Šiauliečiai – valstybės nuo išorės priešų gynėjai
Netikėtai, o gal ir planuotai, 1348 m. šiauliečiai nusprendžia užpulti pro šalį žygiuojančias ordino pajėgas. Už šį veiksmą jie vėliau sumoka, nes ordinas nelieka skolingas – keršto žygyje tais pačiais metais riteriai sugriauna Dubysos (1358 m. ši pilis dar kartą sugriaunama), Kulių, Bauskės, Šiaulių pilis. Manoma, kad šios pilys iš dalies buvusios apleistos todėl, kad dauguma jų gynėjų buvo persigrupavę ir atsitraukę toliau į valstybės vidų, laukė į krašto gilumą keliausiančių kryžiuočių, patikėjusių lengva pergale. Tai pasiteisino, nes kryžiuočiams buvo užkirstas kelias brautis gilyn, ir jie buvo priversti grįžti. Deja, dėl šio narsaus pasipriešinimo Šiaulių žemė lieka visiškai nuniokota ir sunykusi, menkai apgyvendinta. Baltramiejaus Hionekės kronikoje šis kryžiuočių puolimas įvardijamas kaip visiškas žemės nuniokojimas, po kurio apylinkėse lieka labai nedaug gyventojų. Kovos su išorės jėgomis ir nesantaika su vietos žemaičių didikais lėmė, kad Šiaulių žemėje sunyko didikų sluoksnis, o ir ji pati vos išsilaikė – 1390 m. pasirašytoje sutartyje tarp žemaičių ir Livonijos tarp daugumos paminimų žemaičių žemių Šiaulių nėra.
Palikti atsiliepimą