Šiauliai sovietinėje sistemoje
XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje parengtame generaliniame miesto plane Šiauliai suprojektuoti kaip Šiaurės Lietuvos pramonės ir kultūros centras. Sovietiniu laikotarpiu miestas ėmė sparčiai augti. Nuo 1952 iki 1979 m. jo teritorija padvigubėjo (nuo 35,3 iki 69,6 kv. km). Taip įvyko dėl to, kad prie miesto buvo nuspręsta prijungti Zoknių oro uostą ir apylinkes, o aplink dviračių gamyklą „Vairas“ pradėjo sparčiai dygti gyvenamosios, gamybinės, prekybinės paskirties pastatai. Vienas po kito prijungti Lieporių, Dainų ir kiti kaimai. Taip ėmė formuotis nauji mikrorajonai ir pietinė miesto dalis, ilgainiui pavadinta pietiniu rajonu. Dar sparčiau didėjo gyventojų skaičius: nuo 1949 m. turėtų 32,2 tūkstančio iki 1989 m. 145,6 tūkstančio šiauliečių. Miestas tapo Sovietų Sąjungos sausumos transporto ir karinio oro transporto centru. Deja, Antrasis pasaulinis karas ir po jo vykusios represijos paliko beveik tuščias miesto intelektualų gretas. Dauguma jų arba pasitraukė į Vakarus, Europos valstybes ir Ameriką, arba buvo ištremti į sovietų valstybės gilumą. Švietimo sistema kimšo į mokinių galvas komunistinę ideologiją. Po Stalino mirties šeštajame dešimtmetyje švietimo reikalai pradėjo gerėti. Neraštingumo problema beveik buvo išspręsta, o bendras išsimokslinimo lygis stipriai kilo aukštyn: nuo 12 procentų, turinčių aukštąjį, vidurinį ir specialųjį išsilavinimą, 1959 m. iki 65 procentų 1989 m.
Palikti atsiliepimą