Miestas, skęstantis karo liepsnose

Pirmojo pasaulinio karo metais Šiauliai, kaip strategiškai svarbus taškas, per kurį ėjo pagrindinės geležinkelio linijos, tapo aršių susirėmimų vieta. Tai vienas iš labiausiai nukentėjusių per karą Lietuvos miestų. Rusijos imperijos armijai atsiraukiant ir paliekant Lietuvos kraštą, į miestą įžengusi kaizerinės Vokietijos armija jį apiplėšė, nusiaubė ir padegė. Kilo toks gaisras, kad, anot to meto krašto spaudos, liepsnų jūra miestą apšvietė visą naktį. Kariuomenės siautėjimas liovėsi tik tada, kai jau buvo sugriauta ir sudeginta trys ketvirtadaliai miesto pastatų, bet mūšiai dėl Šiaulių toliau tęsėsi. Rusų armija, grįžusi, dar kartą pralaimėjusi ir besitraukdama, vėl miestą padegė. Krašto spauda toliau aprašinėjo liūdną Šiaulių likimą, minėdama, kad iš miesto liko tik didelės kapinės, želiančios gatvės ir vos 5000 gyventojų. Mieste buvo visiškai sunaikintas mokymosi įstaigų tinklas, nebeliko nė vienos bibliotekos ar mokyklos (buvo leidžiama įkurti tik mažas prieglaudų mokyklėles, kurios irgi neilgai išsilaikydavo). 1917 m. mieste vėl pradėjo veikti gimnazija. Kiek persiorganizavusi ir „Kanklių“ vardu persivadinusi atgimė kaizerinės Vokietijos okupacijos pradžioje uždaryta „Varpo“ draugija.

Dauguma įmonių nebegalėjo funkcionuoti dėl to, kad nebeturėjo, iš ko gaminti produkcijos. Tik Ch. Frenkelio odų fabrikas dar veikė, iki kol ir šiam išseko žaliavų atsargos. Mažos įmonės,  nebepakėlusios pernelyg išaugusių mokesčių naštos, užsidarė.

Po karo, vejama bolševikų armijos, Vokietijos kariuomenė 1919 m. sausio mėn. pradžioje  buvo priversta pasitraukti iš miesto, bet greitai vėl grįžo, tačiau tik keliems mėnesiams. Šį kartą jiems įsitvirtinti sutrukdė jau pakankamai politinės patirties įgiję K. Venclauskio vedami besikuriančios savivaldybės atstovai, kurie pradėjo spręsti, kaip turėtų miestas tvarkytis ir kuria kryptimi judėti pirmyn.

Vos tik vokiečiai pasitraukė iš Šiaulių, tuoj vietos gyventojai sulaukė naujų nekviestų svečių – bermontininkų armijos. Šių veikla mieste pasižymėjo vieninteliu bruožu – nuolatinis įstaigų ir gyventojų plėšimas ir vietovės niokojimas. Šiaulių savivaldybė atsakė jiems sukurdama partizanų būrius vienijantį Laikinąjį partizanų štabą Šiauliuose, kuris, padedamas Lietuvos kariuomenės, po du mėnesius trukusios bermontininkų savivalės sutriuškino įsibrovėlius. Vienas iš reikšmingų šių mūšių momentų buvo tada, kai mūšiuose prie Šiaulių Lietuvos kariuomenė, tuo metu dar menkai ginkluota, konfiskavo bermontininkų traukiniuose gabentą ginkluotę ir vėliau ją sėkmingai panaudojo kare, ir pasiekė persilaužimą mūšiuose.

1. geografija
2. karyba
3. savivalda