjo vadovauti Sąjūdžio veiklai artimi žmonės. Mindaugas Stakvilevičius, Donatas Morkūnas, Romualdas Ozolas, Virginijus Kačinskas, Kęstutis Lapinskas ir Algimantas Sėjūnas šiauliečių buvo išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą, tapo Kovo 11-osios akto, kuriuo buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos atkūrimo faktas, signatarais.

Foto 1

Baltijos kelio diena Šiauliuose.

Foto 2

Baltijos kelio diena Šiauliuose.

Foto 3

Baltijos kelio diena Šiauliuose.

The post Šiauliai ir Sąjūdžio veikla appeared first on Šiaulių Istorija.

Kultūrinis gyvenimas

Šiaulių TIC — Thu, 01 Feb 2018 18:51:20 +0000

Prie regiono kultūros židinio susiformavimo mieste labai prisidėjo Šiaulių „Aušros“ muziejus – įstaiga, apie kurią sukosi kultūrinis gyvenimas tarpukariu ir karo metais, šviečiamąją ir kultūrinę misiją tęsė ir pokariu. Karo pabaiga ir penkeri metai po jo virto išbandymų metais šiai įstaigai. Net kelios slėptuvės mieste, kuriose buvo išslapstytos kultūros vertybės, buvo subombarduotos. Saugotos šiose slėptuvėse kultūros vertybės stipriai nukentėjo, ypač tos, kurios buvo paslėptos Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, „Gubernijos“ alaus darykloje. Sudegė ir pats muziejaus pastatas, tad evakuotų vertybių po karo nebebuvo kur grąžinti, kas lėmė tai, kad jos buvo grobstomos, naikinamos arba nyko dėl blogų laikymo sąlygų. Muziejui teko egzistuoti be patalpų. Tai buvo labai sunkus laikotarpis. Raštinė ir dalis išlikusių eksponatų buvo perkelti į Pelikso Bugailiškio namus. Vėliau įstaigai paskirtas liuteronų evangelikų bažnyčios pastatas. Čia sandėliuoti išlikę eksponatai.

1955 m. Venclauskių namas tapo muziejaus naujuoju prieglobsčiu. 1966 m. muziejus atgavo savo ankstesnį pastatą, kuriame veikė nuo 1933 m. iki mūšių mieste per Antrąjį pasaulinį karą. Nuo tada prasideda spartus įstaigos plėtimasis. Vienas po kito įstaigai atitenka keletas pastatų, kurie tampa padaliniais. 1967 m. muziejui perduodamas 1880 m. statytas Danielių giminei priklausęs Žaliūkių vėjo malūnas. 1976 m. prie muziejaus prijungiamas fotografo Antano Dilio įkurtas Lietuvos fotografijos meno draugijos Šiaulių skyriaus muziejus, kuris tampa „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriumi ir nuo tada vadinamas Fotografijos muziejumi. 1985 m. „Aušros“ muziejaus žinion pereina poeto Jono Krikščiūno-Jovaro namas.

Šiauliuose apie 1978 m. veikė 77 bibliotekos. Įkurta centrinė bibliotekų sistema, Vaikų biblioteka. Dauguma didesnių įstaigų ir organizacijų turėjo privačias bibliotekas. Svarbiu miesto kultūros židiniu tapo 1951 m. įkurta Povilo Višinskio viešoji biblioteka. 1978 m. ji buvo perkelta į naujas, gerokai erdvesnes patalpas, nes augo tiek knygų ir kitų leidinių fondas, tiek skaitytojų ir darbuotojų skaičius. 1989 m. bibliotekoje jau dirbo 119 darbuotojų. Naujoje bibliotekoje buvo sudarytos puikios sąlygos rengti įvairius renginius.

1946 m. buvusiuose Liaudies namuose įsteigti Šiaulių miesto kultūros rūmai. Čia buvo įrengtos 3 salės, 13 repeticijų salių, skaitykla. Kasmet rengiama per 500 renginių. Repetuoti rinkdavosi „Jovaro“ ansamblis, simfoninis orkestras, baleto, pramoginių šokių, vaikų dramos būreliai, veteranų choras, lėlių teatras, esperanto kalbos mokėsi esperantininkų būrelis.

Sovietiniu laikotarpiu Šiauliuose toliau veikė Dramos teatras, kuris išaugino ne vieną iškilią teatro asmenybę. 1953–1989 m. Šiauliuose veikė 5 kino teatrai: „Tiesa“ (įsteigtas 1956 m.), „Palydovas“ (1961 m.), „Saulė“ (1966 m.), dokumentinių filmų seansams skirti „Laikas“ (1978 m.) ir „Dainai“ (1979 m.).

1965 m. Pedagoginiame institute įsteigiama Piešimo ir rankų darbų katedra, kuri davė didelę paskatą tolesnei dailės raidai Šiauliuose. Vėliau iš šios katedros susiformavo Dailės fakultetas, kuris būrė visus to meto miesto dailininkus. Greta šios katedros 1967 m. įsteigiama Vaikų dailės mokykla. Prasideda parodų rengimo laikotarpis. Dailės parodos organizuojamos tiek „Aušros“ muziejui priklausančiuose Parodų rūmuose (dabartinė Dailės galerija), tiek Kultūros rūmuose, tiek ir Inžinierių rūmuose. Tuo metu susiformuoja dailininkų bendruomenė, kuri ne tik dalyvauja vaizduojamosios dailės parodose, bet ir kuria monumentaliosios dekoratyvinės dailės darbus, rengia teatrų scenografijas, afišas, plakatus.

Foto 1

Zubovų rūmai (čia buvo įkurtas Dailės fakultetas).

Foto 2

Titnago spaustuvė Šiauliuose.

Foto 3

Šiaulių dramos teatro pastatas.

The post Kultūrinis gyvenimas appeared first on Šiaulių Istorija.

Švietimas sovietiniu laikotarpiu

Šiaulių TIC — Thu, 01 Feb 2018 18:49:48 +0000

1951 m. pavyko atstatyti karo metais sugriautas mokyklas, bet jose iš pradžių trūko vietų, paskui situacija pradėjo keistis. Išsimokslinimo lygis mieste pirmiausiai augo dėl stiprėjančios materialinės bazės, o šiai augti padėjo vietos įmonės, kurios rėmė finansiškai švietimo įstaigas. Statybos trestas, autokelių valdyba, precizinių staklių, „Vairo“, televizorių gamyklos, baldų kombinatai buvo tik kelios prisidėjusios parama įmonės. Pradėjo sparčiai daugėti mokyklų, didėti ir plėstis jau esamos ir XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje Šiauliuose dirbo 22 mokyklos.

Aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą mieste teikė Pedagoginis institutas, Kauno politechnikos instituto Šiaulių fakultetas, Pedagoginė mokykla, Aukštesnioji muzikos mokykla, politechnikumas ir Medicinos mokykla. Nuo 1948 m. Šiauliuose pradėti steigti dvimečiai mokytojų institutai, kurie rengė mokytojus ne tik miestui, bet ir visam kraštui. Čia susitelkė daug gabių pedagogų, kurie rengė būsimuosius edukacijos specialistus, kurie vėliau keliaudavo ten, kur jų labiausiai reikėjo – į Klaipėdą ir kitus miestus. Iš Klaipėdos atkelta Aukštesnioji muzikos mokykla rengė muzikos pedagogus, kurie būrėsi į mokyklos ansamblius ir orkestrus, sėkmingai koncertavusius įvairiose vietose, ar tapo dainininkais, įvairių vokalo konkursų laureatais.

Visos mokyklos puikiai integravosi į visuomeninį miesto gyvenimą, jų išauginti gabūs pedagogai, muzikai, ansambliai ir dainininkai, tokie kaip iš studentiško profesionaliu virtęs kamerinis choras „Polifonija“, Šiaulių konservatorijos kamerinis orkestras, pavertė Šiaulius visos Šiaurės Lietuvos kultūros židiniu.

Foto 1

Aušros muziejaus nuotr.

Foto 2

Aušros muziejaus nuotr.

Foto 3

Aušros muziejaus nuotr.

The post Švietimas sovietiniu laikotarpiu appeared first on Šiaulių Istorija.

Pramonės situacija mieste

Šiaulių TIC — Thu, 01 Feb 2018 18:46:55 +0000

1950 m. Šiauliuose jau vėl veikė 27 įmonės – tik trečdaliu mažiau nei prieš miesto subombardavimą per Antrąjį pasaulinį karą. Labiausiai išsiskyrė odos tekstilės ir trikotažo gaminių atstovai. Tai odos fabrikai ir gamyklos: „Elnias“ (atstatytas po karo buvęs Ch. Frenkelio fabrikas; įmonėje įrengtas pirmasis Lietuvoje konvejeris ir ji greitai tapo stambiausia Šiauliuose), „Batas“, „Stumbras“ (buvęs brolių Nurokų fabrikas). Trikotažo pramonėje dominavo „Elegant“ (1945 m. perorganizuotas į „Verpstą“) fabrikas. Tekstilės pramonėje pirmavo linų apdirbimo fabrikas „Linas“ (buvęs „Semlin“ fabrikas). Visas šias įmones siejo įprastas visoje Sovietų Sąjungoje sovietinės nomenklatūros požiūris į nacionalizuotą pramonės turtą: nuolatinis žaliavų trūkumas, grobstymas pačiose įmonėse, naudojantis užimama padėtimi, ir lėšų švaistymas, dėl to kentėjo darbo sąlygų ir priemonių kokybė.

Maisto pramonei padėjo sparčiai atsistatyti tai, kad mėsos produkcijos gamintoja bendrovė „Maistas“ per karą beveik nenukentėjo, o savo produktus gabeno po visą Sovietų Sąjungą. Taip pat po karo metų greitai atsigavo ir saldainių ir konditerijos fabrikas „Rūta“. Užmezgęs ekonominius santykius su prekybos partneriais visame pasaulyje, jis vėl pradėjo sparčiai augti. Buvusios „Ringuvos“ įmonės sėmenų aliejaus laikymo patalpose įkurtas krakmolo-sirupo fabrikas „Gliukozė“ buvo svarbiausia tokio pobūdžio įmonė Lietuvoje, savo produkciją teikianti visam regionui: Lietuvai, Latvijai, Estijai, Kaliningradui. Alaus darykla „Gubernija“, kaip seniausia Šiaulių pramonės įmonė, veiklą kildinanti dar iš 1665 m. Šiaulių dvarui priklausiusios daryklos, karo metais buvo beveik visiškai sunaikinta, bet sugebėjo atsistatyti ir pradėjo visiškai funkcionuoti. Didžioji produkcijos dalis buvo realizuojama Šiauliuose ir apskrityje, mažesnė dalis – kituose Lietuvos miestuose.

Pokariu Šiauliuose susiformavo metalo apdribimo ir mašinų gamybos pramonė, nors mašinų gamybos įmonių iki tol nebuvo. Pradėjo augti dviračių gamyba – įrengiama sovietų kaip karo grobis prieš nacius konfiskuota ir iš Vokietijos perkelta Šiaulių dviračių gamykla, vėliau pervadinta į „Vairo“. Pradžioje kentėjo dėl prasto žaliavų tiekimo ir niekaip nesibaigiančios įmonės statybos, vėliau išgarsėjo kaip dviračių paaugliams „Kregždutė“ ir „Ereliukas“ gamintoja, kurie buvo gabenami po visų Sovietų Sąjungą ir kai kurias užsienio valstybes. Kitą, naują, pramonės sritį – gipso gamybą – pradėjo „Alebastro“ gamykla. Dar buvo įvairių kitų pramonės sričių, tokių kaip kuro ir energetikos, plytų, durpių, tipografijos, kartono ir kitų, gamyklų ir paslaugų įmonių. Apskritai dauguma tuo metu steigiamų įmonių kūrėsi tarpukariu gyvavusių įmonių vietose.

Foto 1

Alaus darykla „Gubernija“.

Foto 2

Televizorių gamykla.

Foto 3

Batų gamykla.

The post Pramonės situacija mieste appeared first on Šiaulių Istorija.

Šiauliai sovietinėje sistemoje

Šiaulių TIC — Thu, 01 Feb 2018 18:42:06 +0000

XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje parengtame generaliniame miesto plane Šiauliai suprojektuoti kaip Šiaurės Lietuvos pramonės ir kultūros centras. Sovietiniu laikotarpiu miestas ėmė sparčiai augti. Nuo 1952 iki 1979 m. jo teritorija padvigubėjo (nuo 35,3 iki 69,6 kv. km). Taip įvyko dėl to, kad prie miesto buvo nuspręsta prijungti Zoknių oro uostą ir apylinkes, o aplink dviračių gamyklą „Vairas“ pradėjo sparčiai dygti gyvenamosios, gamybinės, prekybinės paskirties pastatai. Vienas po kito prijungti Lieporių, Dainų ir kiti kaimai. Taip ėmė formuotis nauji mikrorajonai ir pietinė miesto dalis, ilgainiui pavadinta pietiniu rajonu. Dar sparčiau didėjo gyventojų skaičius: nuo 1949 m. turėtų 32,2 tūkstančio iki 1989 m. 145,6 tūkstančio šiauliečių. Miestas tapo Sovietų Sąjungos sausumos transporto ir karinio oro transporto centru. Deja, Antrasis pasaulinis karas ir po jo vykusios represijos paliko beveik tuščias miesto intelektualų gretas. Dauguma jų arba pasitraukė į Vakarus, Europos valstybes ir Ameriką, arba buvo ištremti į sovietų valstybės gilumą. Švietimo sistema kimšo į mokinių galvas komunistinę ideologiją. Po Stalino mirties šeštajame dešimtmetyje švietimo reikalai pradėjo gerėti. Neraštingumo problema beveik buvo išspręsta, o bendras išsimokslinimo lygis stipriai kilo aukštyn: nuo 12 procentų, turinčių aukštąjį, vidurinį ir specialųjį išsilavinimą, 1959 m. iki 65 procentų 1989 m.

Šiauliai sovietiniu laikotarpiu – Šiaulių Istorija

Šiauliai ir Sąjūdžio veikla

Foto 1

Foto 2

Foto 3

Kultūrinis gyvenimas

Foto 1

Foto 2

Foto 3

Švietimas sovietiniu laikotarpiu

Foto 1

Foto 2

Foto 3

Pramonės situacija mieste

Foto 1

Foto 2

Foto 3

Šiauliai sovietinėje sistemoje

Foto 1

Foto 2

Foto 3

Foto 4

Foto 5