religija – Šiaulių Istorija

Šiauliai dabar

Šiaulių TIC — Sun, 04 Feb 2018 14:28:42 +0000

Šiauliai yra ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas, Šiaurės Lietuvos mokslo, kultūros ir ekonomikos centras, išlaikęs gilias pramonės ir verslių žmonių miesto tradicijas. Tai Lietuvos miestas, kuriame gyvena per 106 tūkstančius gyventojų, bet miesto plotas beveik lygus Klaipėdai, nes sovietmečiu prijungus Zoknių oro uostą ir apylinkes bei pastačius pietinę dalį/rajoną miesto teritorija išaugo dvigubai. Vienu metu Šiauliai buvo trečia pagal dydį Lietuvos gyvenvietė, tik vėliau Ginkūnų mikrorajoną atskyrus nuo miesto, vėl grįžta ketvirtos vietos. Didžiąją gyventojų dalį sudaro lietuviai. Taip buvo ne visada. Dar praėjusio amžiaus pradžioje didžiąją dalį gyventojų sudarė žydai, palikę mieste gilų istorinį, kultūrinį, ekonominį pėdsaką, taip pat rusai, vokiečiai bei kitų tautinių bendrijų nariai.

Šiauliai į savivaldos statybos darbus įsitraukė vos tik Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Pirmosios Lietuvos Respublikos metais būtent Šiauliai sukūrė pirmąją demokratinę savivaldybę Lietuvoje. Tad nieko stebėtino, kad nė mėnesiui nepraėjus po Nepriklausomybės akto paskelbimo, šiauliečiai jau rinkosi į pirmąją miesto Liaudies deputatų tarybos (netrukus pervadintos į Šiaulių savivaldybės tarybą) sesiją, kur išsirinko pirmininką, kurį po poros savaičių pakeitė išrinktas miesto meras.

1993 m. rugsėjo 7 d. Šiaulius aplankė, čia pasimeldė ir ilsėjosi pakeliui į netoli miesto stovintį Kryžių kalną (Jurgaičių piliakalnį) keliavęs popiežius Jonas Paulius II. Po šio vizito jo specialiu dekretu Šiaulių Petro ir Pauliaus bažnyčiai suteiktas katedros titulas, taip paverčiant faktu dar Motiejaus Valančiaus pasakytą teiginį apie jo laikais jau 400 metų čia skaičiavusią Žemaitijos katedrą bei įkuriama Šiaulių vyskupija.

Nuo 1993 m. „Aušros“ muziejus pradeda sparčiai plėsti ir savo žinion perima patalpas/įstaigas: Radijo ir televizijos ir Dviračių muziejai bei Ch. Frenkelio vila. Pastaruosiuose 1995 m. pradedami rekonstrukcijos darbai, po kurių įvykdymo, vila tampa nauja kultūrine-reprezentacine vieta, daugumos mieste vykstančių aukštosios kultūros renginių centras, kurio vidaus patalpose bei vidiniame kieme vyksta parodos, susitikimai su menininkais, koncertai, spektakliai, meno festivaliai. 2009 m. pagal „Aušros“ muziejaus parengtą projektą Lietuvos ir Norvegijos (pagal Norvegijos finansinį mechanizmą) valstybių lėšomis atrestauruotas ir pritaikytas visuomenės reikmėms vienas iš svarbiausių Šiaulių miesto kraštovaizdžio akcentų bei etnokultūros, tradicinių amatų puoselėjimo židinys Žaliūkių malūnas ir greta atstatyta XIX a. malūnininko sodyba. Greta šių projektų, muziejus realizavo vieno savo padalinių, Fotografijos muziejaus rekonstravimo darbus, po kurių buvo pastatytas ketvirtas muziejaus aukštas, paverčiant pastatą keturių auštų statiniu su atvira lankytojams bei renginiams terasa ant stogo. Ši įstaiga vienintelė tokia Lietuvoje, kuri dedikuota fotografijos menui ir technikai.

1997 m. nusprendus reorganizuoti mieste veikusius Šiaulių pedagoginį institutą ir Kauno technologijos universiteto Šiaulių politechnikos fakultetą, įsteigtas Šiaulių universitetas. Metams bėgant aukštojo mokslo įstaiga išaugo, prisijungdama naujas erdves, versdama jas savo padaliniais, kartu mezgė glaudžius tarptautinius ryšius su kitais pasaulio universitetais, tapdama reikšmingu miesto regiono veikėju.

Miestui priklausantis Zoknių oro uostas tarnauja ir kariniams, ir civiliniams tikslams. Viduramžius menančios Šiaulių, kaip krašto gynybos ešafoto, tradicijos išliko: oro uoste veikia karinių oro pajėgų bazė, kurioje nuo 2004 m. dislokuoti NATO naikintuvai, atliekantys oro policijos funkciją Baltijos valstybėse. Greta to, kyla ir leidžiasi tarptautinių kompanijų krovininiai lėktuvai.

2007 m. oficialiai atidaryta sporto, kultūros masinių ir kamerinių renginių daugiafunkcinis kompleksas Šiaulių arena, kur vyksta visi didžiausiu miesto sporto, verslo bei kultūros renginiai, tarp kurių ir 2011 m. Europos krepšinio čempionato grupės turnyro varžybos bei pasaulinių muzikos įžymybių pasirodymai.

Universitetas, neuniversitetinės aukštosios mokyklos, dramos teatras, „Aušros“ muziejus, profesionalūs meno kolektyvai, nauja sporto arena suteikia Šiauliams teikia perspektyvų išlikti viso regiono traukos centru ir toliau. Miestas puoselėja savo istoriją bei siekia tapti moderniu Europos miestu.

Miestą kuria ir kiekvieną kartą naujai permąsto jame gyvenantys žmonės, tad kas laukia Šiaulių ateityje, taip pat nulems jo gyventojai. Vienas po kito gimsta nauji paminklai, skirti mieste gyvenusiems, subrendusiems kaip kūrėjai ir žmonės, asmenims, tokiems kaip pasaulinio garso lingvistikos mokslo formuotojas Algirdas Julius Greimas ar Vasario 16-osios akto signatarai. Greta gimsta ir naujos valiūkiškos idėjos bei sumanymai/meniniai darbai, kuriantys žaismingo, gyvo miesto įvaizdį. Greta vyksta aktyvūs atsinaujinimo darbai, atnaujinamos, naują koncepciją įgausiančios miesto viešosios erdvės, pradedami centrinės miesto aikštės formavimo darbai. Tad miestas keičiasi, modernėja ir tvirtai žengia XXI a. ritmu.

Foto 1

Fot. Saulius Jankauskas

Foto 2

Talkšos ežeras, Saulės Laikrodžio aikštė. Fot. Gabrielė Gendvilaitė.

Foto 3

Frenkelis. Festivalio atidarymas

Foto 4

Skulptūra Šaulys. Autorius skulpt. Stanislovas Kuzma. Fot. Virginijus Kinčinaitis.

Foto 5

Šimtmetį švenčiantys Šiauliai. Fot. Gintautas Plungė.

Foto 6

Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Fot. Saulius Jankauskas.

Foto 7

Šiauliu arena. Fot. Algirdas Musneckis.

Foto 8

Šiauliečių akcija Šypsokis, Saules mieste. Fot. Aleksandr Reznik

Foto 9

Rekyvos ežeras. Fot. Andrius Mačiūnas.

Foto 10

Pietinis naktyje. Fot. Mindaugas Macaitis.

Foto 12

Motokrosas. Fot. Evaldas Černiauskas.

Foto 13

Miesto šventė Šiaulių naktys. Fot. Rinat Tarzumanov.

Foto 14

Saulius Jankauskas ©

The post Šiauliai dabar appeared first on Šiaulių Istorija.

Kultūrinis miesto gyvenimas – bundančios sąmonės aušra

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 17:51:42 +0000

Sustiprėjus miesto ekonomikai ir administraciniam aparatui, ėmė kurtis įvairios organizacijos, judėjimai ir pan. Kuriantis naujoms švietimo, medicinos įstaigoms, daugėjo ir inteligentijos, nes dauguma jos atstovų tradiciškai iki tol dirbo biudžetinėse įstaigose, įsikūrusiose kitose Rusijos imperijos vietovėse. Inteligentai suskato burtis į organizacijas, komitetus, draugijas, klubus. Šiauliams šiame istorijos procese buvo lemta tapti vienu iš svarbiausių lietuviškos inteligentijos telkimosi ir veiklos židinių. Ypač svarbi Šiaulių miesto gimnazija, kurioje buvo ne tik ugdomi jaunieji intelektualai, bet ir skatinama jų veikla. Pagrindiniai kultūrinio miesto gyvenimo organizatoriai paprastai buvo buvę gimnazijos mokiniai ir jų mokytojai. Bajorija su grafais Zubovais priešakyje labai pagelbėjo savanoriškai įsitraukę į veiklos organizavimą ir mecenavimą.

Šiame švietėjų būryje išsiskyrė vienas dvasininkų atstovas, mokslus Varnių kunigų seminarijoje baigęs, entuziastingas ir veiklumu pasižymintis Žemaičių vyskupijos kancleris Ignacas Štachas, kuris XIX a. pirmosios pusės pabaigoje buvo paskirtas eiti kunigo pareigas Šiauliuose. Šis žmogus buvo vienas iš pirmųjų blaivybės skelbėjų Lietuvoje, kuris vėliau savo pavyzdžiu užkrėtė ir įkvėpė Motiejų Valančių pradėti blaivybės sąjūdžio veiklą. I. Štachas, be tiesioginių pareigų, būdamas inteligentas, švietėjas, istorikas, greitai pastebėjo, kad viena iš reikšmingiausių visuomenės tamsuoliškumo ir pavergimo priežasčių yra carinėje Rusijoje išvešėjęs smuklių tinklas, kuris skatina stiprų girtuokliavimą. Jis su bendraminčiais pradėjo steigti blaivybės brolijas, o to rezultatas – jo tarnystės metais Šiauliuose žymiai sumažėjo vietų, prekiaujančių alkoholiu. I. Štachas prisidėjo prie Šiaulių bažnyčios remonto darbų, o jo autoritetas mieste buvo didelis. Ne veltui Šiauliuose apsilankęs vyskupas M. Valančius vėliau rašė, kad šiauliečiai labai myli kunigus, o jų bažnyčia verta būti katedra.

1860–1861 m. vietos bajorų ir valdininkų dėka įsteigiama Visuomeninė biblioteka, tuo metu buvusi viena iš pirmųjų bibliotekų Lietuvos istorijoje, kurioje, be lenkiškos literatūros, netrūko ir filosofijos, gamtos, teisės mokslo darbų. Deja, 1864 m. nuslopinus sukilimą, ji uždaryta. Po Visuomeninės bibliotekos uždarymo visi jos turėti fondai perėjo ir papildė gimnazijos bibliotekos fondus, kuri tapo svarbiausia biblioteka, turinčia įvairaus turinio leidinių. 1883 m. V. Bielskis iš savo lėšų įsteigė slaptą bibliotekėlę, kur buvo saugomos paties V. Bielskio, N. Černyševskio, kitų rusų ir Vakarų revoliucionierių demokratų veikalai. Šią bibliotekėlę caro valdžia norėjo uždaryti, bet to padaryti nepavyko, nes ji buvo įkurta grafo V. Zubovo namuose. Ši biblioteka ypač buvo svarbi skatinant pažangias jaunimo pažiūras. 1900 m. atkuriama Viešoji biblioteka ir patvirtinama jos draugija, kuriai pirmininkauja V. Zubovas, o nariai yra tokios asmenybės kaip K. Šalkauskis, K. Venclauskis, V. Bielskis, B. Nurokas ir kt. Draugijų ir kitų organizacijų buvo steigiama ir daugiau. 1868 m. įkurtas Piliečių klubas, kuriame daugiausiai būrėsi rusų tautybės inteligentai – gimnazijos mokytojai ir valdininkai, siekiantys turiningai praleisti laisvalaikį. Šis klubas turėjo savo bibliotekėlę, skaityklą, mėgėjų dramos būrelį ir pan., taip pat rengė koncertus, įvairius meninius pasirodymus. Dar viena labai aktyvi organizacija, įkurta 1908 m., – literatūros, dramos ir muzikos draugija „Varpas“, gyvavusi vos šešetą metų, per kuriuos spėjo nuveikti labai daug. Jos veikla apėmė didžiąją miesto lietuvių kultūrinio gyvenimo dalį. Tai buvo draugija, kuri veikė kaip kultūrinė institucija: turėjo savo valdybą, nuomojosi patalpas kelių šimtų vietų salei su scena, bibliotekai su skaitykla, disponavo savo finansais. Nors didžiausią dėmesį skyrė teatrui ir spektakliams kurti, taip pat turėjo 80 narių chorą, skaitovų ir muzikantų. Aktyviai reiškėsi katalikiškos organizacijos: Šv. Juozapo darbininkų katalikų draugija (vėliau perorganizuota į Šiaulių krikščionių Šv. Juozapo savitarpio pašalpos draugiją), Lietuvių katalikų blaivybės draugijos Šiaulių skyrius, katalikėms darbininkėms ir tarnaitėms skirtas „Darbo“ ratelis ir pan. Po 1905–1907 m. revoliucijos pastebimas žydų visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo suaktyvėjimas: 1909–1911 m. veiklą plėtoja Kauno žydų literatūrinės draugijos Šiaulių skyrius, 1912 m. įsteigiama žydų muzikos ir dramos bei dainavimo draugija „Gazomir“, kuri rengia koncertus, spektaklius, muzikos ir literatūros vakarus.

Dar vienas reikšmingas Šiaulių kultūrinio gyvenimo akcentas – parodos. Tai viena iš ryškiausių to meto miesto kultūrinio gyvenimo apraiškų ir aktyvių grafo N. Zubovo, padedamo apskrities dvarininkų, pastangų rezultatas. Parodose demonstruojant žemės ūkio įrankius, mašinas, gyvūnus siekta skatinti žemės ūkio ir pramonės vystymąsi. Eksponatai buvo vežami ne tik iš Lietuvos gubernijų, bet taip pat iš Kuršo, Suvalkų, Minsko, Vitebsko, Pavyslio gubernijų ir Prūsijos sričių. Pirma paroda surengta 1875 m., antra – 1876 m., trečia – 1879 m., o vėliau – apytikriai kas trejus metus. 1914 m. tarp parodos renginių buvo ir „Varpo“ draugijos teatro trupės ir choro pasirodymai. Visi šie renginiai būdavo organizuojami specialiai tam parengtame plote, didelėje Parodų aikštėje, kurios centre stovėjo įspūdingas paviljono pastatas, aplink kurį sukdavosi visas veiksmas. Ši aikštė buvo įkurta atokiau nuo miesto centro, maždaug ten pat, kur dabar stovi Respublikinė Šiaulių ligoninė.

Literatūros srityje tarp aktyvių šiauliečių figūravo tokie asmenys kaip lietuviškų ūkininkų kalendorių kūrėjas Laurynas Ivinskis, Bogdanas ir Mykolas Oginskiai, Šiaulių apskrities maršalkos raštininkas Aleksandras Mora, aušrininkas Juozapas Miliauskas-Miglovara, visuomenės ir kultūros veikėjas Povilas Višinskis, jo įkvėpta pradėjusi rašyti Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras.

Lietuviško teatro pradžia tiek Šiauliuose, tiek Lietuvoje sietina su vadinamaisiais „lietuviškais vakarais“. Rusijos imperijos valdžioje gyvenantiems lietuviams tai buvo pati prieinamiausia kultūrinės ir politinės veiklos forma kovojant dėl nacionalinio išsivadavimo. Šiauliuose tokie vakarai vykdavo prisidengiant gegužinėmis, kurios nuo 1894 m. buvo rengiamos Aleksandrijoje, grafų Zubovų dvaruose. 1904 m. spalio 31 d. Šiauliuose, daugiausiai Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių pastangomis, pirmą kartą Lietuvoje suorganizuojamas viešas spektaklis „Amerika pirtyje“, kas iki tol atrodė neįmanoma caro valdomoje imperijoje. Po šio ir keleto kitų viešų teatro vakarų aplink Venclauskius susibūrusi kultūros veikėjų grupė pastato keletą spektaklių, tarp jų ir pagal Antono Čechovo pjeses, o 1905–1909 m. aktyvia teatrine veikla Šiauliuose užsiimantis vietos gimnazijos auklėtinis J. Misius pastato apie 12 spektaklių.

Pirmasis kino teatras „Elektro-Biografas Modern iš Paryžiaus“ Šiauliuose įkurtas dar 1909 m. Teatrą aptarnavo specialiai įrengta elektros stotelė, dėl to vietiniai įstaigą vadino „elektriniu teatru“. Teatre buvo įrengta 180 vietų salė. Antrasis kino teatras, pavadintas „Fantazija“, įkurtas 1912 m. Jame buvo 400 vietų salė, o per pertraukas ir seansus grodavo styginis orkestras. Kino teatras „Fantazija“ buvo pripažintas geriausiu visos Kauno gubernijos provincijos kino teatru.

Foto 1

Šiaulių Gegužinių (1904 m.)

Foto 2

Varpo draugijos nariai (1910 m.)

Foto 3

Amerika pirtyje Palangoje.

Foto 4

Amerika pirtyje Šiauliuose (afiša).

Foto 5

Žemės ūkio parodos.

The post Kultūrinis miesto gyvenimas – bundančios sąmonės aušra appeared first on Šiaulių Istorija.

Šiaulių miesto augimas ir didžiosios statybos

Šiaulių TIC — Tue, 23 Jan 2018 18:50:53 +0000

Šiaulių miesto formavimosi pamatai ryškiai matomi XVII a. istorijos šaltiniuose. 1649 ir 1650 m. dokumentuose minimos Vilniaus, Rūdės, Dvaro gatvės, kurių pavadinimai yra išlikę iki šių dienų. Žinoma, kad jos vedė į to laiko Šiaulių centrą – turgaus aikštę. Gatvių pavadinimai liudija, kad Šiauliai tuo metu jau buvo tapę miestu, nes kaimai ar kitos mažos gyvenvietės gatvių neturėdavo, tik kelius ir keliukus. Vienos iš gatvių pavadinimas Dvaro nurodo, kad mieste jau esama dvaro.

Aplink turgaus aikštę apsigyveno turtingiausi miesto gyventojai, įsisteigė teismas, kitos institucijos, kūrėsi verslai, darbavosi amatininkai. Šalia turgaus aikštės (pietryčiuose) buvo didelis bažnyčios sklypas. Iki XVII a. pradžios čia stovėjo medinė bažnyčia, 1617 m. pradėta statyti mūrinė. Teigiama, kad pirmos krikščioniškos kapinės buvo įrengtos prie XV a. viduryje pastatytos medinės katalikų bažnyčios, stovėjusios greta dabartinės Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros. Naujoji mūrinė bažnyčia pastatyta XVII a. Šių statybų iniciatorius – Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Našlaitėlis, kuris tuo metu valdė jam priskirtą Šiaulių žemę, tačiau jis mirė 1616 m., nesulaukęs statybų galo. Mūrinė bažnyčia buvo baigta tik XVII a. viduryje. Jo pradėtą iniciatyvą tęsė ir palaikė žemaičių seniūnas Jeronimas Valavičius, o visų statybų organizatorius buvo kunigas Petras Tarvainis. Šis aktyvus žmogus atvyko į Šiaulius 1614 m. iš Aukštaitijos parapijos ir iš karto ėmėsi įgyvendinti mūrinės bažnyčios projektą. Tai jam priklauso didžioji dalis nuopelnų, kad ši bažnyčia buvo pastatyta. P. Tarvainis suorganizavo statybinių medžiagų pirkimą iš vietos didikų ir užtikrino bažnyčios žemės valdų ribų nustatymą, dėl ko jam teko kovoti su miesto dvaru ir vietos gyventojais, nenorėjusiais pripažinti šių ribų. Beje, šiam veikliam kunigui priklauso ir kitas nuopelnas, tai – 24 puslapių knygelė, maloningasis kreipimasis į Žemaitijos vyskupą Jurgį Tiškevičių, 1634 m. atvykusį pašventinti bažnyčios. Šis tekstas pavadintas „Linksmasis pasveikinimas“ yra pirmasis rašytinis pasakojimas apie Šiaulius, kuris parašytas silabine eilėdara, ir pirmasis silabinio eiliavimo barokinės poezijos pavyzdys lietuvių literatūroje.

Foto 1

Planas nuo Gargždų į Kauną.

Foto 2

Petras Tarvainis 82 psl.

Foto 3

Petras Tarvainis 89 psl.

The post Šiaulių miesto augimas ir didžiosios statybos appeared first on Šiaulių Istorija.

Šiaulių žemė krikščionybės aušroje Žemaitijoje

Šiaulių TIC — Thu, 18 Jan 2018 21:00:51 +0000

Šiaulių kraštui pavyksta išlikti ir 1445 m. išsikovoti parapijos statusą, kas jau galėtų rodyti, kad Šiauliai tampa valsčiaus centru ir pradeda kilti iš griuvėsių naujam etapui. Visa tai vyksta pritariant ir globojant Žemaitijos valdžiai. Gavus parapijos statusą, žemaičių seniūno Mykolo Kęsgailos iniciatyva 1445 m. pastatoma Šiaulių bažnyčia. Besikurianti nauja Šiaulių gyvenvietė, anksčiau buvusi Salduvės arba Šiaulių pilies ant Salduvės piliakalnio šešėlyje, ilgainiui sugeba ją pergyventi ir prisijungti. Šiaulių bažnyčia tampa centrine miesto figūra, aplink kurią pradeda sparčiai kurtis miesto kapinės, nes visi mirusieji nori būti palaidoti pašventintoje žemėje.

Foto 1

Foto 1

Šiaulių bažnyčia.

The post Šiaulių žemė krikščionybės aušroje Žemaitijoje appeared first on Šiaulių Istorija.