Šiaulių gatvės pasakoja. Dvaro gatvė

Dvaro gatvės pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1649 m. miesto inventoriuje. Gatvė jungė miesto centrą su dvaru, įsikūrusiu šiauriniame miesto pakraštyje. 1852 m. plane gatvės dalis ties Didždvariu vadinosi Dvorianskaja ulica (Bajorų gatvė). Ši gatvė jungė Gubernijos dvarą su Zubovų rezidencija.

1871 ir 1902 metų planuose gatvė pažymėta kaip Malaja Sadovaja (Mažoji parko gatvė), bet šis pavadinimas neprigijo. Iki Pirmojo pasaulinio karo žmonės šią gatvę vadino Dvornaja ulica (Dvaro gatvė).

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai gatvės ribą nuo Vytauto gatvės iki posūkio į Gubernijos alaus daryklą pavadino Schloss Strasse (Rūmų gatvė), o pasibaigus karui pavadinimas sulietuvintas į Dvaro gatvę. 1928 metų plane iš Gubernijos alaus daryklos teritorijos atsišakojusios atkarpos į Žemaitės ir J. Basanavičiaus gatves vadinamos Gubernijos gatve, 1934 m. plane visa gatvės trasa jau vadinama Dvaro gatve. 1934 m. plane visa gatvės trasa jau vadinama Dvaro gatve.

 

Gubernijos dvaras. Dvaro gatvės ištakos — Gubernijos dvaras.

Gubernijos dvaro žemės apėmė plotą nuo Joniškio plento iki Račių kaimo šiaurėje ir Voveriškių kaimo vakaruose. Dvaro centrinis rūmas buvo pastatytas ant buvusio Vinkšnos ežero kranto, šalia dabartinės „Gubernijos“ alaus daryklos. Ekonomijos centrą – Didždvario dvarą su Gubernijos dvaro rūmais jungė ir dabar tebesanti Dvaro gatvė. Po Pirmojo pasaulinio karo Gubernijos dvaro didžiąją dalį nusavino Lietuvos vyriausybė. Tik 1928 m. baigtas Gubernijos dvaro likvidavimas. Centriniai rūmai ir kumetynas per karą sudegė, aplink šiuos pastatus buvęs 470 ha plotas atiteko Šiaulių miestui, Gubernijos miškas atiteko Lietuvos vyriausybei.

„Gubernijos“ alaus darykla.

Svarbiausia Gubernijos dvaro dalis buvo senasis bravoras, įtrauktas į kompleksą, formuojant Gubernijos dvarą.  1799 m., Šiaulių ekonomiją jau valdant Zubovams, prasidėjo pirmoji alaus daryklos rekonstrukcija. Šio laikotarpio statybos mūro sienų ir angų apdailos pavyzdžiai išsilaikė iki mūsų dienų. 1811 m. darykla laikinai buvo nustojusi veikti, o po metų pertvarkyta į ligoninę, veikusią iki 1837 m.

1849 m. alaus darykla atkurta. 1890 m. alaus darykloje pastatoma pirmoji 12 AG garo mašina ir įrengiama katilinė, po penkerių metų praplečiamas dabartinis salyklo gamybos pastatas. XX a. pradžioje rekonstruotas ir pagrindinis daryklos pastatas, patalpos išplėstos. Alaus gamykla gamino trijų rūšių alų ir „rusišką porterį“ – remiantis Peterburgo cheminės laboratorijos analizės duomenimis, geriausią Rusijoje.

Didždvaris

Didždvario dvaras.

Manoma, kad dabartiniai Didždvario rūmai įrengti rekonstravus XVIII a. statytą spirito varyklą. Dabartinę architektūrinę išraišką pastatas įgavo rūmus keliskart rekonstravus XIX a.

Autentiškų pastato interjero elementų iki mūsų dienų išliko nedaug: vestibiulio kolonos, baltų koklių krosnis, rūsio skliautai.

Didždvario dvaro rūmai statyti kaip centrinė Šiaulių ekonomijos rezidencija. Rūmai taip pat buvo svarbus kultūros ir švietimo centras. Čia XIX a. pab. veikė slapta, o vėliau visuomeninė biblioteka. Rūmuose XIX a. II p. įsikūrė Piliečių klubas, savaitgaliais vykdavo šventiniai vakarai, rinkdavosi miesto šviesuomenė.

 

Arklidės.

Dviejų aukštų akmenų mūro dvaro arklidės pastatytos XIX a. pradžioje, bet greitai jos prarado pagrindinę funkciją ir buvo pritaikytos įvairių įstaigų reikmėms.

XIX a. antroje pusėje čia įsikūrė Šiaulių apskrities taikos teisėjų suvažiavimas. 1875 m. buvusiose arklidėse ėmė veikti Aleksandros Zubovienės globojama vaikų prieglauda.

1922–1936 m. buvusiose Zubovų arklidėse veikė įvairūs Apygardos teismo skyriai. Teismui išsikėlus į naujus rūmus Aušros alėjoje, pastatas atiteko Šaulių sąjungai ir jos bibliotekai.

Sovietiniu laikotarpiu pastate vėl įsikūrė ir iki šiol veikia Apygardos teismas

 

Virtuvė arba oficina.

Šis Didždvario dvaro statinių kompleksui priklausantis pastatas, tikėtina, XIX a. buvo statomas kartu su rūmais. To laikotarpio dvaro dokumentuose jis įvardijamas kaip virtuvė. Dvaro pastatus pamažu perleidžiant visuomeninėms miesto reikmėms, funkciją prarado ir dvaro virtuvė. Tarpukariu pastate įsikūrė pavyzdinė pradžios mokykla, priklausiusi rūmuose veikusiai Mokytojų seminarijai, 8-to pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko štabas.

 

Jackus Sondeckis. Šiaulių miesto burmistras.

Dvaro gatvėje gyveno viena iš iškiliausių asmenybių — Šiaulių burmistras, visuomenės veikėjas Jackus Sondeckis. J. Sondeckio šeimos namas stovėjo tarp Dvaro ir A. Mickevičiaus gatvių. Kai 1925 m. vasario 20 d. Šiauliuose įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai į miesto tarybą, socialdemokratas J. Sondeckis buvo išrinktas Šiaulių burmistru.

1925–1931 m. Šiaulių burmistras buvo J. Sondeckis-Sonda. Jo vadovavimo metais Šiauliai užsigydė karo žaizdas, buvo pastatyta daug naujų visuomeninių pastatų, įkurta socialinių, sveikatos apsaugos, švietimo įstaigų, išspręsti socialinės globos klausimai. Kai dėl politinių priežasčių jam, kaip socialdemokratui, nebuvo leista dalyvauti savivaldos rinkimuose, J. Sondeckis dirbo Šiaulių ligonių kasos direktoriumi, neturtingųjų vaikams pastatė Pageluvio stovyklą. J. Sondeckis ir jo šeima karo metu gelbėjo žmones.

Nuroko bankas.

Dvaro ir Vilniaus gatvių kampe stovėjo brolių Nurokų bankiniai namai. 1933 m. jie turėjo 300 indėlininkų ir jų įnašus naudojo gamybos nuostoliams padengti bei asmeniniams reikalams. Nurokų odos fabrikui atsidūrus ties bankroto riba, Nurokų bankas naudojo indėlininkų įnašus gamybos nuostoliams padengti ir brolių asmeniniams reikalams. Nors Nurokai ir žinojo, kad jų fabrikas dirba nuostolingai, bet, siekdami prisivilioti daugiau indėlininkų, skelbė gaunantys itin daug pelno. Išaiškėjus apgaulei, iš brolių Nurokų pareikalauta indėlininkams grąžinti 3,7 mln. litų, o banko namams paskelbtas bankrotas. 1934 m. brolių Nurokų bankiniai namai bankrutavo, čia įsikūrė provizoriaus, miesto burmistro Juozo Valančiaus vaistinė. Pastatas sudegė per Antrąjį pasaulinį karą.