Palankios sąlygos gyvenvietei plėstis
Šiaulių miesto vardas pirmą kartą paminimas XVI a. 1524 m. birželio 11 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo rašte, kuriuo Šiaulių valsčius perduodamas valdyti Vilniaus vyskupui Jonui. Panašiu metu Šiauliai pirmą kartą atsiranda žemėlapyje – 1555 m. sudarinėdamas Europos žemėlapį, juos pažymi vokiečių kartografas Kasparas Vopela. XVI a. šaltiniuose Šiauliai minimi kaip vietovė, esanti prie jau tada prekybiniais buvusių kelių. Vienas kelias vedė iš Rygos į Karaliaučių per Tilžę, Tauragę, Kražius, Kurtuvėnus, Joniškį, Mintaują (Jelgavą), kitas kelias – per Radviliškį, Šeduvą, Panevėžį į Vilnių ar Kauną ir Kėdainius, o iš kitos pusės siekė Klaipėdą. Ši geografinė padėtis paskatino pradėti gyvenvietę plėstis. Tai, kad Ryga buvo pakankamai arti, teikė garantijų plėtoti prekių importą ir eksportą į Rygos uostą, kuriame vyko intensyvi prekyba su Vakarų šalimis, o pačiuose Šiauliuose, kuriuose vienas šalia kito stovėjo bažnyčia, turgus ir dvaras, ir pro juos nuolatos vyko judėjimas ir tranzitas. Tai skatino kurtis paslaugas teikiančius verslus, amatus. Ir štai XVI a. pradžios šaltiniai teigia, kad Šiauliai yra miestas, arba miestelis, kartu parapijos ir valsčiaus centras, tenkinantis religines ir pasaulietines regiono reikmes. XVI a. antrojoje pusėje Šiauliai vadinami „didžiaisiais Šiauliais“, tačiau 1589 m. kyla didžiulis gaisras, kuris sunaikina miestą – sudega beveik visi miesto namai. Nėra išlikusių jokių duomenų, kaip atrodė tuometiniai Šiauliai, kaip buvo išsidėsčiusios gatvės ir pan.
Palikti atsiliepimą