Šiauliai laisvės metais – Šiaulių Istorija

Kultūrinis gyvenimas, tapęs neatsiejama Šiaulių istorijos dalimi

Šiaulių TIC — Wed, 31 Jan 2018 15:50:54 +0000

Nepriklausomybės metais šiauliečiai iškart sukruto organizuotis į kultūrinius bendraminčių būrelius, draugijas, ratelius. Atgijo senos organizacijos, atsirado naujų ir gyvenimas Šiauliuose pradėjo virti. 1920 m. atsinaujino „Varpo“ draugija. Kiek vėliau prie jos prisidėjo Gubernijos darbininkų būrelis „Švietimasis“ (1921 m.), Muzikos mylėtojų draugija (1926 m.) ir daugelis kitų. 1930 m. mieste veikė per 50 įvairių kultūrine ir šviečiamąja veikla užsiimančių organizacijų, tarp kurių buvo „Kultūros“ bendrovė, Kultūros-švietimo draugija, Kraštotyros draugija, „Putpelės“ draugija, Laisvamanių etinės kultūros draugija, Lietuvos esperantininkų draugija bei Vilniui vaduoti, Lietuvos blaivybės sąjunga ir kitos. Viena žymiausių iš šių organizacijų buvo liberalios krypties „Kultūros“ bendrovė, įkurta 1920 m. tokių aktyvių visuomenės veikėjų kaip Peliksas Bugailiškis, Kazimieras Venclauskis, Antanas Povylius, Vladimiras Zubovas ir kt., kurios pagrindinė veikla buvo knygų ir žurnalų leidyba. Organizacija per savo gyvavimo periodą 1921–1927 m. išleido 140 pavadinimų knygų 621200 egz. tiražu. Nuo 1923 m. organizacija aštuoniolika metų leido mėnesinį žurnalą „Kultūra“ (2000–2800 egz. tiražas), prie kurio tekstų kūrimo prisidėdavo ir tokie kultūros žmonės kaip Vincas Krėvė, Petras Cvirka, Kazys Boruta, Kostas Korsakas. Be leidybos, ši organizacija taip pat atliko platų kultūros ir šviečiamąjį darbą. Visoje Lietuvoje ji suorganizavo ir įsteigė per 250 kultūros būrelių, kurie turėjo 3000 narių. Jie dažniausiai tapdavo gyvenviečių ir apylinkių, kuriose veikė, kultūros židiniais. Visų būrelių suvažiavimai vykdavo „Kultūros“ bendrovės būstinėje, t. y. Šiauliuose. Bendrovės vadovai 1925 m. perėmė Liaudies namų kino salę, bet paliko senąjį jos pavadinimą. Čia įrengta vieta susirinkimams, biblioteka su skaitykla, kino teatras „Kapitol“. Vėliau čia glaudėsi ir mėgėjų teatras, kurio dramos vadovas buvo garsus režisierius Borisas Dauguvietis, o operų ir operečių kūrimui vadovavo kompozitorius Mikas Petrauskas. Šio teatro tikslas buvo ne tik pristatyti pramoginius spektaklius šiauliečiams, bet ir padėti profesionalaus Šiaulių teatro ir kūrybinės trupės pamatus. 1931 m. įkuriamas pirmas profesionalus miesto teatras – Kauno Valstybės teatro Šiaulių skyrius. Teatro trupė spektaklius statė ir vaidino „Kapitol“ kino teatre, kuris tam buvo nepritaikytas, bet tinkamesnio varianto tuo metu nebuvo. Per ketverius metus, praleistus Šiauliuose, teatro trupė suvaidino per 550 spektaklių. 1936 m. visa įstaiga perkelta į Klaipėdą. Netekus Klaipėdos krašto, teatras grįžo į gimtąjį miestą ir gavęs nuolatines spektakliams tinkančias patalpas iš čia nebeišsikėlė.

Galima teigti, kad Šiauliai tarpukariu turėjo tik vieną dailininką, bet už tai kokio jo būta. Gerardas Bagdonavičius pagal profesiją buvo dailininkas, bet gyvenime jo buvo visur pilna. Jis buvo vienas iš ekslibriso pradininkų Lietuvoje ir lietuviško šios meno formos varianto garsintojas pasaulyje. Tapė Šiaulių ir kitų miestų architektūros vaizdus, taip pat kūrė iliustracijas įvairiems to meto leidiniams, spausdinamiems mieste. Su savo darbais parodoje debiutavęs 1923 m., po šešerių metų jis jau keliavo po didžiuosius pasaulio miestus ir dalyvavo konkursuose, kur pelnė apdovanojimų. Dažnai aktyviai įsitraukė į Kraštotyros draugijos veiklą, bet spėjo jis ir aktoriaus duonos išbandyti. Kai Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusijos imperiją, suvaidino per 50 vaidmenų kine ir tapo bene pirmuoju lietuvių kino aktoriumi. Ir fotografu tapo žvelgdamas į fotografiją nebe kaip į amatą, o veikiau kaip į dar vieną meno formą. Bet labiausiai atsidavęs buvo pedagoginei veiklai – mokė vaikus piešimo, tapybos ir išugdė ne vieną vėliau garsų Lietuvos menininką: savo didžiuoju įkvėpėju jį vadinantį vieną iš garsiausių lietuvių grafikų, medalių kūrėją ir šiaulietį Petrą Repšį, tapytoją Antaną Gudaitį, vitražų kūrėją Joną Janulį, scenografą Juozą Jankų, grafikę Marcę Katiliūtę. Buvo labai aktyvus visuomenės atstovas, kurį mieste lengva būdavo pastebėti skubantį, nešiną teptuku ar kitomis tapybos priemonėmis, todėl Penzeliuko pravardė jam taip prigijo, kad ir šiais laikais daug kas būtent taip jį ir vadina. Ir jo paties, padedant architektui Karoliui Reisonui, suprojektuotas namas dar ir dabar primena miestui apie kadaise čia gyvenusį unikalų talentą.

Kultūros-švietimo draugija buvo įsteigta kaip savotiškas šalutinis „Kultūros“ bendrovės projektas, skirtas tęsti veiklą po to, kai ją užgriuvo finansiniai sunkumai ir spaudimas iš valstybės centrinės valdžios institucijų. Į jos veiklą buvo įsitraukę dauguma „Kultūros“ veikėjų, tarp kurių buvo ir Jackus Sondeckis, Peliksas Bugailiškis, muzikas Juozas Naujalis. Draugija toliau užsiėminėjo „Kultūros“ bendrovės pradėta leidyba ir vadovavo Povilo Višinskio liaudies universitetui.

Kraštotyros draugija darbavosi gimtojo krašto istorijai, kultūrai ir gamtai pažinti. Tai darė rengdama įvairias etnografines ekspedicijas, rinkdama etnografinius eksponatus ir kraštotyros medžiagą. Šiai draugijai vadovavo P. Bugailiškis. Organizacija leido žurnalą „Gimtasai kraštas“, kuriame buvo spausdinami straipsniai tautosakos, archeologijos, etnografijos, muziejininkystės klausimais. Tam, kad turėtų vietą, kur galėtų saugoti savo veiklos rezultatus ir surinktus vertingus eksponatus, draugija iš Šiaulių apskrities savivaldybės perėmė 1923 m. įsteigtą Šiaulių „Aušros“ muziejų, kurio vienas iš pagrindinių iniciatorių ir steigėjų buvo pats P. Bugailiškis. Abiejų organizacijų bendra veikla reiškėsi organizuojamomis ekspedicijomis (jose surinkti eksponatai vėliau kartu su įamžintais ekspedicijų fotoįspūdžiais būdavo pristatomi muziejaus organizuojamose parodose), taip pat etnografinės medžiagos rinkimu, kultūrinio paveldo ir palikimo apsauga ir išsaugojimu. Pats „Aušros“ muziejus, be muziejinių, kultūros vertybių saugojimo ir demonstravimo visuomenei, dar dirbo tiriamąjį darbą, kuris papildydavo per etnografines ekspedicijas surinktus empirinius duomenis ir teorinę medžiagą. Muziejus palaikė glaudžius ryšius ir rengė bendrus projektus su Valstybine archeologijos komisija, M. Čiurlionio galerija, taikė modernias ekspozicijų rengimo formas. Kolektyvo ir Kraštotyros draugijos narių dėka muziejus sparčiai išgarsėjo šalies mastu, keletą metų buvo stambiausias ir garsiausias Lietuvos muziejus.

Šiauliuose veikė kelios spaustuvės. 1919 m. įkuriama B. Fridmano spaustuvė, kuri, pasikeitus savininkui, pakeičia pavadinimą į „Lietpress“, o dar vėliau, 1932 m., atitenka „Vilties“ draugijai ir dar kartą pakeičia pavadinimą į „Vilties“, o po keleto metų perkeliama į Kauną. Po šios pirmosios tarpukario spaustuvės įsteigtos kitos trys veikė kur kas stabiliau, nes jų savininkai nesikeitė taip dažnai, ir jos visos liko Šiauliuose iki uždarymo: 1920 m. Salomo Savičiaus ir Borucho Šumkausko spaustuvė, vėliau pervadinta į „Grafikos“; 1923 m. Jono Šliūpo namuose įkurta „Titnago“ spaustuvė; dar carinėje Rusijoje veikusi Maizeniuso spaustuvė „Spauda“ rekonstravo patalpas ir toliau tęsė savo veiklą. Šių įstaigų pagrindinė veiklos sritis buvo leisti periodinę spaudą. Knygų leidimo reikalai priklausė „Kultūros“ bendrovei, „Vilties“ ir Kultūros-švietimo draugijoms ir Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjungai. Kartais knygas leisdavo pavieniai privatūs asmenys, kaip antai J. Šliūpas, kuris savo raštus leido jam priklausiusioje „Titnago“ spaustuvėje. Išryškėjo periodinės spaudos ypatumai. Pradžioje, t. y. 1919–1928 m., visuomenėje dominavo kairiosios minties spauda, o nuo 1928 m. – dešinioji tautinė ir katalikiška, rodanti politines prezidento Antano Smetonos nuostatas ir valstybės kryptį.

Prie „Putpelės“ draugijos įsteigimo daugiausiai prisidėjo tuo metu aktorius, o vėliau vienas iš garsiausių ir talentingiausių Lietuvos režisierių Juozas Miltinis, Česlovas Liutikas, Kazimiero Venclauskio duktė Danutė Venclauskaitė ir Peliksas Bugailiškis. Didžioji dalis draugijos steigėjų buvo Kraštotyros draugijos nariai. „Putpelės“ draugija sukūrė kompozitoriaus Broniaus Jonušo vadovaujamą vyrų orkestrą, ilgainiui virtųsi orkestru, kuris gastroliavo po visą Lietuvą.

Šiauliuose atsirado ir dar viena organizacija, kuri tapo fenomenu, sparčiai išpopuliarėjusiu visoje Lietuvoje. Tai buvo J. Šliūpo ir jo bendraminčių įsteigta Laisvamanių etinės kultūros draugija, kuri 1930 m. persikėlė į Kauną, o Šiauliuose paliko savo skyrių. Laisvamaniai nuo pat pradžių garsėjo kaip grupė, kovojanti su oficialia visuomenės nuomone ir įsisenėjusiomis dogmomis: jie siekė įvesti civilinę metrikaciją, atskirti mokyklą ir bažnyčią nuo valstybės, skleisti liberalias pažiūras, laisvas nuo militaristinės politikos ir fašizmo propagandos, kai šie reiškiniai pradėjo stiprėti ir ryškėti visoje Europoje.

Tarpukariu gausiai steigti kino teatrai, nes šiauliečiai labai mėgo juos lankyti. Vien 1927–1928 m. atidaryti „Lyros“, „Mars“ ir „Rekord“ kino teatrai, po metų – „Kapitol“, dar po metų – „Triumf“ ir „Palas“ (buvęs „Spindulys“). 1929–1930 m. mieste ir apskrityje veikė iš viso 7 kino teatrai. 1932 m. Šiauliuose atidaroma moderniausia šio pobūdžio įstaiga „Skendit Palace“, turinti 500 vietų salę. Liaudies namų ir „Kapitol“ kino teatrai buvo populiariausi ir nuolat konkuravo.

Foto 1

Renginys Šiaulių Parodos aikštėje.

Foto 2

Šiaulių dramos teatro pastatas.

Foto 3

Šiaulių Aušros muziejaus pastatas Aušros alėjos gatvėje.

Foto 4

Ch. Frenkelio vila.

The post Kultūrinis gyvenimas, tapęs neatsiejama Šiaulių istorijos dalimi appeared first on Šiaulių Istorija.

Svarbiausias miesto prioritetas – švietimas

Šiaulių TIC — Wed, 31 Jan 2018 15:40:53 +0000

Jau nepriklausomybės pradžioje į valdžią atėję savivaldybės darbuotojai puikiai suprato švietimo svarbą. Tai pirmiausiai matyti iš to, kiek buvo skiriama lėšų šiam sektoriui gaivinti. Čia Šiauliai neabejotinai pirmavo tarp kitų Lietuvos miestų – skiriamų biudžeto lėšų dalimi beveik dvigubai lenkė laikinąją Lietuvos sostinę Kauną. Pradėtos sparčiai atstatinėti per karą uždarytos pradžios mokyklos. Šiaulių savivaldybės iniciatyva ir pastangomis tiek mieste, tiek visoje Lietuvoje pradžios mokslas tapo privalomas ir nemokamas, prieinamas visiems. Tautinių mažumų – žydų ir vokiečių – progimnazijose, kurias sudarė keturių klasių pradinis mokymas, buvo mokoma gimtosiomis kalbomis. Šiaulių gimnazijos veikla buvo atnaujinta dar Pirmajam pasauliniam karui nepasibaigus. Nepriklausomybės metais atgaivinta miesto gimnazija kurį laiką buvo mišri, tačiau 1928 m. Švietimo ministerijos sprendimu ji buvo išskirstyta į anksčiau gyvavusias atskiras berniukų ir mergaičių gimnazijas. Berniukų gimnazijoje sustiprintas ekonomikos, tiksliųjų mokslų ir klasikinių kalbų sričių mokymas, o mergaičių – užsienio kalbų. Žydų bendruomenės gimnazija buvo išlaikoma iš privačių bendruomenės organizacijos lėšų pramonininkų brolių Nurokų namuose. Rengti įvairūs mokytojų, technikų, valstybės tarnautojų kursai suaugusiesiems, norintiems įgyti vidurinį išsilavinimą. Šie kursai davė pradžią 1921 m. įkurti suaugusiųjų gimnaziją.

Greta tradicinių, valstybinių mokymosi įstaigų buvo steigiamos specialiosios mokyklos: Muzikos mokykla, 1929 m. įkurta Amerikos lietuvių akcinės bendrovės namuose, Dvaro gatvėje; Prekybos mokykla, nuo 1936 m. rengusi Šiauliams, kaip pramonės ir prekybos centrui, taip reikalingus buhalterius, pardavėjus ir apskaitininkus; Amatų vidurinė mokykla, kurioje nuo 1926 m. buvo rengiami dviejų sričių specialistai: staliai ir odų apdirbėjai; Mokytojų seminarija, įsikūrusi 1920 m. buvusiuose grafų Zubovų rūmuose. Pastaroji laikytina pirmąja aukštojo mokslo įstaiga Šiauliuose, kurioje buvo rengiami pedagogai visai Lietuvos švietimo sistemai. 1939 m. iš Klaipėdos į Šiaulius perkeltas Klaipėdos prekybos institutas tapo antrąja aukštąja miesto mokykla. Šiaulių prekybos institutas buvo išbarstytas trijose miesto vietose: Tautininkų rūmuose, Mokytojų seminarijoje, o vėliau dar ir pastatytuose naujuose Pašto rūmuose. Jis rengė aukštos kvalifikacijos specialistus, kurių reikėjo augančioms Šiaulių miesto reikmėms: transporto, prekybos, pramonės, kredito įstaigų, bankų, draudimo specialistus.

Foto 1

Mokytojų seminarijos pastatas (Zubovų rūmai).

Foto 2

Šiaulių berniukų gimnazija.

Foto 3

Šiaulių mergaičių gimnazija.

Foto 4

Mokytojų seminarijos pastatas (Zubovų rūmai).

Foto 5

Žydų mokyklos mokiniai Ch. Frenkelio vilos kieme prie fontano.

Foto 6

Šiaulių žydų gimnazijos pastatas.

Foto 7

Mokytojų seminarijos pastatas (Zubovų rūmai).

The post Svarbiausias miesto prioritetas – švietimas appeared first on Šiaulių Istorija.

Šiaulių žydų indėlis į miesto pramoninę ir finansinę veiklą

Šiaulių TIC — Wed, 31 Jan 2018 15:32:27 +0000

Po karo pramonė netruko atsistatyti į iki karinio laikotarpio padėtį, nes mieste gyveno veiklių žydų bendruomenės atstovų. Iš esmės jų aktyvi gamybinė ir prekybinė veikla formavo miesto gamybinį pajėgumą ir ekonomines gaires.

Savo veiklą atnaujino ir vėl pradėjo dirbti Ch. Frenkelio, brolių Nurokų, Rogalinų ir Choronžickių odų apdirbimo fabrikai. Konkuruodami jie ne tik gebėjo lygiavertiškai vienas kitam oponuoti, bet ir Lietuvą palietus pasaulinei XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos krizei susivienyti į kartelinę sąjungą, kuri gebėjo reguliuoti produkcijos kainas ir kiekį, reikalingas vidaus rinkai.

Po karo ypač sparčiai augo miesto tekstilės pramonė, nes buvo numatyta Šiaulius paversti Lietuvos linų apdirbimo pramonės centru. 1920 m. čia iškilo įsteigtas Leibos Bernšteino linų fabrikas „Semlin“, kuriame sezono metu dirbdavo apie 2000 darbuotojų. 1932 m. broliai Joselis ir Mendelis Abramsonai įsteigė net 3 linų apdirbimo fabrikus: „Litlin“, „Litverp“ ir „Virvolit“. Prie šių gamyklų derėjo ir „Audinių“ įmonė, audusi medvilnines, linines ir vilnones medžiagas. Šis fabrikas padarė didelę įtaką tolesnei Lietuvos tekstilės pramonės raidai.

Tarpukario pramoninę ir prekybinę veiklą kreditavo įsteigti žydų bankai: Š. Nuroko banko namai, I. Choronžickio bankas, Komercijos bankas. Šie teikė paslaugas privatiems asmenims, bet visų pirma didelėms įmonėms, prekybos įstaigoms, įvairiems susivienijimams, miesto savivaldybei. Pvz., Š. Nuroko banko namai dažniausiai finansavo Nurokų fabriko veiklą ir pan.

Be gamyklų, mieste taip pat netrūko prekybos įstaigų, parduotuvių. Dauguma jų priklausė žydams ir garsėjo tuo, kad prie prekių paprastai nebūdavo kainų, nes visi apsipirkimai tokiose vietose – amžinų derybų klausimas tarp pirkėjo ir pardavėjo. Paprastai šios įstaigos kūrėsi miesto centre, aplink vieną iš lankomiausių vietų – kino teatrą „Kapitol“.

Dėl žydų verslumo Šiauliai netruko ne tik atkurti savo pramonę ir prekybą į iki carinio laikotarpio laikų, bet ir pralenkti.

Foto 1
Foto 2

Foto 1

Ch. Frenkelio fabrikas nuo Prūdelio pusės.

Foto 2

Šiaulių Didžioji Choralinė sinagoga, vadinta Baltąja gulbe.

The post Šiaulių žydų indėlis į miesto pramoninę ir finansinę veiklą appeared first on Šiaulių Istorija.

Viešųjų paslaugų plėtra mieste

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 18:53:23 +0000

Savivaldybė mieste įvedė naujas higienos taisykles – gyventojai privalėjo prie savo namų pastatyti šiukšlių dėžes ir iškasti duobes pamazgoms, nuolatos valyti savo gatves ir kiemus. Švaros prisilaikyti privalėjo ne tik gyventojai ir fabrikai, bet ir kitos įmonės. Visa tai nuolatos tikrindavo savivaldybės sudarytos sanitarinės komisijos. Jos taip pat tikrino skalbyklų, pirčių, valgyklų, cukrainių, restoranų, viešbučių švaros lygį. Miesto valdžia uždraudė šiltuoju metų laiku turgavietėse pardavinėti žalią mėsą ir silkę, o pardavinėjami maisto produktai turėjo būti uždengti ir saugomi nuo musių ir dulkių.

Medicinos paslaugų teikimo srityje atsirado naujovių. Žydas Semionas Volpertas 1930–1934 m. pasistatė namą, jo antrame aukšte įkūrė kliniką, kuri viena iš pirmųjų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje turėjo rentgeno aparatą. Taip pat reikšminga buvo miesto centre įkurta dar nuo XIX a. vidurio veikianti žydų ligoninė, kurioje tarpukariu įrengtas visas gydymo reikmėms patenkinti skirtas kompleksas: vaistinė, cheminė laboratorija, patalpos inventoriui laikyti, skalbykla.

Priešgaisrinę apsaugą miestui nuo 1872 m. teikė Savanoriška gaisrininkų draugija, kurią rėmė miesto valdžia. 1928 m. ji jau turėjo 50 narių, 2 gaisrinius automobilius su visa reikalinga gaisrams gesinti skirta įranga, 2 motorinius vandens siurblius ir porą arklių, o jos pastatas buvo pastatytas prie pat miesto savivaldos pastatų, Gaisrininkų g. 3, kuris išliko iki pat šių dienų. Tačiau tai nebuvo vienintelė gaisrininkų komanda. Ch. Frenkelis, be savo odų fabriko, galėjo puikuotis ne tik privačia elektros jėgaine, bet ir nuosava, iš fabriko darbininkų sudaryta 30 ugniagesių brigada, kurią įsteigė 1908 m. Be šių, mieste veikė dar 4 kitoms įstaigoms pavaldžios komandos, kuriose iš viso susidarė per 250 gaisrininkų, tad Šiauliai, kurie garsėjo kaip turintys dažnai užsidegančio miesto reputaciją, tarpukariu galėjo lengviau atsikvėpti – gaisrų buvo, bet nedaug ir jie nesukeldavo tokių sunkių padarinių kaip iki tol.

Taip pat mieste veikė represinės struktūros: teismas, vietinė policija ir 1911 m. pradėjęs funkcionuoti kalėjimas, skirti tvarkai palaikyti, nekaltų civilių apsaugai suteikti ir įstatymams ginti.

Foto 1

Šiaulių Gaisrininkų draugijos valdybos liudijimas, išduotas Baracevičiui Jonui apie buvimą gaisrininkų draugijos komandos nariu.

Foto 2

Šiaulių akių, ausų, nosies ir gerklės gydytojo J. Gintylos receptas ir G. Zilbermano optikos bei fotografijos dalykų reklaminis lapelis.

Foto 3

Šiaulių telefono stoties abonento kvitas Fledžinskui.

Foto 4

Šiaulių apskrities savivaldybės akių ligoninės vedėjo J.Prialgausko akinių receptas, išrašytas Žukui Juozui.

Foto 5

Jokūbo Frenkelio kvietimas Sondeckiui atvykti į fabriką, kuriame bus rengiamas fabriko gaisrininkų komandos dvidešimties metų gyvavimo jubiliejus.

Foto 6

Ch. Frenkelio vila.

Foto 7

Lietuvos banko pastatas Šiauliuose.

Foto 8

Senasis pašto pastatas Šiauliuose.

The post Viešųjų paslaugų plėtra mieste appeared first on Šiaulių Istorija.

Išorinė Šiaulių miesto kaita

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 18:30:32 +0000

Vienu aspektu okupacijų padaryta žala miestui, galima teigti, išėjo į naudą – tai buvo postūmis pradėti atnaujinti miesto infrastruktūrą. Šiaulių savivaldybė pradėjo skatinti miesto gyventojus centrą apstatyti mūriniais dviejų–trijų aukštų pastatais. Tuo pačiu metu buvo griaunami seni, nebederantys prie kuriamo naujo įvaizdžio anksčiau čia stovėję pastatai. Taip nuo medinių trobesių šiaudiniais stogais buvo išvalytas miesto centras ir pradėtas kurti modernus miesto paveikslas. Tarp nugriautų šio laikotarpio dvasios nebeatitinkančių pastatų atsidūrė ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvė. Ši cerkvė po to, kai jai priklausęs sklypas perėjo savivaldybei, buvo išmontuota ir perkelta į kitą vietą tam, kad būtų atvertas jos buvusiame sklype esantis skveras, kuris vėliau prijungtas prie formuojamos naujos centrinės miesto aikštės. Turgūs Šiauliuose vykdavo dviejose miesto vietose: prie miesto skerdyklos, kur burdavosi vadinamoji arklių rinka (prekiauta gyvuliais, pašarais, malkomis ir pan.), ir greta pagrindinės miesto turgaus aikštės gatvėje veikdavo vadinamasis bobturgis, kur buvo parduodami maisto produktai ir kita produkcija. Pagrindinis turgus nuo senų laikų buvo įsikūręs pačioje miesto širdyje, aikštėje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, kas valdžios žmonėms buvo labai nepriimtina, nes tai gadino modernėjančio miesto estetinį vaizdą. Įrengiamoje naujoje centrinėje miesto aikštėje nebeatsirado vietos turgui, turgavietė buvo perkelta toliau nuo centro. Nuo tada miesto centre būdavo vietos tik viešiems miesto ir valstybinės reikšmės renginiams.

Taip Šiauliuose pradėtos kurti naujos viešosios erdvės. Kita tokia viešoji erdvė atiteko savivaldybei kaip vietos pramoninko grafo Vladimiro Zubovo dovana miestui – jo Didždvario parkas, kuris, kiek dar praplėstas, tapo miesto sodu, arba vieta, kurioje miestiečiai ir svečiai galėjo leisti laisvalaikį. Čia buvo įrengti du teniso kortai, atviri miestiečiams bei svečiams.

Tarpukariu Šiauliuose gyveno talentingi to meto architektai Karolis Reisonas ir Vladas Bitė, kurie buvo modernūs savo kartos vizionieriai, padovanoję miestui ne vieną architektūrinį paminklą. Iškiliausi jų tarpukario pastatai buvo apskrities savivaldybės, Ligonių kasų, Pašto, Apygardos teismo rūmai, Broniaus Poškos daugiabutis, Antano Juškos namas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus naujasis pastatas Aušros alėjoje ir kt. Miestas ne tik buvo atstatomas, bet kartu ir modernizuojamas: tiesiamos naujos gatvės, o senos platinamos, vedama kanalizacija, vandentiekis, tiesiamos telefono linijos, elektros laidai. Savivaldybė svarstė, iš kur gauti pakankamai elektros energijos miesto reikmėms patenkinti, ir nusprendė, kad Ch. Frenkelio įmonės siūlomos privačios elektrinės pajėgumų nepakaks. Tada buvo priimtas sprendimas statyti šiluminę elektrinę. Tai miesto valdžios užsakymu padarė Amerikos lietuvių akcinė bendrovė. Ji išnuomojo teisę naudotis šia jėgaine savivaldybei, kuri ilgainiui elektrinę visiškai perėmė savo kontrolėn. Šiluminė elektrinė, pastatyta Bačiūnuose, prie Rėkyvos ežero, tiek generavo energijos, kad jos pakako ne tik Šiaulių miesto reikmėms (apšviestos gatvės, skverai, aikštės, elektrifikuoti pastatai), bet ir greta esančiam Radviliškiui. Po kelerių metų prie Rėkyvos ežero išdygus dar vienai elektrinei, ne tik Šiauliams, bet ir visam regionui pakako elektros energijos, o šiauliečiams dėl išvystytų elektrifikacijos pajėgumų elektra tapo pigiausia visoje Lietuvoje.

Foto 1

Laisvės aikštė (dabartinė Prisikėlimo aikštė) nuo Šiaulių katedros bokšto.

Foto 2

Laisvės aikštė (dabartinė Prisikėlimo aikštė).

Foto 3

Šiaulių miesto centro vaizdas.

Foto 4

Telefono linijos tiesimo darbai.

Foto 5

Aušros alėjos vaizdas.

Foto 6

Turgaus aikštė.

Foto 7

Po karo sugriauto Šiaulių miesto atstatymo darbai.

The post Išorinė Šiaulių miesto kaita appeared first on Šiaulių Istorija.

Miesto svarba naujai susikūrusiai valstybei

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 18:22:47 +0000

Po Pirmojo pasaulinio karo Šiauliai netruko atsistoti ant kojų, o miesto gyventojai netgi tapo vienais iš aktyviausių susikūrusios naujos valstybės vidaus gyvenimo ir politikos pamatų kūrėjų. Šiaulių miesto savivalda buvo tvirta: būrėsi gerai žinantys savo tikslą ir matantys viziją politikai, tokie kaip jau nemažai savivaldos darbo patirties dar okupacijos metais įgijęs teisininkas Kazimieras Venclauskis, tapęs pirmuoju miesto burmistru ir formavęs miesto savivaldos politikos gaires; kultūrininkas ir visuomenininkas Antanas Mikševičius, prieš karą pirmininkavęs Šiaulių kultūros draugijos „Varpas“ valdybai; ekonomistas Jackus Sondeckis, kuris visada likęs ištikimas socialdemokratinėms vertybėms stipriai pagerino miesto sveikatos priežiūros ir socialinę situaciją, brėžė tolesnes miesto raidos gaires.

Šiaulių geografinė padėtis vėl tapo jų klestėjimo priežastimi. 1923 m. Lietuvos Respublika, prisijungusi Klaipėdos kraštą, pagaliau turėjo uostą, kurį galėjo išnaudoti prekybai, tad valstybei reikėjo tučtuojau sujungti Klaipėdą ir jos uostą su likusia Lietuvos dalimi, ir Šiauliai, kaip jungties taškas, tapo strategiškai labai svarbūs. Greitai buvo nutiestos geležinkelio linijos iš Šiaulių į Telšius, o vėliau per pastaruosius – į Kretingą ir Klaipėdą. Šiaulių prekybininkai pasuko Klaipėdos link, per kurią buvo užmegztas ryšys su užsienio prekybininkais, ir nebereikėjo naudotis Rygos uosto paslaugomis kaip anksčiau.

Gerėjanti ekonominė situacija paskatino spartų miesto augimą. Netrukus buvo prijungtos netoliese buvusios gyvenvietės, tokios kaip grafų Zubovų anksčiau valdytos Ginkūnų, Aleksandrijos ir Gubernijos dvarų teritorijos. Tai padidino miesto teritoriją daugiau nei dvigubai. Grįžo gyventojai, nuo karo siaubų iki tol slapstęsi užsienyje, Rusijos glūdumoje. Miestiečių tautinė sudėtis labai pasikeitė. Dar 1909 m. gyventojų surašymo duomenys byloja, kad daugiau nei pusę miestiečių sudaro žydai, o rusų bendruomenė yra nedaug menkesnė negu lietuvių, o 1923 m. vykęs surašymas rodo, kad žydų bendruomenė sunyko perpus, o rusų atstovų beveik nebeliko. Lietuviai dabar sudarė du trečdalius miesto gyventojų.

Prieš karą Šiauliai garsėjo dideliu būriu intelektualų, kurie buvo aktyvūs kultūrinės ir šviečiamosios, visuomeninės veiklos puoselėtojai. Jų skaičiaus ir asmenybių galėjo pavydėti net Kaunas, tuo metu nesubūręs tokio didelio šviesulių būrio. Deja, tarpukariu Šiauliai nesugebėjo išsaugoti šių žmonių. Jie buvo pervilioti į laikinąją sostinę, kad sudarytų įsteigto naujo Lietuvos universiteto (būsimojo Vytauto Didžiojo universiteto) profesūros branduolį ir prisidėtų prie valstybės administracinio aparato kūrimo. Tai buvo tokie iškilūs visuomenininkai ir švietėjai kaip Jonas Šliūpas, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Kazys ir Stasys Šalkauskiai, Kipras Bielinis, Rapolas Skipitis, Vladas Požela. Net ir taip intelektualiai nukraujavę, Šiauliai sugebėjo išsaugoti dalį inteligentijos, kuri vedama burmistro J. Sondeckio ir teisininko K. Venclauskio, net ir netekusi buvusių bendražygių (dauguma jų buvo, kaip ir išvykusieji, socialdemokratai ir kairiųjų pažiūrų atstovai), svariai prisidėjo prie miesto atstatymo, kuris savo klestėjimą pasiekė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, valdant stipriems burmistrams J. Sondeckiui ir Juozui Valančiui. Pastarajam valdant 1931–1938 m., Šiauliuose iškilo dailieji modernizmo pastatai, sutvarkyta miesto infrastruktūra: sanitarija, telekomunikacijos ir elektros tinklai.

Foto 1
Foto 2

Foto 1

Pocių namai. Pastato antrame aukšte buvo įsikūręs Piliečių klubas.

Foto 2

Venclauskių namai.

The post Miesto svarba naujai susikūrusiai valstybei appeared first on Šiaulių Istorija.