geografija – Šiaulių Istorija

Miesto svarba naujai susikūrusiai valstybei

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 18:22:47 +0000

Po Pirmojo pasaulinio karo Šiauliai netruko atsistoti ant kojų, o miesto gyventojai netgi tapo vienais iš aktyviausių susikūrusios naujos valstybės vidaus gyvenimo ir politikos pamatų kūrėjų. Šiaulių miesto savivalda buvo tvirta: būrėsi gerai žinantys savo tikslą ir matantys viziją politikai, tokie kaip jau nemažai savivaldos darbo patirties dar okupacijos metais įgijęs teisininkas Kazimieras Venclauskis, tapęs pirmuoju miesto burmistru ir formavęs miesto savivaldos politikos gaires; kultūrininkas ir visuomenininkas Antanas Mikševičius, prieš karą pirmininkavęs Šiaulių kultūros draugijos „Varpas“ valdybai; ekonomistas Jackus Sondeckis, kuris visada likęs ištikimas socialdemokratinėms vertybėms stipriai pagerino miesto sveikatos priežiūros ir socialinę situaciją, brėžė tolesnes miesto raidos gaires.

Šiaulių geografinė padėtis vėl tapo jų klestėjimo priežastimi. 1923 m. Lietuvos Respublika, prisijungusi Klaipėdos kraštą, pagaliau turėjo uostą, kurį galėjo išnaudoti prekybai, tad valstybei reikėjo tučtuojau sujungti Klaipėdą ir jos uostą su likusia Lietuvos dalimi, ir Šiauliai, kaip jungties taškas, tapo strategiškai labai svarbūs. Greitai buvo nutiestos geležinkelio linijos iš Šiaulių į Telšius, o vėliau per pastaruosius – į Kretingą ir Klaipėdą. Šiaulių prekybininkai pasuko Klaipėdos link, per kurią buvo užmegztas ryšys su užsienio prekybininkais, ir nebereikėjo naudotis Rygos uosto paslaugomis kaip anksčiau.

Gerėjanti ekonominė situacija paskatino spartų miesto augimą. Netrukus buvo prijungtos netoliese buvusios gyvenvietės, tokios kaip grafų Zubovų anksčiau valdytos Ginkūnų, Aleksandrijos ir Gubernijos dvarų teritorijos. Tai padidino miesto teritoriją daugiau nei dvigubai. Grįžo gyventojai, nuo karo siaubų iki tol slapstęsi užsienyje, Rusijos glūdumoje. Miestiečių tautinė sudėtis labai pasikeitė. Dar 1909 m. gyventojų surašymo duomenys byloja, kad daugiau nei pusę miestiečių sudaro žydai, o rusų bendruomenė yra nedaug menkesnė negu lietuvių, o 1923 m. vykęs surašymas rodo, kad žydų bendruomenė sunyko perpus, o rusų atstovų beveik nebeliko. Lietuviai dabar sudarė du trečdalius miesto gyventojų.

Prieš karą Šiauliai garsėjo dideliu būriu intelektualų, kurie buvo aktyvūs kultūrinės ir šviečiamosios, visuomeninės veiklos puoselėtojai. Jų skaičiaus ir asmenybių galėjo pavydėti net Kaunas, tuo metu nesubūręs tokio didelio šviesulių būrio. Deja, tarpukariu Šiauliai nesugebėjo išsaugoti šių žmonių. Jie buvo pervilioti į laikinąją sostinę, kad sudarytų įsteigto naujo Lietuvos universiteto (būsimojo Vytauto Didžiojo universiteto) profesūros branduolį ir prisidėtų prie valstybės administracinio aparato kūrimo. Tai buvo tokie iškilūs visuomenininkai ir švietėjai kaip Jonas Šliūpas, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Kazys ir Stasys Šalkauskiai, Kipras Bielinis, Rapolas Skipitis, Vladas Požela. Net ir taip intelektualiai nukraujavę, Šiauliai sugebėjo išsaugoti dalį inteligentijos, kuri vedama burmistro J. Sondeckio ir teisininko K. Venclauskio, net ir netekusi buvusių bendražygių (dauguma jų buvo, kaip ir išvykusieji, socialdemokratai ir kairiųjų pažiūrų atstovai), svariai prisidėjo prie miesto atstatymo, kuris savo klestėjimą pasiekė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, valdant stipriems burmistrams J. Sondeckiui ir Juozui Valančiui. Pastarajam valdant 1931–1938 m., Šiauliuose iškilo dailieji modernizmo pastatai, sutvarkyta miesto infrastruktūra: sanitarija, telekomunikacijos ir elektros tinklai.

Foto 1
Foto 2

Foto 1

Pocių namai. Pastato antrame aukšte buvo įsikūręs Piliečių klubas.

Foto 2

Venclauskių namai.

The post Miesto svarba naujai susikūrusiai valstybei appeared first on Šiaulių Istorija.

Miestas, skęstantis karo liepsnose

Šiaulių TIC — Mon, 29 Jan 2018 18:09:14 +0000

Pirmojo pasaulinio karo metais Šiauliai, kaip strategiškai svarbus taškas, per kurį ėjo pagrindinės geležinkelio linijos, tapo aršių susirėmimų vieta. Tai vienas iš labiausiai nukentėjusių per karą Lietuvos miestų. Rusijos imperijos armijai atsiraukiant ir paliekant Lietuvos kraštą, į miestą įžengusi kaizerinės Vokietijos armija jį apiplėšė, nusiaubė ir padegė. Kilo toks gaisras, kad, anot to meto krašto spaudos, liepsnų jūra miestą apšvietė visą naktį. Kariuomenės siautėjimas liovėsi tik tada, kai jau buvo sugriauta ir sudeginta trys ketvirtadaliai miesto pastatų, bet mūšiai dėl Šiaulių toliau tęsėsi. Rusų armija, grįžusi, dar kartą pralaimėjusi ir besitraukdama, vėl miestą padegė. Krašto spauda toliau aprašinėjo liūdną Šiaulių likimą, minėdama, kad iš miesto liko tik didelės kapinės, želiančios gatvės ir vos 5000 gyventojų. Mieste buvo visiškai sunaikintas mokymosi įstaigų tinklas, nebeliko nė vienos bibliotekos ar mokyklos (buvo leidžiama įkurti tik mažas prieglaudų mokyklėles, kurios irgi neilgai išsilaikydavo). 1917 m. mieste vėl pradėjo veikti gimnazija. Kiek persiorganizavusi ir „Kanklių“ vardu persivadinusi atgimė kaizerinės Vokietijos okupacijos pradžioje uždaryta „Varpo“ draugija.

Dauguma įmonių nebegalėjo funkcionuoti dėl to, kad nebeturėjo, iš ko gaminti produkcijos. Tik Ch. Frenkelio odų fabrikas dar veikė, iki kol ir šiam išseko žaliavų atsargos. Mažos įmonės, nebepakėlusios pernelyg išaugusių mokesčių naštos, užsidarė.

Po karo, vejama bolševikų armijos, Vokietijos kariuomenė 1919 m. sausio mėn. pradžioje buvo priversta pasitraukti iš miesto, bet greitai vėl grįžo, tačiau tik keliems mėnesiams. Šį kartą jiems įsitvirtinti sutrukdė jau pakankamai politinės patirties įgiję K. Venclauskio vedami besikuriančios savivaldybės atstovai, kurie pradėjo spręsti, kaip turėtų miestas tvarkytis ir kuria kryptimi judėti pirmyn.

Vos tik vokiečiai pasitraukė iš Šiaulių, tuoj vietos gyventojai sulaukė naujų nekviestų svečių – bermontininkų armijos. Šių veikla mieste pasižymėjo vieninteliu bruožu – nuolatinis įstaigų ir gyventojų plėšimas ir vietovės niokojimas. Šiaulių savivaldybė atsakė jiems sukurdama partizanų būrius vienijantį Laikinąjį partizanų štabą Šiauliuose, kuris, padedamas Lietuvos kariuomenės, po du mėnesius trukusios bermontininkų savivalės sutriuškino įsibrovėlius. Vienas iš reikšmingų šių mūšių momentų buvo tada, kai mūšiuose prie Šiaulių Lietuvos kariuomenė, tuo metu dar menkai ginkluota, konfiskavo bermontininkų traukiniuose gabentą ginkluotę ir vėliau ją sėkmingai panaudojo kare, ir pasiekė persilaužimą mūšiuose.

Foto 1

Degantys Šiauliai.