Miesto svarba naujai susikūrusiai valstybei
Po Pirmojo pasaulinio karo Šiauliai netruko atsistoti ant kojų, o miesto gyventojai netgi tapo vienais iš aktyviausių susikūrusios naujos valstybės vidaus gyvenimo ir politikos pamatų kūrėjų. Šiaulių miesto savivalda buvo tvirta: būrėsi gerai žinantys savo tikslą ir matantys viziją politikai, tokie kaip jau nemažai savivaldos darbo patirties dar okupacijos metais įgijęs teisininkas Kazimieras Venclauskis, tapęs pirmuoju miesto burmistru ir formavęs miesto savivaldos politikos gaires; kultūrininkas ir visuomenininkas Antanas Mikševičius, prieš karą pirmininkavęs Šiaulių kultūros draugijos „Varpas“ valdybai; ekonomistas Jackus Sondeckis, kuris visada likęs ištikimas socialdemokratinėms vertybėms stipriai pagerino miesto sveikatos priežiūros ir socialinę situaciją, brėžė tolesnes miesto raidos gaires.
Šiaulių geografinė padėtis vėl tapo jų klestėjimo priežastimi. 1923 m. Lietuvos Respublika, prisijungusi Klaipėdos kraštą, pagaliau turėjo uostą, kurį galėjo išnaudoti prekybai, tad valstybei reikėjo tučtuojau sujungti Klaipėdą ir jos uostą su likusia Lietuvos dalimi, ir Šiauliai, kaip jungties taškas, tapo strategiškai labai svarbūs. Greitai buvo nutiestos geležinkelio linijos iš Šiaulių į Telšius, o vėliau per pastaruosius – į Kretingą ir Klaipėdą. Šiaulių prekybininkai pasuko Klaipėdos link, per kurią buvo užmegztas ryšys su užsienio prekybininkais, ir nebereikėjo naudotis Rygos uosto paslaugomis kaip anksčiau.
Gerėjanti ekonominė situacija paskatino spartų miesto augimą. Netrukus buvo prijungtos netoliese buvusios gyvenvietės, tokios kaip grafų Zubovų anksčiau valdytos Ginkūnų, Aleksandrijos ir Gubernijos dvarų teritorijos. Tai padidino miesto teritoriją daugiau nei dvigubai. Grįžo gyventojai, nuo karo siaubų iki tol slapstęsi užsienyje, Rusijos glūdumoje. Miestiečių tautinė sudėtis labai pasikeitė. Dar 1909 m. gyventojų surašymo duomenys byloja, kad daugiau nei pusę miestiečių sudaro žydai, o rusų bendruomenė yra nedaug menkesnė negu lietuvių, o 1923 m. vykęs surašymas rodo, kad žydų bendruomenė sunyko perpus, o rusų atstovų beveik nebeliko. Lietuviai dabar sudarė du trečdalius miesto gyventojų.
Prieš karą Šiauliai garsėjo dideliu būriu intelektualų, kurie buvo aktyvūs kultūrinės ir šviečiamosios, visuomeninės veiklos puoselėtojai. Jų skaičiaus ir asmenybių galėjo pavydėti net Kaunas, tuo metu nesubūręs tokio didelio šviesulių būrio. Deja, tarpukariu Šiauliai nesugebėjo išsaugoti šių žmonių. Jie buvo pervilioti į laikinąją sostinę, kad sudarytų įsteigto naujo Lietuvos universiteto (būsimojo Vytauto Didžiojo universiteto) profesūros branduolį ir prisidėtų prie valstybės administracinio aparato kūrimo. Tai buvo tokie iškilūs visuomenininkai ir švietėjai kaip Jonas Šliūpas, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Kazys ir Stasys Šalkauskiai, Kipras Bielinis, Rapolas Skipitis, Vladas Požela. Net ir taip intelektualiai nukraujavę, Šiauliai sugebėjo išsaugoti dalį inteligentijos, kuri vedama burmistro J. Sondeckio ir teisininko K. Venclauskio, net ir netekusi buvusių bendražygių (dauguma jų buvo, kaip ir išvykusieji, socialdemokratai ir kairiųjų pažiūrų atstovai), svariai prisidėjo prie miesto atstatymo, kuris savo klestėjimą pasiekė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, valdant stipriems burmistrams J. Sondeckiui ir Juozui Valančiui. Pastarajam valdant 1931–1938 m., Šiauliuose iškilo dailieji modernizmo pastatai, sutvarkyta miesto infrastruktūra: sanitarija, telekomunikacijos ir elektros tinklai.
Palikti atsiliepimą