Šiauliai nacizmo tamsoje
1941 m. birželio 23 d. įvyksta vadinamasis Birželio sukilimas, kuriuo pasinaudoja į Lietuvą po trijų dienų įžengianti nauja okupantų kariuomenės vadovybė. Pirmoji sovietų okupacija buvo trumpa ir nelabai sėkminga, o iš naujo kraštą užėmusi vokiečių valdžia savo tikslus įgyvendino ganėtinai neblogai. Pati nacių politika Lietuvoje buvo priešinga sovietinei vien jau todėl, kad jie nesiekė pakeisti šalies institucijų, o tik panaudoti jų veiklą savo tikslams pasiekti. Lietuviškos administracijos veikė griežtai kontroliuojamos nacių vietininkų, kaip antai Šiaulių miesto savivaldybę kontroliavo Šiaulių apygardos komisariatas. Per tokius apygardų komisariatus ir generalinį komisariatą nacių kariuomenė įgyvendino savo politiką.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydai Šiauliuose gyveno aktyvų politinį, profesinį ir kultūrinį gyvenimą. Jie statė sinagogas, ješivas (dvasines mokymosi įstaigas) ir kitas švietimo įstaigas, kūrė profesines sąjungas, bankus, ligonines, labdaros organizacijas, šalpos įstaigas. Prieš pat karą Šiaulių mieste gyveno apie 6500–8000 žydų tautybės žmonių.
1941 m. Birželio 26 d. į Lietuvą atvykusi vokiečių kariuomenė pirmiausiai pasirūpino išvyti sovietų dalinius iš valstybės ir greitai atkurti vietos administraciją ir policiją. Šie organai vėliau pradėjo sistemingai įgyvendinti naujos valdžios tikslus. Miesto administracija leido vieną po kito diskriminacinius pareiškimus žydų atžvilgiu, o policija nuosekliai pradėta performuoti į sukarintą tarnybą. Iš pradžių atsirado slaptoji karo lauko policija, o vėliau – miestų skyrių vokiečių saugumo policijos, arba gestapo, ir saugumo tarybos daliniai, kurie tapo tiesioginiai genocido politikos vykdytojai. 1941 m. vasarą, birželio 29 d., Kužių miške įvyko pirmosios Šiaulių žydų žudynės, nužudyta keli tūkstančiai žydų ir kitų tautybių su komunistine veikla sietinų asmenų. Vėliau, tų pačių metų rudenį, surengtos kitos žudynės greta Bubių kaimo ir Gubernijos miške (Normančių eiguvoje), kur vokiečių karių prižiūrimi žudynes vykdė sukarinti policijos batalionai. 1941 m. rugpjūčio mėn. žydų perkėlimas į abu mieste parengtus getus buvo baigtas. Geto gyventojai buvo priversti dirbti privalomus darbus Zoknių oro uoste, durpynuose, gamyklose, fabrikuose ir pan. Kylančias problemas dėl gyventojų pertekliaus gete vokiečių valdžia paprastai spręsdavo surengusi naują suėmimą, kuris baigdavosi žudynėmis užmiestyje. Po 1941 m. kruvinojo periodo laikotarpis iki getų likvidavimo buvo ganėtinai ramus ir jo gyventojai galėjo kiek atsikvėpti. Šiaulių getuose pradėjo formuotis savivalda su administracija ir tvarka besirūpinančiomis žydų institucijomis. 1943 m. įsteigtos mokyklos vaikams. Tačiau 1943 m. gale panaikinamas vienas iš getų, pavadintas Kaukazu, iš kurio visi gyventojai perkeliami į koncentracijos stovyklas, o 1944 m. liepos viduryje toks pat likimas ištinka ir kitą, Šiaulių, getą, jo gyventojai taip pat perkeliami į vokiečių koncentracijos stovyklas. Šiuos žiaurumus išgyvena tik nuo 350 iki 500 Šiaulių žydų. Tai buvo didelis smūgis Šiaulių miestui, nes šios tautos atstovų įtaka ankstesnei miesto raidai buvo neabejotinai didelė (vienas jų atstovų Samuelis Petuchauskas netgi buvo ilgametis miesto burmistro pavaduotojas), jų palikti pėdsakai istorijos tėkmėje dar ir šiandien atsispindi Šiaulių miesto praeitį fiksuojančiuose atminimo paminkluose.
Palikti atsiliepimą