Gynybinė pilių sistema, arba kaip Šiauliai Lietuvą gynė
Būsimojo karaliaus Mindaugo vidaus kovų dėl valdžios padariniai buvo ypač skaudūs Šiaulių žemei. Manoma, kad išžudęs vietos valdovus, vietinį valdžios elitą, Mindaugas paverčia Šiaulių kraštą savo valdoma teritorija ir kitų didžiųjų kunigaikščių, kurie sėdosi į sostą po jo. Šiaulių žemėje vietinių didikų nebelieka arba jie sunyksta ir tai lemia, kad šios teritorijos vardas visiškai išnyksta iš istorijos puslapių šimtui metų. Šiaulių žemės ir Šiaulių gyvenvietės, o vėliau ir valsčiaus pavadinimų sutapimas rodo, kad Šiauliai turėjo užimti teritorijos centro poziciją. Apie Šiaulių žemę sužinome tik iš Baltramiejaus Hionekės ir Hermano Vartbergės parašytų kronikų. Šiose kronikose Šiaulių žemė įvardijama kaip terra Sauleorum. Pirmoje jų, parašytoje 1348 m., minima, kad tuo metu čia stovėjo Kulų (Kulen), Businės, arba Busėnų (Businne), Ceilos (Zela), Dubysos (Dobbesyne) pilys. Tai Šiaulių žemės gynybos žiedas. Jį pradeda į šiaurės rytus nuo Šiaulių nutolęs Jurgaičių piliakalnis (dabar vadinamas Kryžių kalnu), ant kurio stovėjusi pilis, vadinta Kuliais, arba Kula (Kulen). Toliau eina Normaičių piliakalnis Pakapėje, į pietus nuo Šiaulių ir Rėkyvos ežero, ant kurio stovėjusi vadinamoji Bauskės pilis (istorikai dar mini Busikės, Busėnų ir Buožėnų vietovardžius). Trečioji pilis buvo įkurta Bubiuose, ant Bubių piliakalnio, ir Dubysa vadinta, o ketvirtoji – pačiuose dabartiniuose Šiauliuose, tada dar vadinta Šiaulių pilimi, arba Ceila, stovėjusi ant Salduvės piliakalnio, dabar kalnu vadinamo (mokslininkai jį vadina Žuvininkų piliakalniu). Manoma, kad Salduvės piliakalnis atsirado XI–XIV a. Gretimoje kalvelėje buvo aptiktas akmenimis sutvirtintas pylimas – tai dalis gynybinės linijos, saugojusios Salduvės piliakalnį ir Šiaulių pilį iš šiaurės vakarų pusės. Tiesa, šiuose dokumentuose taip pat minima, kad Šiaulių žemės gyventojai pasižymėjo savarankiškumu ir nepriklausomybe priimdami sprendimus, kurie buvo susieti su visu regionu, kaip antai iki 1348 m. jie nedalyvavo žemaičių kovose su Vokiečių ordinu, mieliau rinkdamiesi jam mokėti mokesčius. Taip galėjo atsitikti ir dėl to, kad šis regionas tampa menkai pastebimas ir svarbus tiek vietiniams valdovams, tiek į kraštą besiveržiantiems kryžiuočiams.
Palikti atsiliepimą